Paroda „Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos / asmenys, reiškiniai, objektai“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Menininkas Gintaras Znamierovskis ir kuratorius Kęstutis Šapoka sukūrė išskirtinai neskoningą ir rūsčią parodą vienoje nejaukiausių ir uždariausių meno erdvių Vilniuje – Jono Meko vizualiųjų menų centre Malūnų gatvėje. Trumpas ir lankytojui itin nepatogus centro darbo laikas, drėgna mažų erdvių vėsa ir apgailėtinos būklės sienos prisideda kuriant ultraciniškos ir ironiškos parodos įspūdį.
Dviejose salėse eksponuojami įvairiausi objektai: tapyba, videofilmai, fotografijos, koliažai, objektai, tekstilės gaminiai, antkapinio paminklo muliažas, kostiumas, o virš visos šios netvarkos plevėsuoja išskleistas raudonas audinys. Taigi paroda – tai vientisa instaliacija, arba, kaip sakoma pranešime spaudai, „muziejinė etnografinė ekspozicija-instaliacija“. Juntama stipri kuratoriaus ranka. Tai jis suskirstė parodą į tris dalis („Vaizdas, medija ir prievaizdas“, „Aplinka, ryšiai ir kyšiai“, „Struktūra, mąstymas ir sklastymas“) bei papildė ją tekstais, kurie ne tik aiškina parodą, bet ir patys tampa jos eksponatais. Tekstai referuoja į pabrėžtinai komplikuotą, tačiau iš esmės tuštoką „meno kalbą“ (pvz., „Metodologijos esmė ‒ tam tikra metodologija, kuri yra taikoma kaip tam tikras metodas“) arba ironiškai kritikuoja hiperbolizuotai rodomas nusistovėjusias dailėtyros praktikas. Viskas apipavidalinta sovietmečiu populiarios estetikos stilistika ir išversta į rusų ir anglų kalbas.
Ši paroda – tai kiborgas, sukurtas iš sovietmečio reliktų, Šiuolaikinio meno centre dažnai matomų iki nesuvokiamumo komplikuotų parodų stilistikos ir šiuolaikinės populiariosios kultūros atplaišų. Paprasčiausia išeitis – priskirti visa tai parodijos žanrui, kurio čia tikrai esama. Ir vis dėlto šis eklektiškas kokteilis nėra toks absurdiškas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Perpratus tai, paroda pradeda atrodyti dar rūstesnė arba graudžiai juokinga, kas nėra svetima Znamierovskio kūrybai.
Kęstutis Šapoka Gintarą Znamierovskį vadina lietuvių šiuolaikinio liaudies meno enfant terrible. Su tuo sutinku – jis arba niekas kitas. Akivaizdu, kad nėra visai aišku, kaip vertinti ir, svarbiausia, kaip kalbėti apie šį menininką. Tam yra kelios priežastys. Pirma, jis net nebaigė Dailės akademijos! Po dviejų kursų atsisakė tęsti studijas pareiškęs, kad „tenai išmokti nieko nepavyko“. Antra – tiek jo ankstyvieji „Lazdynų konceptualizmo“ kūriniai, tiek tapybos darbai netelpa nė į vieną lietuviško meno lauko kartotekos stalčiuką. O mes, lietuviai, žmonės atsargūs – naujovės ir kitoniškumas mūsų šalyje prigyja lėtai, tik perėję privalomus pykčio, nepasitikėjimo, abejonės etapus. Galiausiai ir pats menininkas nesistengia būti visiems atviru ir iniciatyviu autoriumi. Atrodo, jam malonus autsaiderio vaidmuo (vis dėlto manau, kad jau pats laikas su juo atsisveikinti), leidžiantis stebėti ir kritikuoti iš šono.
Galvodama apie Gintaro poziciją prisiminiau istoriją apie Marcelio Duchamp’o karjeros pradžią. Tai tik fragmentiškas pasakojimas, jokiais aspektais nelyginant šių dviejų personalijų, jų kūrybos ir įtakos. Istorija apie tai, kaip jaunas Marcelis 1912 m. kartu su avangardistais kubistais parodoje norėjo rodyti savo nutapytą „Besileidžiančios laiptais aktą nr. 2“ ir tų pačių avangardistų buvo paprašytas paveikslą arba pertapyti, arba neeksponuoti šalimais. Nuo to laiko Duchamp’as įtariai žvelgė ne tik į visas menininkų grupes, bet ir į meno lauką apskritai. Juk jis patyrė, kad net avangardiškiausiai nusiteikę tapytojai nėra jau tokie tolerantiški ir atviri bent kiek kitokiai idėjai. Taigi viena iš readymade gimimo paskatų ir buvo kritika, pasišaipymas iš tradicinio meno lauko, akiplėšiškai laužant jo taisykles ir įsitikinimus. Galbūt dabartinį kritišką, o neretai ir pašaipų Gintaro santykį su oficialiuoju meno lauku galėjo suformuoti 1995 m. Šiuolaikinio meno centre išgirsti pasiūlymai neeksponuoti jo paveikslų grupinėje parodoje dėl jų „pornografinio“ pobūdžio, galbūt tai lėmė tų pačių dailėtyrininkų nenoras gilintis į tai, kas atrodo įtartina, nes nepažįstama. Svarbus rezultatas – menininkas, atvirai abejojantis lietuviškosios ekspresionistinės-koloristinės tapybos mokyklos verte ir kartais nebijantis kritiškai pažvelgti į šiuolaikinio meno gyvenimo procesus ir veikėjus. Šių temų apstu ir jo kūryboje.
