7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Daug žadantis koncertinis crescendo

Mintys po Kauno miesto simfoninio orkestro koncerto su Vilmantu Kaliūnu ir Pavelu Bermanu

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Muzika
Pavelas Bermanas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pavelas Bermanas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tikrai nedažnai, deja, apsilankau Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Kauno miesto simfoninio orkestro (vadovas Algimantas Treikauskas) koncertuose, bet jaučiu, kad šis miestą puošiantis ir garsinantis kolektyvas sėkmingai atsinaujina ir atranda vis daugiau veiklą skatinančių veiksnių. Praėjusiais metais pasauliniu mastu buvo pripažintos kauniečių ir „Metropolitan opera“ tenoro Johno Osborno bei jau šviesaus atminimo baritono Dmitrijaus Chvorostovskio įrašytos kompaktinės plokštelės (išleido „Delos Music“); neseniai pasirodė informacija, kad orkestras turi turiningų planų ir Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimams, ir paties kolektyvo 13-kos metų sukakčiai, ir šiaip žada nenuleisti rankų per visą sezoną.


Įtariu, kad vienas ryškiausių šių metų renginių jau įvyko. Sausio 19 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje tvyrojo dvigubai daugiau šventinės nuotaikos – šiomis dienomis oficialiai orkestro dirigentu buvo paskirtas Vilmantas Kaliūnas, ir vadovavęs vakaro programai, o kaip solistas pasirodė išskirtinis smuikininkas, orkestro įkūrėjas ir buvęs vyriausiasis dirigentas Pavelas Bermanas.



Nemenką karjerą padaręs Vokietijoje (buvęs pagrindiniu obojininku Vokietijos radijo filharmonijos orkestre, studijavęs dirigavimą Veimaro muzikos universitete) V. Kaliūnas jau turi patirties diriguoti vokiečių orkestrams, 2016 m. dirigavo „Rigoleto“ premjerai Ukrainos valstybinėje operoje Dnipropetrovske, yra pasirodęs su Lietuvos kameriniu ir, žinoma, ne kartą su Kauno miesto simfoniniu orkestrais. Iškart pasijuto, jog dažniau su Kauno kolektyvu dirbsiantis dirigentas pratęs vakarietiško stiliaus muzikavimo tradiciją ir stengsis dar kuo labiau kilstelėti muzikantų meistriškumą.



Koncerto programa buvo gana sudėtinga: Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija c-moll, op. 68, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmasis Koncertas smuikui ir orkestrui a-moll, op. 77. Prieš pradėdamas antrąją koncerto dalį, V. Kaliūnas, laikydamasis Europoje populiarios bendravimo su publika ir edukacinių intencijų praktikos, gražiai papasakojo apie Šostakovičiaus kūrino gimimo aplinkybes, o jo žodžius muzikos fragmentais iliustravo orkestro muzikantai. Dirigentas taip pat pajuokavo, jog vienas programos kūrinys yra skirtas poilsiui (Brahmso), kitas susikaupimui (Šostakovičiaus). Perfrazuodama norėčiau pasakyti, jog vienas jų išryškino kai kurias silpnąsias, kitas – stipriąsias orkestro savybes.



Daugelis klasicistinių ar panašaus stiliaus kūrinių yra apgaulingi ir atlikimo prasme netgi „pavojingi“. Tokia ir Brahmso simfonija. Nors autorius – vienas ryškiausių romantikų, jo braižas, nelyginant klasikų, „atidengia“, išgrynina visas faktūras, melodines ir tembrų linijas, polifoninius sluoksnius, dinamines bangas, dramaturgijos reljefus ir t.t. Už jokio sugalvoto naratyvo ar teatrališkumo čia nepasislėpsi – viskas partitūroje ir atlikėjų rankose bei sąmonėje. Ir, beje, ilgaamžėje tokios muzikos atlikimo tradicijoje. Labai džiugu, jog europinės atlikimo mokyklos (stiliaus suvokimo prasme) atstovas V. Kaliūnas šia linkme jau yra padaręs nemenką darbą. Tačiau klausantis tikrai didingos bethoveniškos Brahmso simfonijos (beje, su pertraukomis rašytos keturiolika metų!) dar pasigedau vientisesnės garsinės orkestro masės (kartkartėmis vis išlįsdavo atskiri instrumentai), tembrinės bei dinaminės darnos, garso skaidrumo. Skirtingų charakterių dalys buvo perteiktos gana vienodai, ypač žanriško žaismingumo trūko trečiojoje (Un poco allegretto e grazioso). Kita vertus, sužavėjo gražiai, sodriai skambėję kai kurie tutti epizodai, puikiai solines vietas griežė orkestro koncertmeisteris Darius Krapikas, o link kūrinio pabaigos jau kartu pulsavo ir raiškiems dirigento mostams pakluso visi kaip vienas. Puiki pradžia tolesniam darbui.



