Šeštadienį įsijungęs televizorių iškart pamačiau Seimo tribūnoje stovinčią Nijolę Sadūnaitę, kuriai ką tik buvo įteikta Laisvės premija. Be reikalo Indrė Makaraitytė ir jos pirmadienio pašnekovas seimūnas Andrius Navickas aiškina, kad atsiimant Laisvės premiją Seime pasakyta Sadūnaitės kalba neįeis į istoriją. Tai, ką kalbėjo nusipelniusi sovietmečio disidentė ir vienuolė – vienas ryškiausių liudijimų, kad pas mus įsigali naujieji viduramžiai ir pagrindinis jų ženklas posttiesa. 2016 m. Oksfordo žodynas išrinko post-truth metų žodžiu. Šis terminas, pasak žodyno, susijęs arba apibūdina aplinkybes, kai objektyvūs faktai daro mažesnę įtaką viešosios nuomonės formavimui nei jausmai ar asmeniniai įsitikinimai. Iki šeštadienio ryto dar galvojau, kad posttiesa – privalomas JAV prezidento ar įvairių, ypač jaunų, interneto bendrijų atributas. Pasirodo, klydau. Ji pasiekė konservatyviausius Lietuvos sluoksnius, nes padėkos kalbą Garliavos skandalui skyrusi Sadūnaitė kaip objektyvius faktus pateikė būtent savo jausmus, įtarimus ar spėliones, o sausio 13-ąją prilygino Pakaunės patriotų „žygiams“. Prisidengdama Evangelijos citatomis ji aiškino apie skriaudą mergaitei, kurios esą gal net nėra tarp gyvųjų, ir kaip tikra klerikalų tradicijų tęsėja pamiršo užsiminti, kad kankine jos pavadinta mergaitė turėjo tėvą, nužudžiusį kelis žmones ir patį nužudytą, kad mergaitės teta iki šiol slapstosi Amerikoje.
Jei amerikiečių filmus suvoktume kaip tiesą, reikėtų konstatuoti, kad ta šalis knibžda nusikaltėlių, kurie vidury baltos dienos žudo, pjauna, vagia ir prievartauja. Šį kino įtvirtintą mitą sumaniai išnaudoja ne tik Quentinas Tarantino. Juk gal todėl teta Neringa iš Garliavos ir pasirinko šią šalį, tikėdamasi, kad slapstysis tarp savų. Lietuviškos televizijos šią savaitę rodys ne vieną filmą apie tai, kaip Amerikoje išgyvena vietiniai nusikaltėliai.
TV1 (21 d. 21 val.) siūlo prisiminti Tarantino filmą „Džekė Braun“ (1997). Ši kriminalinė istorija apie stiuardesę, kuri papildomai užsidirba iš grynųjų pinigų kontrabandos, yra gana asmeniška, nes Elmore’ą Leonardą, kurio knyga tapo filmo pagrindu, režisierius yra vadinęs savo guru ar net alter ego, o stiuardesę suvaidinusi Pam Grier 7-ajame dešimtmetyje buvo didžiausia Tarantino mėgstamo blackexploitation kino žvaigždė.
1974 m. sukurtas Steveno Spielbergo „Šugarlando ekspresas“ (LRT Kultūra, 20 d. 21 val.) pagrįstas tikrais 1969-ųjų įvykiais. Filmo veikėjai – simpatiška nusikaltėlių pora, iš kurių atimtos tėvų teisės, nori atgauti savo trejų metų sūnelį, augantį pas svetimus Šugarlande. Žmona (Goldie Hawn) net įkalba vyrą pabėgti iš kalėjimo, tad filmas bus įtemptos gaudynės, nes porą vejasi visa Teksaso policija.
Rubeno Fleischerio „Gangsterių medžiotojai“ (LNK, 21 d. 22 val.) – dar vienas pasakojimas apie dorus policininkus. Blogį šiame filme įkūnija gangsteris Mikis Koenas (Sean Penn), kuris nori, kad Los Andželas priklausytų tik jam. Koenui jau priklauso narkotikų verslas, viešnamiai, bet jis nori tapti Vakarų pakrantės mafijos ir lošimų verslo visagaliu. Todėl policijoje atsiranda slaptas būrys, kurio tikslas – išguiti Koeną iš miesto. Būriui vadovauja Džonas O’Mara (Josh Brolin) – Antrojo pasaulinio karo veteranas ir padorus policininkas bei žmogus. Tačiau Džono dorybės nereiškia, kad būrys veiks tik legaliais būdais. Atvirkščiai – gangsterių medžiotojai savo metodais nė kiek nenusileidžia nusikaltėliams, skirtumas tik tas, kad jie kovoja už gėrį. Filme taip pat vaidina Ryanas Goslingas, Emma Stone, Nickas Nolte.
„Gangsterių medžiotojai“ – iš tų filmų, kurie iš pradžių sužadina seno gero film noir nostalgiją. Iškart atpažįstami motyvai – 5-asis dešimtmetis Los Andžele; didėjantis ir keliantis grėsmę visuomenei nusikalstamumas; korumpuoti policininkai, prokurorai ir teisėjai; mafijos karai ir t.t. Sąsajas su anuo kinu pabrėžia ir tai, kad didžioji filmo veiksmo dalis vyksta naktį – tamsiose didmiesčio džiunglėse. Tai, žinoma, dvelkia naftalinu, bet filmo kūrėjai įdėjo daug pastangų, kad „Gangsterių medžiotojai“ suspindėtų visu retro kino grožiu. Kruopščios jau išnykusio Los Andželo – kinų kvartalo, madingo restorano, mafiozo pilies ar ką tik atsiradusių priemiesčių namų – dekoracijos atrodo solidžiai, o žiauraus Mikio Koeno šilkiniai marškiniai liudija ne tik moralinę personažo degradaciją, bet ir tikrą prabangą.
Jameso L. Brookso 1997 m. komedija „Geriau nebūna“ (LRT, 20 d. 23.20) – ne apie nusikaltėlius. Ji apie kitokią prabangą – būti geru žmogumi. „Geriau nebūna“ pasilikau pabaigai kaip tą šviesos spindulį, be kurio Federico Fellini neįsivaizdavo savo filmų. Jackas Nicholsonas čia vaidina populiarių romanų autorių ir kartu bjaurų mizantropą Melviną, kurio pasaulyje nėra vietos kitiems. Šiam Manhatano gyventojui patinka įžeidinėti, keikti, žeminti. Tačiau atsitinka taip, kad vieną rašytojo kaimynų sumuša įsilaužėlis. Kol dailininkas bus ligoninėje, Melvinas priverstas pasirūpinti jo šuneliu. Perfrazuojant vieno seno filmo veikėją, tai tik gražių ir laimingų permainų pradžia.
Jūsų – Jonas Ūbis
