7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kam bendruomenėms reikia muziejaus?

Platforma „Mažosios istorijos“

Linara Dovydaitytė
Nr. 43 (1237), 2017-12-22
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. D. Petrulio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Petrulio nuotr.

Šiemet Kaune vykusios didelės tarptautinės meno parodos, atrodo, užgožė vieną vietinį, bet ne mažiau reikšmingą projektą. Gegužę Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje atsidarė bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ – pirmoji Lietuvoje bendruomenėms skirta erdvė muziejuje. Pasaulyje vadinamosios bendruomenių galerijos (angl. community gallery arba community access gallery) gyvuoja jau keletą dešimtmečių ir sudaro svarbią muziejų atsinaujinimo darbotvarkės dalį. Mat ir pačią atsinaujinimo idėją galima trumpai nusakyti taip – nuo objektų prie žmonių. Daugybė muziejų šiandien ne tik kaupia ir saugo vertingus daiktus, bet ir bendrauja su publika, mėgina atsižvelgti į jos interesus ir poreikius. Publika vis dažniau suvokiama ne kaip pamokymo reikalinga neišmanėlė, bet kaip muziejuose saugomų vertybių bendrasavininkė ir dialogo partnerė. Ne mažiau svarbu, kad muziejai pamažu nustoja publiką įsivaizduoti kaip vieną. Juk esama daug skirtingų visuomenės grupių – ir randančių, ir nerandančių kelio į muziejų.

 

Muziejuose veikiančios bendruomenių galerijos paprastai kviečia įvairias, dažniausiai vietines bendruomenes organizuoti parodas, rengti renginius ar kitaip išnaudoti šią erdvę savo reikmėms. Kartais bendruomenės naudojasi muziejaus kolekcija ir profesionalų pagalba, kartais veikia savarankiškai ir naudoja savo pačių surinktą medžiagą. Bendruomenių galerijos padeda spręsti dvi problemas – muziejų prieinamumo ir muziejinės reprezentacijos. Pirmąją geriausiai nusakytų atviro muziejaus arba visiems (ne tik išsilavinusiems, pasiturintiems ir kultūringai leidžiantiems laisvalaikį) prieinamo muziejaus idėja. Pavyzdžiui, per projektus, vykstančius bendruomenėms skirtose erdvėse, daug kas muziejuje apsilanko pirmą kartą.

 

Muziejinės reprezentacijos problema sudėtingesnė. Ji remiasi sunkiai išsprendžiamu filosofiniu klausimu – kas ir kaip gali reprezentuoti mus? Kas turi teisę kurti pasakojimus apie vieną ar kitą visuomenės, objektų grupę, istorijos tarpsnį? Būtent reprezentacijos klausimas paskatino daugybę vakarietiškų istorijos, etnografijos ir meno muziejų atsigręžti į „kilmės“ bendruomenes bei pakviesti jas pačias kurti savo reprezentaciją. Su bendruomenėmis muziejai dirba labai įvairiai – vieni tik konsultuojasi dėl, pavyzdžiui, teisingesnės gentinio objekto interpretacijos, kiti sau pasilieka tik tarpininko vaidmenį, pavyzdžiui, visos parodos kūrimą atiduodami į bendruomenės rankas. Kad ir kaip būtų, vienoks ar kitoks bendruomenės balso įtraukimas į muziejinius pasakojimus reiškia tam tikrą pastangą demokratizuoti patį muziejų, daugelio ne be reikalo laikomą elitine „išrinktųjų“ vieta.

 

Kaune bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ atidaryta su netikėta ir radikalia paroda, pavadinta „Didžioji pramonė“. Pirmasis netikėtumas tas, kad Paveikslų galerijos lankytojai nedidelėje trečio aukšto salėje susiduria ne su dailės kūrinių ekspozicija, nors parodoje esama įdomių pramoninės tekstilės pavyzdžių. Netikėta ir tai, kad paroda skirta ne kokiam nors muziejų mėgstamam šlovingam (pavyzdžiui, tarpukario) ar trauminiam (pavyzdžiui, pokario) periodui, o kol kas vis pražiūrimai, nutylimai „paprasto žmogaus“ gyvenimo vėlyvuoju sovietmečiu temai. „Didžioji pramonė“ atveria Kauno, kaip pramoninio miesto, istorijos fragmentą, koncentruodamasi į gyvenimą, vykusį keliuose tekstilės fabrikuose ir aplink juos. O radikalu tai, kad parodos centre – ne daiktai, o žmonės, tiek kaip ekspozicijos ašis, tiek kaip ekspozicijos kūrėjai.

