7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Penki savaitės tekstai

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 3 (1240), 2018-01-19
Kinas
Gong Li ir Zhang Yimou
Gong Li ir Zhang Yimou

1. Straipsnyje „Sight & Sound“ Johnas Berra supažindina su penkiomis ryškiausiomis Kinijos aktorėmis nuo Šanchajaus „aukso amžiaus“ iki šių dienų: Ruan Lingyu, Li Lili, Gong Li, Zhou Xun ir Zhao Tao. Pastaroji geriausiai žinoma iš vaidmenų, sukurtų Jia Zhangke filmuose. Kaip ir dauguma nacionalinių kino industrijų, Kinijos kinas garsėja savo aktorėmis, kurių ekrano tapatybės neatsiejamos nuo socialinės atmosferos ir įkūnija savo laiko žiūrovų fantazijas bei nerimą. Nors filmų gamyba Kinijoje buvo pradėta jau 1905 m., tikros kino žvaigždės iškilo tik 4-ajame dešimtmetyje. Kairiųjų judėjimui įgyjant pagreitį, aktorėms Ruan Lingyu, Li Lili, Lumin Lu, Yuan Meiyun, Chen Yumei ir Hu Die atsirado nemažai galimybių atsiskleisti socialiai angažuotuose filmuose. 1933-iųjų apklausoje, renkant populiariausią kino žvaigždę, Hu Die buvo išrinkta pirmąja „kino karaliene“, po metų surengtoje apklausoje jos titulą perėmė Chen Yumei. Tačiau dabar dėl vaidmens „Deivėje“ (1934) su šiuo laikotarpiu tapatinama Ruan Lingyu, o Li Lili geriausiai žinoma dėl bendradarbiavimo su režisieriumi Sun Yu (filmai „Sporto karalienė“, 1934, „Didysis kelias“, 1934). Kitų aktorių karjera, pavyzdžiui, Shangguan Yunzhu („Daugybė žibintų“, 1948, ir „Varnos ir žvirbliai“, 1949), apėmė tiek pirmąjį (4-asis dešimtmetis), tiek antrąjį (5-ojo dešimtmečio pabaiga) Kinijos kino „aukso amžių“. Prieš pat radonųjų pergalę sukurto Fei Mu filmo „Pavasaris mažame miestelyje“ (1948) pagrindas buvo intensyvi Wei Wei vaidyba: jos veikėja blaškosi tarp ištikimybės neįgaliam vyrui ir jausmų netikėtai pasirodžiusiai vaikystės meilei.

 

Pirmoji reformų eros žvaigždė – Chong Chen, Vakaruose geriau žinoma kaip Joan Chen. Tautiečių širdis aktorė pavergė vaidmeniu propagandinėje dramoje „Mažoji gėlių mergaitė“ (1979), tačiau šalies kino gamyba netenkino aktorės talento – Chen emigravo į Ameriką ir pelnė tarptautinį pripažinimą suvaidinusi Bernardo Bertolucci „Paskutiniame imperatoriuje“ (1987) ir Davido Lyncho „Tvin Pykse“ (1990). O Gong Li, drąsiai galima sakyti, žvaigždės statusą pelnė jau pirmuosiuose Zhang Yimou filmo „Raudonasis gaolianas“ (1987) kadruose. Aktorės gebėjimas išreikšti drąsą negandų akivaizdoje suvaidino lemiamą vaidmenį šalies kino atsiradimui pasaulio žemėlapyje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje.

http://www.bfi.org.uk/news-opinion/news-bfi/lists/five-iconic-chinese-actresses

 

2. Jau kuris laikas naujas Lucos Guadagnino filmas „Pašauk mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“) kelia tikrą furorą internetinėje erdvėje. Filmas buvo nominuotas trijose „Auksinių gaublių“ kategorijose (geriausios dramos, geriausio pagrindinio ir antraplanio aktoriaus), o dvidešimt dvejų Timothée Chalamet jau ne vienoje apdovanojimų ceremonijoje pelnė „Proveržio aktoriaus“ prizą. Filmas žymi ir 89-erių režisieriaus Jameso Ivory, kuris parašė filmo scenarijų pagal André Acimano romaną, sugrįžimą į didžiuosius ekranus. „Pašauk mane savo vardu“ Lietuvoje žada rodyti „Kino pavasaris“. Manau, kad santūrus (per daug neišduodantis) Caros Buckley straipsnis „The New York Times“ gali būti puiki pirmoji pažintis su filmu (taip pat galima pasižiūrėti mano mėgstamą „Scenos anatomiją“, kurioje režisierius aptaria vieną filmo sceną). Buckley kalbina Lucą Guadagnino, pagrindinius aktorius Timothée Chalamet ir Armie Hammerį, filme suvaidinusius du aistringus įsimylėjėlius 9-ojo dešimtmečio pradžios Italijos vasaros fone, t.y. iki internetiniais laikais. Įsimenančiai dvynius Winklevossus Davido Fincherio „Socialiniame tinkle“ (2010) suvaidinęs Hammeris sako, kad laikas, praleistas filmuojantis Italijoje, buvo labiausiai transformuojanti jo profesinio gyvenimo patirtis. „Aš niekada nesu patyręs tokio panirimo. Tokio saugumo jausmo. Niekada nesu prisivertęs patirti tokio atsivėrimo ir pažeidžiamumo. Šis potyris leido naujai pažvelgti į gyvenimą ir tai, ką reiškia būti žmogumi“, – sako Hammeris.

https://www.nytimes.com/2017/11/17/movies/timothee-chalamet-armie-hammer-call-me-by-your-name.html?_r=0

 

