Ar švietimas – tik švietimo darbuotojų reikalas?

Spaudoje daug rašoma apie prastą švietimo padėtį Lietuvoje. Ieškant problemos sprendimo dėmesys krypsta į švietimo ministrę, politikus, mokytojus, mokyklų vadovus... Mano giliu įsitikinimu, ne mokykla, o tėvai yra pagrindiniai vaiko švietimo vadybininkai: juk vaikai mokosi ne tik mokykloje, bet ir muziejuje, būreliuose, teatre, kine, skaitydami knygas, keliaudami su tėvais ir t.t. Amerikoje buvo atliktas tyrimas – kiek vaikai išmoksta per atostogas. Paaiškėjo, kad vidurinės socialinės klasės amerikiečių vaikai per atostogas išmoksta daugiau nei mokykloje, o žemesnės klasės tėvų vaikai – mažiau. Man nesuprantamas ir draudimas vaikus mokyti namuose. Jei būtų tokia galimybė, spontaniškai atsirastų tėvų, savarankiškai mokančių vaikus, bendradarbiavimo tinklai, aktyvios švietimo institucijos imtųsi iniciatyvos šviesti tėvus, kaip savarankiškai mokyti savo atžalas. Atsirastų nauji „žaidėjai“ švietimo lauke, kurie, neabejoju, padarytų teigiamą poveikį šalies švietimo sistemai.

O kol kas turime statistiką, kad Lietuvoje tėvai skiria bendravimui su vaikais kasdien po 7 minutes. Palyginimui – televizorių žiūrime ilgiau nei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių gyventojai. Matau tiesioginį ryšį tarp minėtos statistikos ir švietimo padėties Lietuvoje. Todėl prieš reikšdami pretenzijas dėl švietimo padėties švietimo darbuotojams paklauskime savęs, ar atlikome savo pareigas, kad mūsų vaikai būtų labiau išsilavinę. Prie švietimo padėties gerinimo turėtų prisidėti ne tik tėvai, bet ir darbdaviai, sudarydami geresnes sąlygas darbuotojams rūpintis savo vaikais.

Dailės (muzikos) mokykla kaip sala

Dailės, meno, muzikos mokyklos išlaikė laiko egzaminą. Nežinau tikslių motyvų, kodėl atsirado tokios mokyklos – gal tarybinei sistemai reikėjo atitinkamos kvalifikacijos ideologinių darbuotojų? Tačiau faktas, kad dailės mokyklos suvaidino kitokį, neabejotinai pozityvų vaidmenį Lietuvos kultūroje, kultūros žmonėms yra savaime aiškus, bet daliai visuomenės, tarp jų švietimo strategams ir Seimo nariams, tokie savaime aiškūs dalykai gali būti visiška naujiena. Todėl apie juos verta pakalbėti detaliau. Pakaktų patyrinėti vyresnės kartos dailininkų, Nepriklausomybės metais įvertintų Nacionaline premija, sąrašą ir pamatytume, kad dauguma jų sovietmečiu pedagoginį darbą dirbo ne tuometiniame Dailės institute, o dailės mokyklose. Dailės mokyklų vaidmuo ugdant Lietuvos dailininkus, ko gero, didesnis nei tuometinio Dailės instituto. Gal dėl posovietinių kompleksų negalime objektyviai, neidealizuodami vertinti tarpukario Lietuvos, taip pat sunku objektyviai, ne pro ideologinius akinius įvertinti ir įvairius procesus, vykusius sovietinėje Lietuvoje, pavyzdžiui, muzikos, dailės mokyklų veiklą...

Sovietmečiu dailės (muzikos) mokyklos veikė tarsi salos ideologinio spaudimo fone, jose tarpo bent sąlyginė laisvės, žmoniškesnių vertybių dvasia. Atrodo, kad Lietuvai tapus demokratine šalimi dailės, meno mokyklos prarado misiją apsaugoti vaikus nuo „nuodingo“ aplinkos poveikio. Deja, ir šiandien, praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo SSRS griūties, mokyklai tenka labai panaši misija – būti „sala“ kičo, vartotojiškos kultūros fone. Jos pagrindinis vaidmuo liko, kaip ir sovietiniais laikais, greta tiesioginės dailės ugdymo funkcijos, ugdyti mokiniams tikrąsias vertybes ir jomis grįsti savo buvimą pasaulyje. Esu įsitikinęs, kad nė viena Lietuvos mokykla nėra aiškiai apibrėžusi savo pozicijos vartotojiškos kultūros, kičo atžvilgiu. Jei mes mokysime solidarumo, pagarbos artimui, meilės Tėvynei, gamtai, neįvardydami, kas yra kliūtys toms savybėms ugdyti ir kaip jas įveikti, tai visos kalbos apie vertybes taps tuščia, pompastiška retorika... Pasidomėti, kiek mokyklos atsparios kičui ir masinės kultūros poveikiui, niekam nėra poreikio. Kadangi tenka dalyvauti rengiant mokinių dailės olimpiadas ir matau olimpiadų dalyvių darbus, galiu pasakyti – padėtis ne per geriausia. Kalbu ne apie profesionalumą, tiesiog apie kičo, šou ir reklamų nesugadintą skonį. Trumpai apie meninės kokybės ir pasaulėžiūros ryšį: anot Nacionalinės kultūros premijos laureato, buvusio dailės mokyklos mokytojo, dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus, geras menas skiriasi nuo prasto tuo, kad geras menas žiūrovui atskleidžia nepagražintą Tikrovę, o prastas menas dirgina emocijas ir tokio meno vartotojas pasineria į subjektyvius emocinius potyrius, taip nuo Tikrovės nutoldamas. Kuriuo keliu norime matyti einančius savo vaikus?