 

Bendruomenių platformos iniciatorė Auksė Petrulienė parodą „Didžioji pramonė“ kūrė kartu su Petrašiūnų ir „Girstos“ bendruomenių nariais: „Aplink pramonės gigantus susiformavusių Kauno rajonų gyventojai parodoje dalijasi savo prisiminimais apie 7-ojo dešimtmečio Kauną.“ Tad paroda pirmiausia yra ilgo, iššūkių ir atradimų kupino bendravimo su žmonėmis rezultatas. Kaip didelėse ir nevienalytėse bendruomenėse atrasti tuos, kurie nori kalbėtis ir turi kuo pasidalinti? Kaip įgyti pašnekovų, neretai kamuojamų senatvės ir ligų, pasitikėjimą? Kaip atrasti laiko ilgiems, ne valandą ir ne dvi trunkantiems pokalbiams? Kaip elgtis kebliose, sudėtingus žmonių santykius atskleidžiančiose situacijoje? Kuriant „Didžiąją pramonę“ padėjo tai, kad Auksė Petrulienė jau turėjo keletą kontaktų, užmegztų vykdant ankstesnius projektus, be to, ji – menininkė. „Manau, kad tik menininkas gali dirbti su bendruomenėmis, nes jis turi išlavintą intuiciją, greitai reaguoja ir gali rasti kūrybišką sprendimą“, – sako Auksė. Ir sunku su ja nesutikti, kai apžiūri parodą ir sužinai apie jos atsiradimo aplinkybes.

 

Bendravimas su pramoninių Kauno rajonų gyventojais daug davė. Greta keleto taikomosios tekstilės pavyzdžių, atrastų muziejaus rinkinyje, parodoje eksponuojamos unikalios įdomybės iš žmonių išsaugotų kolekcijų. Tai – ir 86 metų Irenos Survilaitės iš atminties nupieštas Petrašiūnų planas su čia gyvenusių žmonių vardais bei trumpomis gyvenimo istorijomis, ir 1960 m. gamintų dirbtinių kraujagyslių pavyzdys, išsaugotas fabriko dailininkės, ir moteriškas švarkas iš legendinio, tarptautinį auksą pelniusio „Drobės“ audinio, skirto vyriškiems kostiumams. Įdomūs, keisti daiktai ar netikėti jų deriniai (pvz., „Kaspino“ fabriko produkciją iliustruojančios apatinių rūbų gumelės ir tautinės juostelės Dainų šventėms) parodoje naudojami kaip priemonė sudominti ir įtraukti lankytojus į istorijas apie, pavyzdžiui, kūrybą ir išradimus fabrike, moterų padėtį sovietinėje pramonėje, lietuvių dalyvavimą Šaltojo karo varžybose ar keliavimo ypatumus sovietmečiu. „Didžioji pramonė“, galima sakyti, yra pasakotojų paroda, kurioje asmeninius daiktus lydi vaizdingi prisiminimai, anekdotai, gandai ir mitai. Iškalbingas, o kartu tipiškas parodos teksto pavyzdys: „1973 televizijos reportaže iš Amerikos L. Brežnevas dėvėjo šviesų kostiumą. Pažinau tą „Drobės“ audinį. Esu pasisiuvusi iš jo sijoną.“ (V. D.)