Galima sakyti, kad be priekaištų nuskambėjo Šostakovičius. Dirigentas sakė, jog yra dirigavęs nemažai šio kompozitoriaus kūrinių, tačiau šį Koncertą smuikui ir orkestrui parengė pirmą kartą. Kaip žinia, anot tyrinėtojų, Šostakovičius buvo vienas iš skausmingiausiai „savo epochai į akis žiūrinčių kūrėjų“, stalininio laiko brutaliai formuojamas, bet ir pats jį formavęs kaip niekas kitas prieš jį ar po jo. Žiaurus ir dviprasmiškas XX amžius jo muzikai uždėjo ryškiausią ženklą. Šostakovičius užaugo girdėdamas žydų folklorą, šis darė jam nepaprastą įspūdį. Tačiau savo kūryboje naudojo ir modernizmo kalbą, paaštrintą savitais, dažniausiai „juoku pro ašaras“ ir sarkazmu persunktais vaizdiniais. Daugelis jo kūrinių buvo pirmą kartą atlikti tik po Stalino mirties – tarp jų ir Pirmasis koncertas smuikui (Davido Oistracho redakcija).


 
Įsitikinau, jog tokią tirštą, įvairių stilistinių metamorfozių ir pavidalų kupiną muziką orkestras išties geba atlikti puikiai. Galbūt kūrinio konteksto ir netolimos istorijos žinojimas (beje, orkestre daug jaunų muzikantų, kuriems žinojimas dar nusveria patyrimą) taip pat prisidėjo prie gero meninio rezultato. Tarsi asmeniniu muzikos išjautimu nuo dirigento ir ypač solisto Pavelo Bermano, atrodo, užsikrėtė ir visi orkestrantai. Aukštai pasaulyje vertinamas smuikininkas vėl žavėjo jautrumu kiekvienai frazei, netgi kiekvienai natai, stiliaus pajauta, ką jau ir kalbėti apie nepriekaištingą techniką ar virtuoziškumą. Kas be ko, turėjome ir retą galimybę išgirsti Antonio Stradivari smuiką, ypač juo pasimėgauti didelėje solisto kadencijoje, kurią, nors sukurtą Šostakovičiaus, solistas griežė labai asmeniškai, giliai, tarsi išliedamas savo mintis ir jausmus.



Greta patirto tikro įsijautimo į kūrinį galimas ir toks klausimas: ar nebuvo „perspausta“? Manyčiau, Šostakovičiaus muzikai šis apibūdinimas – lyg vanduo nuo žąsies. Gal ir buvo. Bet šios unikalios kūrybos raiškai tai visiškai nekenkia. Jei ties ta riba balansuoja (arba ją net peržengia) meistriški atlikėjai, vis vien lieka visa nugalintis ir daugumą publikos pribloškiantis įspūdis. Ypač tai veikia Vakarų Europos scenose, kur Šostakovičiaus muzika populiari. Spėčiau, ji dabar sudaro tą nepatogią, „skaudančią“ giluminę atsvarą kitai – hedonistinei, išorinių efektų užvaldytai – estetikai, savotiškai primindama ir istorijos kontekstus. Bet sugrįžkime prie Brahmso. Mums, manyčiau, ne mažiau būtų reikalinga ir jo darna bei tvirta logika – ir muzikine, ir platesne prasme.

Pavelas Bermanas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pavelas Bermanas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vilmantas Kaliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vilmantas Kaliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo