Kinas
„Visi pasaulio pinigai“ („All the Money in the World“), rež. Ridley Scott, JAV
Ką gali ir ko negali pinigai? Kokios sumos verta žmogaus gyvybė? Ar už pinigus įmanoma nusipirkti meilę ir pagarbą? Panašius vertybinius ir moralinius klausimus Ridley’s Scottas netiesiogiai užduoda per visą filmą ir kartais prikišamai čia pat formuluoja atsakymą: pinigai – dar ne viskas, didelius darbus galima nuveikti iš meilės ir užsispyrimo.
Šią išvadą jau galima suprasti perskaičius filmo aprašymą, bet režisieriui rūpėjo ją pergalingai iliustruoti. Gėris (pagrobto berniuko motina) triumfuoja, o blogis (už pagrobtą anūką 17 milijonų dolerių išpirkos nesutikęs mokėtis senelis – turtingiausias žmogus pasaulyje J. Paulas Getty) sulaukia pelnyto ir labai išraiškingo galo: miršta tamsioje menėje, apsikabinęs brangų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą.
Štai tokie ir panašūs minties supaprastinimai pagal tikrus faktus sukurtą pasakojimą labiausiai ir pagadina. Mes tiksliai žinome, kieno pusėje esame, reikiamą akimirką jaudinamės, lyg davus komandą susimąstome, ką tokiu atveju darytume patys, arba piktinamės – tas niekšas skrudžas! Pernelyg vieno plano pasakojimo negelbsti net aktoriai: Michelle Williams persistengia vaidindama atsidavusią, emocijų plėšomą, bet visomis jėgomis besitvardančią motiną, Christopheris Plummeris atrodo nuobodokas (galima tik įsivaizduoti, kokių spalvų naftos magnatui būtų suteikęs Kevinas Spacey), o vieną iš italų pagrobėjų įkūnijantis prancūzas Romainas Duris apskritai primena literatūrišką gerojo plėšiko karikatūrą: su juoda odine striuke, purvinas, nesiskutęs, sukandęs dantis, bet gailestingos širdies.
„Koko“ („Coco“), rež. Lee Unkrich, Adrian Molina, JAV
Populiariųjų holivudinių animacinių filmų naratyvai nesikeičia. Tai arba istorijos apie svajonės išsipildymą ir baimės įveikimą, arba pasakojimai apie tikros draugystės prasmę ir tai, kokia svarbi yra šeima. Kadangi prieš žiūrėdamas „Pixar“, „DreamWorks“ ar „Walt Disney“ kompanijų animacinius filmus jau žinai, kuo viskas baigsis, įdomios tampa tik formos variacijos: į kokį pasaulį kūrėjai nukels šįkart, kokius pavidalus įgaus pagrindiniai personažai (žaislų, žuvų, zoologijos sodo žvėrių, pasakų herojų, automobilių, naminių gyvūnėlių), kokią misiją jie atliks ir kokie keistuoliai pagalbininkai pasipainios jų kelyje.
Sakysite, kad animaciniai filmai tėra pasakos, o šių struktūra visada aiški. Tačiau čia pat prisimenu europietišką animaciją ar, sakykim, japono Hayao Miyazaki kūrybą, kuri žadina fantaziją, atveria vaizduotę ir nesiūlo vaikams nudrenuotų, supaprastintų pasaulio versijų, skirtų tik nuostabai, bet ne aktyviam galvojimui.
„Auksiniu gaubliu“ apdovanotas filmas „Koko“ – kažkur per vidurį. Režisieriai gražiai prabyla apie mirtį ir svarbą prisiminti išėjusiuosius, rodo Meksikoje švenčiamos ir net į UNESCO paveldą įtrauktos Mirusiųjų dienos (Día de Muertos) tradicijas ir papročius, išmoningai žaidžia europiečių (šunelis vardu Dantė) ir meksikiečių istorijos, religijos bei kultūros simboliais ir asmenybėmis (Frida Kahlo).
Tačiau čia pat neapsieita be optimistinės, jau grynai amerikietiškos „siek savo svajonės“ natos bei politinės potekstės. Pomirtinį pasaulį autoriai vaizduoja kaip kapitalistinę erdvę. Čia veikia muitinės, egzistuoja klasinė nelygybė, o viduryje stūksančiame bokšte gyvena pramogų pasaulio dievukas, kurio nešvarius darbelius žiniasklaida galų gale demaskuos. Matyt, reikia būti vaiku, kad nepastebėtum akivaizdžių paralelių su realybe – įtemptais JAV ir Meksikos santykiais. Tiesa, patys autoriai filmą vadina „meilės laišku Meksikai“.
„Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“), rež. Armando Iannucci, Prancūzija, Didžioji Britanija
Kai mirus Stalinui ministrų kabinete, rodos, Georgijus Malenkovas (Jeffrey Tambor) pasiūlo sustabdyti trėmimus bei žudynes, kai likusieji nedrąsiai kelia rankas jam pritardami, o Viačeslavas Molotovas (Michael Palin) lyg ir suabejoja, ar nereikėtų likti ištikimiems Stalino politikai, bet čia pat pradeda save cenzūruoti, taisyti padėtį ir galiausiai pakelia ranką – na, šį iki ašarų juokingą farsą būtina pamatyti patiems, nes jį aprašyti – tai lyg atpasakoti anekdotą: jokio malonumo abiem pusėms.
Politinių satyrų kūrėjas britas Armando Iannucci grįžta su komikso apie intrigas po Stalino mirties ekranizacija, kuri yra bene juokingiausia, ką šiuo metu galite pamatyti Lietuvos kino teatruose. Visas aktorių žvaigždynas čia plaka intrigų, godumo ir juoko kokteilį, kuris, jei tik matėte ankstesnę režisieriaus komediją „Vienoje kilpoje“ („In the Loop“), žinote, trenkia ne iš karto, o tik gerokai jo pasiurbčiojus – apsipratus su aplinka, susipažinus su veikėjais, sužinojus kiekvieno iš jų kėslus.
„Stalino mirtis“ turi viską, ką mėgstu komedijose, – charakteringus, skoningai šaržuotus personažus, apgalvotas situacijas, šiuo atveju politinio ir istorinio konteksto išmanymą, ne grimasomis, o kalba (dialogais) paremtą humorą, subtilumą, kurio dažnai pritrūksta šiuolaikinių komedijų kūrėjams, ir tą ploną ribą, kai supranti, kad tai, iš ko juokiesi, iš tiesų yra siaubinga.