 

Dar labiau nei intriguojančios „Didžiosios pramonės“ istorijos man patinka tai, kaip ši paroda sprendžia minėtą sunkiai išsprendžiamą muziejinės reprezentacijos klausimą. Bendruomenių galerijų aktyvistai dažniausiai siekia, kad žmonės čia susikurtų kuo tikroviškesnį ir autentiškesnį savo paveikslą. „Mažosios istorijos“ tikslas taip pat skamba panašiai: „Tapti matomiems. Būti išgirstiems.“ Tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras. Ar muziejus apskritai gali būti reprezentacijos vieta įvairioms bendruomenėms ir jų vertybėms? Pasakodama parodos kūrimo istoriją Auksė Petrulienė prisipažįsta: „Kviesdama žmones prisijungti prie parodos, baiminausi nostalgijos sovietmečiui, bet pasidžiaugiau, kad nei bendraudama su parodos herojėmis, nei su bendruomenėmis jos nepajutau.“ Vadinasi, muziejaus požiūriu sovietmečio nostalgijai muziejuje – ne vieta, nors galbūt šį jausmą išgyvena dalis anuos laikus menančios visuomenės. Tokia „diktatoriška“ pozicija neturėtų stebinti, nes kultūros istorikai jau seniai yra atkreipę dėmesį, kad muziejus pagal savo prigimtį anaiptol ne reprezentuoja mūsų vertybes, o pats aktyviai jas kuria. Todėl gali būti, kad „Didžiosios pramonės“ vertė – ne pramoninio Kauno bendruomenių gyvenimo autentika.

 

Vienas iš būdų produktyviai pažvelgti į šią, akivaizdu, neišsprendžiamą muziejinės reprezentacijos problemą, yra suvokti, jog muziejus irgi yra bendruomenė. Tuomet institucijos susidūrimas su žmonėmis galbūt galėtų išvengti diktuojančio, globėjiško ar manipuliacinio santykio ir virsti dviejų skirtingų bendruomenių susitikimo nuotykiu. Manau, kad „Didžioji pramonė“ puikiai iliustruoja tokio susitikimo galimybę. O sėkminga ji todėl, kad kiekviena iš bendravusių ir bendradarbiavusių pusių darė tai, ką išmano. Bendruomenių atstovai, tikrieji vėlyvojo sovietmečio istorijos savininkai, dalinosi daiktais, prisiminimais ir istorijomis, o Auksė Petrulienė iš jų sudėliojo konceptualią parodą, remdamasi meniniais naratyvo kūrimo būdais – atrinkdama, išryškindama, sutirštindama, sujungdama dokumentiką ir fikciją.

 

Parodos pasakojimas sukasi aplink dvi pagrindines herojes – „Drobės“ technologę Veroniką Dabkienę ir „Kaspino“ fabriko dailininkę Venifridą Stasę Račkaitytę. Abi jos buvo pirmosios dailininkės, išėjusios dirbti į fabrikus, abi – tokios ryškios asmenybės, kad jų pasakojimai apie gyvenimą fabrike suteikia naujų spalvų pramonės ir modernizacijos istorijai. Parodoje iškabintus „Drobės“ audinius, atrodo, naujam gyvenimui prikelia vaizdingi buvusios technologės prisiminimai apie savijautą fabrike, keliones į Maskvą „tvarkyti tekstilės reikalų“ ir darbo ypatumus vyrų valdomame kolektyve. O ko verta istorija apie lietuvišką dirbtinę kraujagyslę, prie kurios išradimo prisidėjo ir kūrybiška „Kaspino“ dailininkė! Šiemet parodos herojėms sukako 90 metų, tad, galima sakyti, muziejus spėjo atlikti savąją „įpaveldinimo“ misiją. Arba, kaip prasitarė viena iš herojų, „pagaliau žmonės atėjo į protą“.

 

Ne mažiau svarbi vieta parodoje skirta meno kūriniui, suteikiančiam savotišką foną istorijoms apie gyvenimą fabrike. Ekspozicijos centre įrengta kompozitoriaus Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“ skleidžia keistus, nejaukius garsus iš sovietinių keraminių vazų, dekoruotų spalvingais socrealistiniais piešiniais. Instaliacijos garsai paimti iš dar vienos anų laikų įdomybės, atrastos keramiko Povilo Baranausko dirbtuvėje – 1960 m. išleisto „Didžiosios medicinos enciklopedijos“ plokštelių rinkinio su širdies ritmo, kvėpavimo, kalbos, psichikos sutrikimų įrašais. Nuolat sklindantis neaiškus garsas, viena vertus, pagyvina parodos erdvę, suteikia jai istorijos triukšmo efektą. Kita vertus, pasak kuratorės, šis kūrinys nusako ir pačios bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ esmę – įgarsinti nutylėtas, nepatogias, niekad nepasakotas istorijas.