Ankstesniuose, 1990–1995 m. sukurtuose Znamierovskio paveiksluose dažna menininko, kūrėjo ar meno apskritai tema. Sukuriamas „Juodasis kvadratas“ ir „Tapymo menas“, demonstruojamas ironiškai erotiškas „Menininkių laisvalaikis“ ir plastmasinis „Meno pojūtis“. 2007 m. į kūrybą keletui metų įsiveržia „senos feministės“, o dailėtyros temą pradeda 2009 m. (metai, pagarsėję VEKS projektu) kūrinys „K. Šapoka prie monumento postmodernistams“, kuriame galime atpažinti tą patį K. Šapoką šalia sovietinės stilistikos pompastiško, tulpėmis apdėto paminklo su amžinąja ugnimi postmodernizmo aukoms atminti. Dailėtyrininkė kūrinio pavadinime atsiranda 2016 m. (paveikslą „Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su dailėtyrininkės liežuviu“ galima pamatyti parodoje), vėliau sukuriami paveikslai „Dailėtyrininkė išsiplovusi galvą“ (2016) ir garsusis parodoje neeksponuojamas triptikas „Motinystė“ (2017), kurio apnuogintose figūrose galima atpažinti dvi žinomas dailėtyrininkes. Visi šie paveikslai gana kandūs ir gali būti suprantami kaip menininko dailėtyros kritika.
Nė viename nėra judesio – tik sustingę kūnai uždarose (ar apskritai baltose) erdvėse. „Dailėtyrininkė išsiplovusi galvą“ rodoma erdvėje, kuri prikimšta kultūros be jokio tarpelio. Tekstilė, knygos, galiausiai palei smegenis einanti radijo aparato antena – jų visuma – tai eklektiškas raštas iš šimtus kartų nučiupinėtų, atmintinai žinomų objektų. Aplinka nebesako nieko naujo ir niekur neveda, ir vis dėlto dailėtyrininkė joje jaučiasi saugi ir savimi patenkinta. Dailėtyrininkei kurti pasitelktos mano nuotraukos, tačiau akivaizdu, kad kalbama ne apie asmenį, o apie situaciją (tas pats pasakytina ir apie ciklą „Motinystė“, tik čia, regis, išeinama iš meno lauko ir kalbama apie ideologijas). Su šia situacija negali nesutikti.
Jau senokai klausiama, ar dailėtyrininkas (dailės kritikas) su savo tekstais šiandien nėra tapęs mažai kam įdomiu ir iš esmės nieko nelemiančiu instituciją, menininką ar meno rinką aptarnaujančiu personalu. Kalbama, kad nepriklausoma jo laikysena šiandien praktiškai neįmanoma. Įtariama, kad gyvenimui keičiantis ši profesija kol kas užstrigusi savo turėtoje ir įsivaizduojamoje pozicijoje. Lietuvoje apie tai kalbama nedaug, tačiau manyčiau, kad kiekvieno dailėtyrininko galvoje baimių ir abejonių dėl savo profesijos ir padėties rastume daugiau nei Znamierovskis gali įsivaizduoti. Tačiau kol dailėtyrininkai tyli, jis tapo savo versiją. Daro tai, kaip jam įprasta, – ilgai planuodamas, iki mažiausių smulkmenų įsižiūrėdamas ir kruopščiai ištapydamas kiekvieną jam nemielo reiškinio detalę, kaip tai darė Maskvos konceptualistai, vaiskiomis spalvomis hiperrealistiškai tapydami Brežnevo plakatus ar sovietinės realybės fragmentus. Ši tapyba aptariamos parodos kontekste dar įgavo papildomų prasmių.
Parodoje susitinka menas ir pseudomenas, tiek sovietmečio, tiek mūsų dienų „elitinė“ ir „masių“ kultūra. Daugumą objektų jungia prastas skonis (suknelės, audiniai), uždaros, statiškos situacijos (parodų atidarymo fotografijos), privalomos schemos (eksponatams sukurti kampeliai ar televizoriai videomenui rodyti). Ir, nors kalbama apie dailėtyrą, atrodo, kad joje tilpo ir kultūra plačiąja prasme. Šiandieninė šalies aplinka, kuriai nestinga kultūros baimės ir provincialumo. Dailėtyra čia greičiausiai pasitelkiama kaip įtaką turinčios (ar įsivaizduojančios, kad turi) žmonių grupės alegorija.
Tačiau ne tik dailėtyrininkių, bet ir pačių įvairiausių socialinių sluoksnių, profesijų ir kartų gyvenime niekur nedingo noras prisitaikyti, laiku įšokti į tendencijas. Susikurti, o susikūrus niekada nepalikti uždaros, todėl saugios gyvenimo, bendravimo ar mąstymo erdvės. Turint galimybę – kontroliuoti ir pagal savo įsitikinimus formuoti, leisti, drausti ir užtikrintai kreipti norima kryptimi. Paroda pasakoja apie tai, kad su santvarka pasikeitė tik scenografijos detalės. Pati šiandienos atžvilgiu esu nusiteikusi kiek optimistiškiau, bet vis dėlto negaliu nepripažinti – taip, toks scenarijus galimas ir cenzūros bei su ja susijusio sąstingio laikai gali prisikelti, tegu pasidabinę kitais lozungais (ar suknelėmis?). Tikėdamasi, kad Znamierovskis klysta, džiaugiuosi, jog jis man primena, kad klysti galiu ir aš. Vienas parodos išskirtinumų tas, kad joje kritiška pozicija išsakoma garsiai ir aiškiai. Žinoma, publika visada turi teisę į patogesnį kelią ir gali gilintis tik į atskirus pasakojimo žodžius ar net tik į juos sudarančias raides.
Paroda veikia iki vasario 17 d.
Jono Meko vizualiųjų menų centras (Malūnų g. 8, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 15–19 val., šeštadieniais 12–17 val.