7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jausmų įkvėptas šokis

Apie naujus vaidmenis balete „Romeo ir Džuljeta“

Helmutas Šabasevičius
Nr. 3 (1240), 2018-01-19
Šokis
Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.

Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera įvyko 2016-ųjų rudenį, tačiau šis choreografo Krzysztofo Pastoro spektaklis vis pateikia staigmenų, pirmiausia susijusių su kintančia artistine jo medžiaga, todėl kyla noras pildyti, tikslinti įspūdžius, likusius po premjerinių spektaklių.

 

Pirmasis šio sezono spektaklis, parodytas sausio 12 d., paskatino vėl pagalvoti apie scenos kūrinį kaip gyvą organizmą, suteikiantį progų naujiems artistiniams baleto šokėjų atsivėrimams. Penktadienio spektaklyje debiutų nebuvo, tačiau sklandžiai ir su įkvėpimu sušoktam ir suvaidintam spektakliui pasibaigus norisi daugiau pagalvoti apie dar pernai „Romeo ir Džuljetoje“ debiutavusius jaunus šokėjus Neringą Česaitytę ir Kiprą Chlebinską, sukūrusius pagrindinius šio baleto vaidmenis.

 

Ilgėliau nerodytas spektaklis sudomino visų šokėjų įsitraukimu į pasakojamą istoriją, emociniu požiūriu visavertėmis vaidybinėmis linijomis, kuriomis į gerai žinomą spektaklio naratyvą srovena čia ir dabar artistų išgyvenama istorija.

 

Chlebinsko Romeo įdomus nevaržoma energija, kuri, nors kartais ir kiek perdėta, paperka nuoširdumu, aistringu atsidavimu vaidmens išgyvenimui ir asmeniškai, autentiškai jo interpretacijai. Chlebinskas šoka meilę iš visų jėgų, tarytum nujausdamas, jog jai išgyventi laiko bus nedaug; tai ne tik meilė Džuljetai, bet ir meilė pačiai meilei – kaip taurinančiam, išvaduojančiam jausmui, kuris šokėjui tikrąja šio žodžio prasme suteikia sparnus – tokie aukšti, jausmingi, sklandūs jo šuoliai, kuriais jis skuba į naikinančią meilės liepsną. Kaip vaidmens privalumą galima paminėti šalia šios gaivališkos aistros išliekantį tam tikrą drovumą, jaunuolišką patirties stoką – todėl tie šaunūs gestai, kuriais šokėjas nevengia puikuotis savo bičiulių Merkucijaus ir Benvolijaus draugijoje, tėra bravūriškas šarvas, po kuriuo slepiasi nedrąsi, jautri Romeo esybė. Chlebinsko Romeo – tai ne patyręs lovelasas, o pirmojo meilės jausmo nedrąsiai laukiantis paauglys, todėl pirmo veiksmo pabaigoje veikėjų susitikimą vainikuojantis bučinys atrodo nepaprastai tikras ir neabejotinai – pirmasis.

 

Antrame veiksme įdomu stebėti pulsuojantį Chlebinsko įniršį, jo grumtynės su Tebaldu tikrai atrodo žūtbūtinės – kartais tampa neaišku, kas laimės, nes choreografinis kovos scenų piešinys atrodo spontaniškas, nevaržomas personažą abstrahuojančios plastinės formos.

 

Tokio paties spontaniškumo apstu paskutinėje baleto scenoje – Prokofjevo muzika leidžia artistui nesumeluotai išgyventi ką tik pamilto žmogus netekties tragediją ir tą gilų jausmą perteikti žiūrovams įtaigiu judesio ir jausmo lydiniu.

