Šitie du žodžiai sukasi mano galvoje jau mėnesį. Vieno priegaidė tvirtagalė, o kito kirtis trumpinis. Jų reikšmės skiriasi nerimo kiekiu. Buvimas tvirtagaliame nepabaigime yra neišsemiamas, neišklimpstamas, neaprėpiamas. Trumpiniu į tolį numotas nepabaigtų traukinys ramina daugiskaita – tai ateities darbų perspektyva, begalybė, kurios kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau abu nepabaĩgtì prieštarauja Kalėdų priesakams – ir biurokratiniams, ir asmeniniams, ir šeimyniniams, ir saviems, ir svetimiems. Gali švęsti naujo dievo gimimą, tik senajam pristatęs ataskaitas: finansines ir rezultatų, kurie turi būti apčiuopiami, o ne virtualiose smegenyse saugomų vizijų pažadai.
![]() |
Mūsų Kalėdinė anketa tapo tradicija, kai atsigręžiame į praėjusius metus ir norime pagirti/paminėti gerai pasirodžiusius, ypač tuos, kurie galbūt dirbo tyliai, bet atkakliai puikiai; galime suformuluoti, kokie trūkumai erzina, galbūt įvardyti ryškėjančias bendresnes tendencijas, problemas ir pateikti šiokių tokių rekomendacijų. Savo autorių paprašėme trumpai išsakyti, kas labiausiai įsiminė 2017-aisiais ir apie ką svarbiausia kalbėti metams besibaigiant.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ne tik artėjame prie Naujųjų metų, bet ir sparčiai žengiame į naujuosius viduramžius. Politikai ir socialinių tinklų isterikai ar televizijos laidų vedėjai jau mojuoja iš ten ir kviečia spartinti žingsnį. Atrodo, kad vienintelis būdas apsisaugoti – atsiriboti nuo jų visais įmanomais būdais, bet žinau, kad tai nepadės. Ką tik baigiau skaityti Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Istorikas primena Hannah Arendt mintį, kad totalitarizmo pagrindas – ne valstybės galia, bet skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo nutrynimas. Totalitarizmas naikina skirtumą tarp privataus ir viešo ne tik norėdamas pavergti individą, bet ir siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo normalios politikos link sąmokslo teorijų. Viduramžiais tokios teorijos visada klesti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kūrybinis profesorių violončelininko Rimanto Armono ir pianistės Irenos Uss-Armonienės tandemas jau keturis dešimtmečius žavi profesine meistryste, atliekamų programų daugiabriauniškumu, gausiomis lietuvių kompozitorių premjeromis, įvairiapuse kultūrine bei pedagogine veiklos sklaida. Apie kūrybines inspiracijas bei meninius prioritetus ir kalbamės su ansamblio atlikėjais.
![]() | ![]() |
Šiemet Kaune vykusios didelės tarptautinės meno parodos, atrodo, užgožė vieną vietinį, bet ne mažiau reikšmingą projektą. Gegužę Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje atsidarė bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ – pirmoji Lietuvoje bendruomenėms skirta erdvė muziejuje. Pasaulyje vadinamosios bendruomenių galerijos (angl. community gallery arba community access gallery) gyvuoja jau keletą dešimtmečių ir sudaro svarbią muziejų atsinaujinimo darbotvarkės dalį. Mat ir pačią atsinaujinimo idėją galima trumpai nusakyti taip – nuo objektų prie žmonių. Daugybė muziejų šiandien ne tik kaupia ir saugo vertingus daiktus, bet ir bendrauja su publika, mėgina atsižvelgti į jos interesus ir poreikius. Publika vis dažniau suvokiama ne kaip pamokymo reikalinga neišmanėlė, bet kaip muziejuose saugomų vertybių bendrasavininkė ir dialogo partnerė. Ne mažiau svarbu, kad muziejai pamažu nustoja publiką įsivaizduoti kaip vieną. Juk esama daug skirtingų visuomenės grupių – ir randančių, ir nerandančių kelio į muziejų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Į filmą ėjau premjeros vakarą ir tai buvo nuostabu. Prie bilietų kasos rikiavosi merginos su princesės Lėjos šukuosenomis. Prie spragėsių laukė baltu šturmuotojo kostiumu vilkintis mažametis. Fojė žaisliniais švytinčiais kardais kovojo tėvas ir du vaikai. Į salę žengė džedajus su apsiaustu. Užgesus šviesoms, kažkas šūktelėjo: „Luke Skywalker, come back!“ („Lukai, Skaivokeri, sugrįžk!“) Filmo metu, blogiečiams gaunant į kaulus, salė pratrūkdavo ploti. Po seanso būrelis draugų aptarinėjo ledines lapes ir mėlyną pieną duodančias filmo būtybes ir pokalbyje jas vadino tikraisiais vardais. Maždaug šešerių metų gerbėjas mamai išsakė pastabą, kad filme per daug nuspėjamų siužeto posūkių, o vaikinas merginai piktinosi, kad, girdi, ši dalis nelabai tikroviška.