3. Internetinis kino žurnalas „Senses of Cinema“ gruodžio mėnesio numerį skyrė sovietų kino šimtmečiui. Kaip įvadiniame straipsnyje teigia Danielis Fairfaxas, tai gali skambėti kaip provokacija: juk Sovietų Sąjunga, kaip geopolitinė realybė, egzistavo tik septynis dešimtmečius. Tačiau, pasak autoriaus, sovietinis kinas toliau egzistuoja ir egzistuos dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad kinas iš prigimties sugeba pergyventi socialinę ir politinę sistemą, kurioje filmai buvo sukurti. Tokie filmai kaip „Šarvuotis „Potiomkinas“, „Žmogus su kino kamera“, „Skrenda gervės“, „Granato spalva“, „Stalkeris“ yra vis dar žiūrimi, aptariami, apie juos rašo mokslininkai, cituoja ar net parodijuoja šiuolaikinio kino kūrėjai. Kita vertus, SSRS istorija – žadėtas begalinis optimizmas ir žiauri tikrovė – iki šių dienų vis dar šmėkščioja Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kine. Daugelis svarbiausių po 1991-ųjų sukurtų filmų – Aleksejaus Germano „Chrustaliovai, mašiną!“, Aleksandro Sokurovo „Rusų arka“, Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ – siekia suvokti tragišką sovietinio eksperimento istoriją.

„Senses of Cinema“ bando apžvelgti platų sovietinio ir posovietinio kino kraštovaizdį, o straipsnių autoriai, kaip pabrėžia Danielis Fairfaxas, yra naujosios sovietinio kino tyrėjų kartos atstovai, galintys pasiūlyti naują žvilgsnį į analizuojamus ir vis dar gyvybiškumo neprarandančius filmus. Čia galima rasti daugiau nei trisdešimt straipsnių apie kanoninius ir mažiau tarptautinio dėmesio sulaukusius filmus, tokius kaip Michailo ir Veros Cechanovskių „Laukinės gulbės“, Leonido Gaidajaus „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, Eldaro Riazanovo „Likimo ironija, arba Po pirties“.

http://sensesofcinema.com/issues/issue-85/

 

4. Luke’as Aspellis „Senses of Cinema“ skiltyje „Didieji režisieriai“ rašo apie vieną svarbiausių pokario britų kino figūrų – Lindsey Andersoną (1923–1994). Kaip teigia L. Aspellis, Andersonas buvo aiškus ir kategoriškas kritikas, bet ne režisierius. Šio menininko kūrybą į priekį varė vidiniai konfliktai ir įvairūs disonansai.

 

„Sakoma, kad jis nekeisdavo savo nuomonės, tačiau jo filmai įrodo, jog tai netiesa. Kategoriškas, ambivalentiškos, reakcingos kūrėjo sąmonės dažnai sąlygotas filmų stilius – nesuderinamų impulsų susidūrimas: ne tik atskirai brechtiškų, siurrealistinių ar realistinių, o dažnai visų trijų kartu. Nors Andersonas nuosekliai kildino savo kiną iš britų dokumentinio kino judėjimo ir socialinio realizmo, jo kino vizija paneigė šių judėjimų atsiradimo prielaidas. Kitaip nei Johnas Griersonas, suformavęs propagandinę dokumentiką, Andersonas kūrė asmeninius, lyriškus filmus, kurių vienintelis britiškas pirmtakas – Humphrey Jenningsas. Užuot teigęs socialinio realizmo determinizmą, rodęs „pavyzdinius“ savo kančia, tipiškus savo silpnybėmis žmones, jis siekė suprasti ir gerbti „paprastus žmones“ kaip save patį“, – rašo Luke’as Aspellis.

http://sensesofcinema.com/2017/great-directors/lindsay-anderson/

 

5. Straipsnyje „Ieškant Danielio Day-Lewiso“ Bilge’as Ebiris „The Village Voice“ sako, kad visos kino žvaigždės dažniausiai „prilimpa“ prie savo sukurtos personos variacijų. Todėl mes ir einame jų žiūrėti. Tačiau Danielio Day-Lewiso atvejis kiek kitoks. Aktorius pelnė nemažai kritikų liaupsių po to, kai Niujorke tą pačią 1986-ųjų dieną įvyko Stepheno Frearso „Mano gražioji skalbykla“ ir Jameso Ivory „Kambarys su vaizdu“ premjeros. Šie du labai skirtingi filmai atskleidė aktorinį Day-Lewiso diapazoną. Tačiau jis, be abejo, kino žvaigžde tapo laimėjęs pirmąjį „Oskarą“ už vaidmenį Jimo Sheridano filme „Mano kairioji koja: Krisčio Brauno istorija“ (1989) ir nuliūdinęs Tomą Cruise’ą, kuris taip pat buvo nominuotas už „Gimusį liepos 4-ąją“. Kito aktoriaus filmo „Paskutinis mohikanas“ (1992) ir jo rinkodaros esmė buvo Day-Lewiso fizinė transformacija į raumeningą karį. Nuo tada aktorius kūrė tik pagrindinius vaidmenis. Taigi, Ebiris klausia, kas yra Day-Lewiso persona? Ypač kai mes nuolatos girdime istorijas apie jo išnykimą vaidmenyje. Gal tai ne tiek ekrano asmenybė, kiek profesionalus, drąsus, intelektualus, viskam pasiryžęs aktorius, kurio kiekvienas vaidmuo rodo atsidavimą savo amatui?

https://www.villagevoice.com/2017/12/14/searching-for-daniel-day-lewis/

Gong Li ir Zhang Yimou
Gong Li ir Zhang Yimou
„Pašauk mane savo vardu“
„Pašauk mane savo vardu“
„Skrenda gervės“
„Skrenda gervės“
Daniel Day-Lewis filme „Nematomas siūlas“
Daniel Day-Lewis filme „Nematomas siūlas“