Neįgyvendintos dailės (muzikos) mokyklų galimybės

Dailės (muzikos) mokyklos iš tikrųjų yra ne tik vaikų, bet ir mokytojų edukatoriai. Jose, kitaip nei bendrojo lavinimo mokyklose, dirba daug tos pačios specialybės mokytojų, aukščiausios kvalifikacijos menininkų pedagogų. Jie tikrai galėtų dalintis patirtimi su bendrojo ugdymo mokyklų mokytojais ir tai būtų geriausi kvalifikacijos kėlimo kursai bendrojo ugdymo mokyklų dailės mokytojams. Tačiau nė viena dailės mokykla nėra gavusi licencijos kelti mokytojų kvalifikaciją. Norėdami kelti bendrojo ugdymo mokytojų kvalifikaciją, turime kreiptis į licencijuotą įstaigą, kad ji „pasisamdytų“ mūsų mokytoją lektorių, darbo nuopelnus priskirdama sau. Nenoras leisti dailės mokykloms pačioms kelti mokytojų kvalifikaciją kelia įtarimą, kad norima sąmoningai marginalizuoti šias mokyklas.

Pritariu prieš dešimtmetį kilusiai iniciatyvai plėsti neformalaus ugdymo įvairovę, į neformalųjį švietimą įtraukiant kuo daugiau vaikų, bet nesu girdėjęs rimtesnės švietimo ekspertų diskusijos apie tai, kaip, kintant visuomenei, turėtų keistis dailės, muzikos, meno mokyklos. Dabar meno mokyklos atiduotos į savivaldybių rankas, o šios įstaigos meno mokyklas neretai traktuoja kaip finansinę naštą, skubėdamos jas mažinti (taip dar labiau stiprinant depresyvias nuotaikas regione), užuot pasirūpinusios, kaip, mažėjant mokinių skaičiui, įtraukti į edukaciją naujas visuomenės grupes, pavyzdžiui, motyvacijos mokytis neturinčius vaikus, specialiųjų poreikių vaikus, suaugusiuosius, bedarbius, pensininkus. Be savivaldybės globos pačios mokyklos to padaryti, deja, negali, tiesiog neturi atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų: psichologų, andragogų, dailės terapijos specialistų. Pavyzdžiui, per visus Nepriklausomybės metus Vilniuje nebuvo kapitaliai suremontuota nė viena neformalaus ugdymo mokykla, tačiau savivaldybė sugebėjo tyliai perimti ir parduoti pastatus, kuriais naudojosi Lietuvos jaunimo turizmo centras, „Lyros“ muzikos mokykla, Justino Vienožinskio dailės mokykla.

Justino Vienožinskio dailės mokykla pokyčių kontekste

Justino Vienožinskio dailės mokykla savarankiškai ėmėsi taikyti savo veiklą šiuolaikinės visuomenės poreikiams: įsteigtos vienų metų neformalaus ugdymo programos – fotografijos, dizaino, animacijos, architektūros. Atnaujinta Suaugusiųjų skyriaus veikla. Siekiant labiau priartinti mokymą prie vaiko, steigiamos studijos bendrojo ugdymo mokyklose, nutolusiose nuo miesto centro, pvz., Balsiuose, Fabijoniškėse. Turime planų plėsti tokių studijų tinklą, tačiau ne visada susiduriame su mokyklų administracijos geranoriškumu. Pastaraisiais metais vyksta glaudus bendradarbiavimas su muziejais: Nacionaline dailės galerija, Šiuolaikinio meno centru, Mo muziejumi.

Mokyklos darbo patirtis rodo, kad nemažai suaugusiųjų tikrai nori mokytis dailės. Pastebimai kinta, intelektualėja tokių mokinių auditorija – tarp jų yra nemažai aukštųjų mokyklų absolventų, studentų, taip pat žmonių, užimančių aukštas pareigas. Tačiau valstybės dėmesio šiai sričiai – jokio. Manoma, kad tam nereikia jokių finansinių injekcijų, t.y. suaugusieji patys apmoka ugdymo paslaugas – jokių nuolaidų bedarbiams, asmenims su negalia, imigrantams arba pensininkams. Tačiau ši nuostata iš esmės skiriasi nuo ES politikos, kurioje suaugusiųjų, socialinėje atskirtyje esančių asmenų mokymas, papildomas profesinis lavinimas laikomi svarbiais dalykais. Dar neaiškesnė atrodo Trečiojo amžiaus universiteto padėtis – mūsų mokykloje jau trečius metus veikia tokia grupė. Tačiau mokytojai dirba su ja savo noru, negaudami jokio atlygio. O žiniasklaidoje pasirodo informacija, kad pensininkams skiriamos didelės pinigų sumos, taigi jos „nusėda“ kažkur kitur...