 

Neringai Česaitytei vis dažniau patikimi pagrindiniai vaidmenys – Džuljetą šokėja parengė pernai vasarį, o spalio pradžioje pirmą kartą šoko pagrindinę Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ heroję. Antrasis „Romeo ir Džuljetos“ spektaklis įtvirtino šokėjos ryškinamą merginos maištininkės paveikslą, kurio kontūrai nubrėžti jau Pastoro režisūrinių ir judesio kalbos detalių. Česaitytės Džuljeta – vaikiška ir nerūpestingai linksma pirmoje scenoje su draugėmis, tačiau stipri ir savarankiška, kai prireikia spręsti jai svarbius klausimus ir pasipriešinti despotiško Kapulečio spaudimui. Šis savarankiškumas išreiškiamas aštrokomis reakcijomis, šiurkštokomis judesio faktūromis paryškintais judesiais, kurie susitikus Romeo įgauna kur kas šiltesnių atspalvių. Tradiciniuose „Romeo ir Džuljetos“ pastatymuose jaunuolių meilė įsiliepsnoja vadinamoje Balkono scenoje; Pastoras balkoną pakeitė liftu su veidrodinėmis sienomis, čia Džuljeta su Romeo pirmiausia susitinka svajingame kažkur tolyn nukreiptame žvilgsnyje, kuriame justi gaivinantis pirmojo susitikimo prisiminimas. Duete su Romeo Česaitytės herojė jausmus skleidžia palaipsniui, nedrąsūs prisilietimai tampa vis raiškesni ir sukuria pastebimai intensyvėjantį dviejų kūnų ir dviejų sielų ryšį. Aukšti, lengvi, grakštūs šuoliai, jais nepiktnaudžiaujant, tampa Džuljetos charakterizavimo priemone – kaip ir Chlebinsko Romeo, Česaitytės herojė įtikinamai atsiduria toje meilės erdvėje, kurioje menkai galioja žemės traukos dėsniai.

 

Antrame veiksme pagrindiniams veikėjams neleidžiama pasimėgauti šiuo lengvumu – vienas kitą seka įvykiai, nubloškiantys juos į kur kas dramatiškesnių išgyvenimų sūkurį. Scenoje su motina Česaitytė vėl naudoja aštrius, kampuotus judesius, kuriais mėgina apsisaugoti nuo jai primetamos Kapulečių valios, o tėvo Lorenco planas jai sukelia akivaizdžią baimę. Tačiau beatodairiška drąsa Džuljetai grįžta išvydus jau šąlantį Romeo kūną ir supratus, kad jokia meilė jo nebeprikels.

 

Spektaklio įtaigai daug reikšmės turėjo ir kiti personažai. Nuo pat premjeros temperamentu, išraiškinga vaidyba dėmesį atkreipęs Mantas Daraškevičius kuria įspūdingą Tebaldą, kuris vis dėlto ne tik kerštingas ir impulsyvus, bet ir jautrus: jis kelissyk apkabina Džuljetą, vengdamas paprastai Tebaldo personažui būdingos emocinės monotonijos; tai šokėjas, gebantis kurti sceninį dialogą, todėl jo Tebaldas – personažas, kurio dėka organiškos gyvybės įgyja kiti veikėjai. Merkucijų šiame spektaklyje šoko Voicechas Žuromskas. Elastingas jo šokio formas papildo gyvos, spalvingos artistinės reakcijos, ironiškais gestais vizualizuojamos šmaikščios frazės mėginant iš respektabilios pusiausvyros išvesti arogantiškos Kapulečių šeimos atstovus – ne tik Tebaldą, bet ir savo psichologiniu nepaslankumu grėsmingą Kapuletį, kuriam Ernestas Barčaitis sutelkia didžiumą istorijos apie Romeo ir Džuljetą blogio: ir abstraktaus, ir konkretaus – per peilį, kurį jis įbruka iš kantrybės išvestam Tebaldui į rankas. Raiškų, tarp paklusnumo vyrui ir meilės dukrai besiblaškančios motinos Kapuleti vaidmenį sukūrė Rūta Lataitė, elegantiškai Benvolijų šoko Isakas Evansas, žaismingus Džuljetos draugių paveikslus sukūrė Haruka Ohno ir Inga Cibulskytė, Tėvą Lorenco santūriai, įtaigiai vaidino Eligijus Butkus.

 

Puikiai Modesto Pitrėno diriguotas spektaklis liks kaip vienas stipriausių 2018 metų pradžios įspūdžių.

Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) ir Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) ir Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) ir Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) ir Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) ir Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.
Neringa Česaitytė (Džuljeta) ir Kipras Chlebinskas (Romeo) balete „Romeo ir Džuljeta“. M. Aleksos nuotr.