7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šimtmetį atgal!

Indriķio Ģelzio „Rest and Vest“ ir Eglės Jauncems „Pavojinga mityba“ galerijoje „Vartai“

Linas Bliškevičius
Nr. 42 (1236), 2017-12-15
Dailė
Eglė Jauncems, „Lėkštės natiurmortas“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Lėkštės natiurmortas“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.

Dvi parodos galerijoje „Vartai“ sako: tegyvuoja modernizmas! Nubraukiam naujumo kategoriją, mums tinka ir gerai pamirštos senosios praktikos.

 

Indriķis Ģelzis pristatė autorinę parodą „Rest and Vest“, kurioje eksponuojamos jo sieninės skulptūros. Aprašyme neslepiamas ryšys su „XX a. pradžios futuristų ir konstruktyvistų ateities vizijomis“, taip pat teigiama, jog šiuo metu egzistuoja didis to laikotarpio kūrybos principų taikymo aktualumas. Ir iškart pradeda kilti įvairios mintys, ne mano, o „raudonojo“ Majakovskio. Kreipdamasis į ponus futuristus ir konstruktyvistus šis asmuo sakė: „Futuristai! Jūsų tarnystė menui yra didi; bet nesvajokite gyventi iš praeities revoliucingos dvasios dividendų. [...] Konstruktyvistai! Saugokitės, kad netaptumėt tik dar viena estetine mokykla.“ (Art in theory 1900–2000: an anthology of changing ideas, redaktoriai Charles Harrison ir Paul Wood, Oxford: Blackwell, 2003, p. 322).

 

Ponaitis Majakovskis, matyt, keltų antakį regėdamas, jog revoliucija sutramdyta. Estetizuota šimtmečio senumo mintis dabar tampa saugia ir paprasta kartote. Nusisukant nuo mimetiškumo ir keliaujant abstrakcijos keliu, modernizmas kvestionavo ne tik tradicinius raiškos būdus, siekė viską pakeisti ir tapti adekvačiu savojo laiko liudininku. Bet kažkas atsitiko ir šiandien revoliucingosios formos tapo tradicinėmis. Futuristų manifeste, kurį skaitydamas pakeli balso toną, išsakoma meilė pavojui, drąsai, energijai, pasipriešinimui! Parodoje aš matau tylą, ramybę, susitaikymą. Manifeste skelbiamas naikinimas visa to, kas sena, parodoje matau romantišką žvilgsnį atgal.

 

Ar tik nenutiko taip, jog šiuolaikinės ideologijos sunaikino jaunatvišką idealizmą? Jeigu menas gali atskleisti laiko dvasią, tai čia jis atskleidžia, kad šiems laikams būdingi oksimoronai – tai, kas turi kvestionuoti raiškos formas ir sąmonės galimybes, sugrįžta į jau įtvirtintas formas ir liudija ne savąjį laiką, o nuorodas į praeitą šimtmetį. Bandydamas iš naujo aktualizuoti senas formas ir medžiagiškumą, Indriķis Ģelzis tapo dar viena estetine mokykla, gyvenančia iš praeities dividendų, jis nesprogdina galerijos – išgryninus meninę praktiką, konvencionaliai sustojama prie jos estetizavimo baltame kube.

 

Tačiau būtent daikto gražumas ir malonumas akiai leidžia tvirtinti apie gerą autoriaus skonį. Struktūros subtiliai piktos, kampuotos ir griežtos, tačiau sušvelnintos įvilkus metalo smailes į tekstilės rūbą. Grynasis materializmas, industrinės medžiagos atitinka konstruktyvistų skelbiamą medžiagiškumo svarbą. Ryški faktūra, dėmesys linijai, erdvei ir judesiui išties malonūs ir lyg tiesiai iš teorijos tekantys. Flirtas su futuristais ir konstruktyvistais lieka be atsako, meilė ne abipusė. Mano meilė irgi ribota, ypač abstrakcijoms. Tokioms, kurios gali reikšti labai daug ir kartu nieko. Jo skulptūroms aptarti reiktų poezijos arba, kaip tiems laikams būdinga, – manifesto, o gal išvis atsisakyti aptarimo – grynos formos man patinka, nes leidžia kūrinius suvokti jausmais, žodžiais jų neredukuojant.

