Ne tik artėjame prie Naujųjų metų, bet ir sparčiai žengiame į naujuosius viduramžius. Politikai ir socialinių tinklų isterikai ar televizijos laidų vedėjai jau mojuoja iš ten ir kviečia spartinti žingsnį. Atrodo, kad vienintelis būdas apsisaugoti – atsiriboti nuo jų visais įmanomais būdais, bet žinau, kad tai nepadės. Ką tik baigiau skaityti Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Istorikas primena Hannah Arendt mintį, kad totalitarizmo pagrindas – ne valstybės galia, bet skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo nutrynimas. Totalitarizmas naikina skirtumą tarp privataus ir viešo ne tik norėdamas pavergti individą, bet ir siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo normalios politikos link sąmokslo teorijų. Viduramžiais tokios teorijos visada klesti.
Siūlau apie jas pamiršti bent trumpam per šventes ir pasižiūrėti kelis televizijų dar, regis, nerodytus filmus apie žmones ir jų bandymus prasiveržti pro išankstinių nuostatų užtvarus. Matto Rosso filmo „Šaunusis kapitonas. Gyvenimas be taisyklių“ (TV1, 24 d. 21 val.) veikėjai moka kelias kalbas, išmano kvantinę fiziką ir filosofiją. Jie sugeba medžioti ir elgtis su ginklais. Tačiau aplinkybės priverčia palikti gimtuosius namus miške ir vykti į didelį miestą. Režisierius klausia, kas bus, kai jie susitiks su civilizacija ir kapitalizmu, kai juos užgrius pirmoji meilė ir socialinių tinklų pasaulis?
Benas Kešas (Viggo Mortensen) – šešių vaikų tėvas. Jis ne tik moko vaikus filosofijos ar išgyventi miške, bet ir tiesiai atsako į kiekvieną klausimą, net jei tai klausimas apie „lytinį kontaktą“. Vaikai skaito Dostojevskį ir visą pasaulinę literatūrą, vietoj Kalėdų švenčia garsiausio intelektualo kairuolio Noamo Chomsky (beje, jo šaknys Lietuvoje) dieną. Nebijokite, „Šaunusis kapitonas. Gyvenimas be taisyklių“ – lengvas filmas, nors ir apie rimtus dalykus. Bet jis privers ir pasverti Beno auklėjimo metodus, ir suabejoti, ir klausti, gal utopija – vienintelė išeitis. Tik atkreipkite dėmesį, kad miške užaugusiai Kešei jos senelio pažiūros atrodo liguistos ir keistos, nors jis mąsto panašiai kaip dauguma šios šalies gyventojų.
Johno Crowley brendimo drama „Bruklinas“ (TV3, 23 d. 21.35) prieš kelerius metus buvo nominuota keliems „Oskarams“, bet Lietuvos kino teatrų taip ir nepasiekė. Filmas sukurtas pagal pasaulyje populiarų Colmo Tóibíno (scenarijų parašė pas mus geriau žinomas Nickas Hornby) romaną ir pasakoja jaunos merginos Eiliš (Saoirse Ronan), kuri 6-ajame dešimtmetyje nenoriai palieka gimtąjį kaimą Airijoje ir vyksta ieškoti darbo į Ameriką, istoriją. Apsigyvenusi Brukline mergina palyginti greitai išsigydo nostalgiją ir ima mėgautis laisvės dvasia. Tačiau naujienos iš tėvynės verčia Eiliš grįžti namo... „Bruklinas“ – sentimentalus, o kartu juokingas retrofilmas. Tokius sveika pasižiūrėti per šventes.
Gartho Daviso (beje, jis Jane Campion bendraautorius kuriant serialą „Ežero viršūnė“) filmas „Liūtas“ (LNK, 24 d. 22.45) taip pat pretendavo į ne vieną „Oskarą“. Tai ir vėl sentimentalus filmas, kuris ne vienam išspaus ašarą. Jis perkels į 9-ojo dešimtmečio Indiją, kur penkerių metų Saru auga nuskurdusioje valstiečių šeimoje. Berniukas padeda vyresniajam broliui vogti anglį iš traukinių. Kartą jis užmigs vagone ir atsibus už tūkstančio kilometrų Kalkutoje. Vėliau Saru įsivaikins pora iš Australijos, jis užaugs ir užsinorės rasti savo šeimą. Saru (Dev Patel) padės jo mama (Nicole Kidman) ir mergina (Rooney Mara). „Liūtas“ sukurtas „pagal tikrus įvykius“, bet jo dvasia artimesnė Charleso Dickenso kalėdiniams pasakojimams.
Matteo Garrone’s „Pasakų pasaka“ (TV1, 25 d. 21 val.) nustebins – ji tikrai ne marazmatiškų filmų „visai šeimai“ mėgėjams. Režisierius pasirinko XVI a. Giambattistos Basile’s Neapolio dialektu užrašytas pasakas, kurios netrukus įkvėpė ir brolius Grimmus, ir Charles’į Perrault. Tačiau pastarieji jau kūrė pasakas vaikams, o Garrone išsaugojo filme visai nevaikiškas jų versijas, kurias Basile pasakojo panašiai kaip vėliau atsiradęs „Dekameronas“.
Garrone pasirinko tik tris istorijas – apie bevaikę karalienę, kuri pasiuntė vyrą mirti, suvalgė jūros drakono širdį ir pastojo, apie karalių, kuris miegamajame užaugino gigantišką blakę, ir apie dvi seseris senutes, kurių viena paslaptingai atjaunėjo ir tapo karaliaus žmona. Pasak režisieriaus, knyga jį sudomino įdomiu ikiistorinės archaikos ir vėlyvųjų viduramžių deriniu. Tačiau filmo kadruose akivaizdus ir kitas derinys – Francisco Goyos „Kapričų“, Federico Fellini „Kazanovos“ ir prerafaelitų paveikslų, be to, Garrone įdomiai adaptuoja kinui ir „glamūrinių“ žurnalų stilių. Vis dėlto „Pasakų pasaka“ – ne tik neįtikėtinai gražus, bet ir savaip baisus filmas, nes pažadina archajiškumą, drįstu teigti, slypintį kiekviename iš mūsų.
Apie jį primins ir šįvakar (22 d. 23 val.) LRT rodomas Peterio Jacksono „King Kongas“ (2005) – dar vienas klasikinio 1933 m. filmo perdirbinys, ir net „puikiai išsilaikiusi“ 1969 m. Eduard’o Molinaro komedija „Užšaldytas“ (TV1, 24 d. 19.20), kurios herojus turtuolis (Louis de Funes) staiga sužino, kad ledynuose 1905 m. po laivo katastrofos sušalęs ir vėl atgaivintas žmogus yra jo žmonos senelis. Panašių atšilusių ir norinčių sugrąžinti gerai jiems suprantamą praeitį, deja, yra ir pas mus. Todėl pasistenkite nesušalti.
Jūsų – Jonas Ūbis