Nepriklausomybės metais Vilniuje susikūrė nemažai privačių dailės, muzikos mokyklų. Vienoje tokių mokyklų teko dirbti ir man. Kai kurias jų dosniai rėmė savivaldybė, pavyzdžiui, suteikdama galimybę nemokamai naudotis patalpomis miesto centre. Valdžios intencija aiški: sudaryti sąlygas miestui pigiau kainuojančioms meno mokykloms. Logiškiau, atrodo, būtų remti ne alternatyvas egzistuojančioms mokymo įstaigoms, o tokias iniciatyvas, kurių iš viso arba beveik nėra – beveik neturime mokyklų teatro, šokio entuziastams, Pavilnyje veikia Vilniuje vienintelis Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras ir t.t. Taip, privačios dailės ir muzikos mokyklos veikia, bet tai yra nišinės įstaigos, nepajėgios konkuruoti su valstybinėmis mokyklomis dėl paprastos priežasties: nors privačiose mokyklose dirba puikūs mokytojai ir administracija, pigiai įgyvendinti ilgalaikes ir nuoseklias mokymo programas neįmanoma. Mokinių tėvai nepajėgs kompensuoti visų išlaidų, susijusių su tokių programų įgyvendinimu: atlyginimų mokytojams ir personalui, materialinės bazės sukūrimo ir t.t.

IT technologijos ir humanitarinės disciplinos

Dabarties visuomenės ugdymo sistemoje labai trūksta suvokimo, kokie yra vaiko ugdymo prioritetai. Neabejotina, kad kūrybinės disciplinos: dailė, muzika, literatūra, teatras, ypač pradiniame etape, kaip tik ir yra bazinis žmogaus dvasinio, intelektinio augimo pagrindas. Techninės žinios greitai pasensta, būtina ugdyti kūrybiškumą, vaizduotę, kad mokiniai suaugę galėtų prisitaikyti prie kintančių visuomenės poreikių. Gyvename epochoje, kai nesame atvirai verčiami paklusti vienai ar kitai ideologijai, tačiau išorinis spaudimas, pastanga manipuliuoti niekur neišnyko – kalbame apie laisvę, tačiau kaip jaučiasi šeštokas, neturintis išmaniojo telefono, komentuoti nereikia. Dabar ir narkotikus platina ne vyrukai odinėmis striukėmis iš BMW automobilių, o pasiūlo vienas iš keturių artimiausių draugų... O kur dar kompiuterinių žaidimų industrija.... Nieko keista, kad Prancūzijos švietimo ministras ėmėsi „talibaniškų“ veiksmų – uždraudė mobiliuosius telefonus bendrojo ugdymo mokyklose. Įsivaizduoju, jei dabartinės mūsų valdžios atstovai imtųsi tokios iniciatyvos, kokias pamazgų jūras ant jų galvų supiltų laisvės ir pažangos apologetai. Sveikatos specialistai neabejoja IT vaikams daroma žala, tačiau neteko girdėti apie laiko, kurį vaikas praleidžia mokykloje prie kompiuterio, reglamentavimą mokykloms skirtose Higienos normose. Nėra abejonės, kad vienas svarbiausių uždavinių yra apsaugoti vaikus nuo įvairių manipuliacijų, ugdyti vertybinį stuburą – o kaip tai įgyvendinti be kokybiškų humanitarinių disciplinų mokyklose?

Vietoj epilogo

Valstybinių neformaliojo ugdymo mokyklų situacija man primena Justino Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo atvejį: Nepriklausomybės pradžioje statybininkai, šalia mokyklos rengdami aikštelę Tremtinių paminklui, kaip toj dainoj „atleisk, atleisk, nepastebėjau“, sugadino kanalizacijos vamzdį, atkirsdami mokyklos pastatą nuo miesto nuotekų tinko. Nuo to laiko daugiau nei du dešimtmečius nuotekas tenka išsiurbti ir išvežti tam skirtu automobiliu. Laiku to nepadarius, srutos veržiasi į gretimą Pramonės gatvę... Galiu puikiai įsivaizduoti Vilniuje į dangų kylančius naujus stiklo dangoraižius, metro, naujus viadukus, estakadas, aplinkkelius, modernias oro gondolas, keliančias vilniečius iš miesto centro ant Šeškinės kalvų, penkių žvaigždučių krištolinius viešbučius ant Trijų Kryžių kalno, bet neįsivaizduoju, kad bent viena miesto valdžia per ateinančius dvidešimt metų pajėgs ištaisyti broką, kurį paliko „chalturščikai“, statydami monumentą tremtiniams Naujojoje Vilnioje.