 

Absoliutus kontrastas šalimais – primityvistinė Eglės Jauncems kūrinių paroda „Pavojinga mityba“. Darbai iš karto aiškūs ir pasižymintys žaismingumu. Parodos aprašyme teigiama, jog autorė „tyrinėja profesionalios virtuvės potraukius aukštoms kepurėms, reitingų žvaigždutėms ir šefams. E. Jauncems taip tęsia savo vyriškosios lyties galios, tapybos istorijos ir santykio tarp tiesos bei regimybės tyrinėjimus.“ Kaip tai susiję su vyriška galia, man lieka neaišku, tačiau torto gabalą primenantis objektas, pakabintas ant sienos, kelia norą atsikąsti regimybės. Vaikiškas formos naivumas ir spalvos kelia įspūdį, jog čia tęsiamas Henri Matisse’o darbas svarstant modernistinius meninės ekspresijos klausimus. Objektai primena interjero dekoro elementus, taip įtraukiant į lygtį ir pačią erdvę. „Žavesys, šviesumas, gaivališkumas – tokie trumpalaikiai pojūčiai“, – sakė Matissas „Užrašuose tapytojui“ (J.D. Flam, Matisse on Art, London and New York, 1973, p. 32–40). Tuose užrašuose ryški intuicijos svarba, o E. Jauncems raiška ir atrodo atitinkanti polinkį į ekspresiją, beplaniškumą. Regis, darbai yra autorės sąmonės fragmentai ir visi jie pasižymi komunikatyvia savybe – kalba jausmais. Matisse‘as svajojo apie meną, kuriame vyrauja balansas, grynumas ir ramybė, depresyvių temų atsisakymas. „Menas, kuris gali būti skirtas kiekvienam protiniam darbuotojui, verslininkui, taip pat kaip literatui, pavyzdžiui, numaldytų, teiktų raminančią įtaką protui, kažkas panašaus į gerą krėslą, suteikiantį atsipalaidavimą nuo fizinio nuovargio.“ (Art in theory 1900–2000: an anthology of changing ideas, p. 76). Objektai tikrai nekelia sudėtingų idėjų, o vienas žmogeliuko-sausainio formos su papuošimais, atrodo, net kviečia apsikabinti.

 

Ir lyg griaustinis iš raudonos sienos – primityvistiniai nemalonių dėdžių eskizai. Tie dėdės plaukuoti, aukštomis kepurėmis, tokie sulaužyti, matyt, regėję tamsiąją gastronomijos pusę. Skraidantys kruasanai, atrodytų, kai kuriems iš jų teikia kone seksualinį pasitenkinimą, tačiau iš esmės ir čia viskas paprasta. Gyvenimas atrodo nesudėtingas, ir taip paskatintas galvoti apie maistą supranti – iš kasdienybės ištraukti ir koncentruoti į įspūdį objektai leidžia imtis jų reikšmės apmąstymo. Išreikštos autorės patirtys, matyt, įkvėptos aprašyme pateiktos istorijos apie susidūrimą su konditeriu, jo darbovietėje. Neslėpsiu, viskas labai nešvanku ir sukasi apie falą. Kartais cigaras yra tik cigaras, o kartais visas maisto gaminimas ir valgymas yra seksualizuotas oralinis malonumas. Man atrodo, šie darbai reikalauja psichoanalitiko žvilgsnio ir to matisiško fotelio sėdėjimui, belaukiant orkaitėj kepančios vištos.

 

Abi parodos pasižymi nuosaikumu, jų kontrastuojantis turinys ir yra esminga jungtis su meno teorija ir istorija. Pasisavinamos šimtmečio senumo strategijos leidžia įvardinti, jog šiuolaikiniame mene vis dar gaji apropriacija, bent jau teoriniame lygmenyje. Sukurti savalaikiai objektai prikelia legendas apie tikėjimą šviesiu rytojumi ir įsirašo į dabarties istoriją kaip dar vieni „kažko“ liudininkai, primenantys smagius istorijos ir dabarties fenomenus. O atmetus asociacijas, taip pat yra ir gražūs objektai. Abi parodos verčia prisiminti Alfonso Andriuškevičiaus meno, kaip žaidimo, apibrėžimą, taip pat jas norisi suvokti per jausmą, atsiduodant įspūdžiui spręsti apie jų turinį, o paskui eiti valgyti.

 

Parodos veikia iki sausio 5 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val.

Eglė Jauncems, „Lėkštės natiurmortas“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Lėkštės natiurmortas“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Vyro kaip prakeiktojo šermuonėlio studija“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Vyro kaip prakeiktojo šermuonėlio studija“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Smalyžius“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Smalyžius“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Garsusis šefas nr. 5“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, „Garsusis šefas nr. 5“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Eglė Jauncems, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, „Foreplay“, 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, „Foreplay“, 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, „Nights in White Satin“, 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, „Nights in White Satin“, 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, „Portrait of Parallelism“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, „Portrait of Parallelism“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Indrikis Gelzis, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.