 

Vis dėlto parodos eksponavimas nėra ir turbūt negali būti vienintelis rezultatas, kai muziejus pradeda bendradarbiauti su bendruomenėmis. Bendradarbiavimui yra būdingas ir politinis įsipareigojimas, kurį muziejai, atsiverdami įvairioms visuomenės grupėms, dažnai ignoruoja. Antropologas Jamesas Cliffordas yra aprašęs tipišką atvejį, kai etnografijos muziejus kviečiasi genčių atstovus, norėdamas tik pasitikslinti savo kolekcijoje saugomų daiktų reikšmes, o pakviestiesiems labiau rūpi, kad muziejus išreikštų politinę paramą jų kovoje už prarastas žemes, tačiau šis tokiems lūkesčiams nepasiruošęs. Bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ pradėjo kitaip. Parodos proga muziejuje po daugelio metų susitiko buvę „Drobės“ darbuotojai, edukacinėse atminties popieriaus dirbtuvėse buvo galima sutikti buvusio J. Janonio popieriaus fabriko darbuotojus. Tokių susitikimų tikslas, pasak kuratorės, paleisti prisiminimų gamybos mašiną, kitaip tariant, provokuoti, gaivinti, įprasminti žmonių, kurių praeitis ilgą laiką niekam nerūpėjo, atmintį.

 

Tačiau atrodo, kad pirmoji bendruomenių galerija prisiima ir rimtesnius politinius įsipareigojimus tiems, su kuriais dirba. Savo apžvalgą pabaigsiu citata iš „Mažųjų istorijų“ pranešimo spaudai – jame išsakytas rūpestis dėl Petrašiūnų bendruomenės patalpų girdisi ir parodos erdvėje, ir su paroda susijusiuose tekstuose medijose. Kūrybinį bendradarbiavimą lydintis bendruomenės palaikymas ir jos poreikių atstovavimas viešoje erdvėje verčia visai kitaip pažvelgti ir į muziejų, kuris, pasirodo, gali būti ne tik bendruomenių reprezentacijos, bet ir bendruomeninio aktyvizmo vieta. Prie tokio muziejaus vizijos prisidedu ir aš, dar kartą išplatindama „Mažųjų istorijų“ pranešimą.

 

„Mažos istorijos – didelis nerimas. Petrašiūnų bendruomenė netenka patalpų: Betonuotojų 4 jie įsikūrę nuo 1994. Bendruomenė didelė ir stipri, sauganti istorinę savo rajono atmintį. Kelis neįkainojamus išsaugotos atminties objektus galima pamatyti šiuo metu Kauno Paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje „Didžioji pramonė“. Petrašiūnų bendruomenė yra parodos bendraautorė. Vakar susitikome galerijoje pasitarti dėl sovietmečio petrašiūniečių butų tyrimų. Kalbėjom apie to laikmečio buto ypatumus: trijų šeimų gyvenimą trijų kambarių bute, 5 kvadratinių metrų vienam žmogui normą, kuri taip ir nebuvo įgyvendinta. O šiandien klausiam Kauno miesto savivaldybės – ar gausi Petrašiūnų bendruomenė nenusipelnė miesto paramos ir bent 100 m2 savo kultūrinei veiklai?“

 

Paroda veikia iki 2018 vasario 28 d.

Paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11–19 val.

Ekspozicijos fragmentas. D. Petrulio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Petrulio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Petrulio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Petrulio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Irenos Survilaitės iš atminties nupieštas Petrašiūnų planas. D. Petrulio nuotr.
Irenos Survilaitės iš atminties nupieštas Petrašiūnų planas. D. Petrulio nuotr.
Drobiečių bendruomenė. D. Petrulio nuotr.
Drobiečių bendruomenė. D. Petrulio nuotr.
Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“. D. Petrulio nuotr.
Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“. D. Petrulio nuotr.
Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“. D. Petrulio nuotr.
Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“. D. Petrulio nuotr.
Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“.D. Petrulio nuotr.
Arturo Bumšteino garsinė instaliacija „Molinės gerklės“.D. Petrulio nuotr.