![]() | ![]() |
Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.
![]() | ![]() | ![]() |
Praėjusią savaitę skelbėme „Cahiers du cinema“ ir „Sight and Sound“ geriausių 2017 m. filmų sąrašus. Paskutiniais metais juos sudarinėja ir JAV dienraščių bei žurnalų kritikai. Šįkart skelbiame „The New Yorker“ kritiko Richardo Brody ir „The New York Times“ kritikų Manohlos Dargis bei A.O. Scotto geriausių šių metų filmų sąrašų pirmuosius dešimtukus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Dvi parodos galerijoje „Vartai“ sako: tegyvuoja modernizmas! Nubraukiam naujumo kategoriją, mums tinka ir gerai pamirštos senosios praktikos. Indriķis Ģelzis pristatė autorinę parodą „Rest and Vest“, kurioje eksponuojamos jo sieninės skulptūros. Aprašyme neslepiamas ryšys su „XX a. pradžios futuristų ir konstruktyvistų ateities vizijomis“, taip pat teigiama, jog šiuo metu egzistuoja didis to laikotarpio kūrybos principų taikymo aktualumas. Ir iškart pradeda kilti įvairios mintys, ne mano, o „raudonojo“ Majakovskio. Kreipdamasis į ponus futuristus ir konstruktyvistus šis asmuo sakė: „Futuristai! Jūsų tarnystė menui yra didi; bet nesvajokite gyventi iš praeities revoliucingos dvasios dividendų. [...] Konstruktyvistai! Saugokitės, kad netaptumėt tik dar viena estetine mokykla.“ (Art in theory 1900–2000: an anthology of changing ideas, redaktoriai Charles Harrison ir Paul Wood, Oxford: Blackwell, 2003, p. 322).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jonas Mekas yra pasakęs: „Neįtikinsite manęs pasenti“. Todėl šiandien jo 95-ąjį gimtadienį minėsime taip, kaip norėtų pats Jonas. Su poezija ir muzika!
J. Meko tekstus skaitys aktorius Dainius Gavenonis, kartu su juo improvizuos Mindaugo Vadoklio džiazo kvartetas: Arkadijus Gotesmanas – būgnai, Liutauras Janušaitis – klavišiniai, saksofonas, Domas Aleksa – bosinė gitara, Mindaugas Vadoklis – trimitas.
Laukiame jūsų 18 val. Konferencijų salėje, V a., M. Mažvydo bibliotekoje
_________________
Jono Meko vizualiųjų menų centras ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka maloniai kviečia į renginių, filmų peržiūrų, tekstų skaitymų ciklą, skirtą J. Meko jubiliejui. Gruodžio 24-ąją garsiajam kino avangardistui, poetui ir rašytojui sukanka 95-eri! Išeivijos menininkas J. Mekas – vienas žymiausių avangardinio kino kūrėjų ir propaguotojų, poetas, kino kritikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras. J. Meko „gimtadienio sesija“ – puiki proga prisiminti ar iš naujo susipažinti su šio neeilinio menininko kūryba, išgirsti poetinių ir akademinių jo kūrybos interpretacijų.
Renginių ciklą sudaro J. Meko sukurtų filmų „Voldenas (dienoraščiai, užrašai ir eskizai)“ (1969 m.) ir „Prarasta prarasta prarasta“ (1976 m.) peržiūros. Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis skaitys paskaitą apie autobiografiškumą J. Meko kūryboje. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas aktorius Dainius Gavenonis skaitys J. Meko eiles, kartu improvizuos Mindaugo Vadoklio džiazo kvartetas.
![]() |