7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Afrotopija

Malio sostinėje Bamake įvyko 11-oji fotografijos bienalė

Karina Simonson
Nr. 14 (1251), 2018-04-06
Fotografija Pasaulyje
Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.

Nuo tada, kai 1994 m. Malio sostinėje Bamake atsidarė pirmoji Afrikoje Fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“, ji tebėra viena svarbiausių Afrikos žemyno bei jo diasporos kultūrinio gyvenimo dalių. Tai vienintelė bienalė pasaulyje, skirta fotografijai iš Afrikos, ir vienintelis Afrikos žemyne reguliariai rengiamas tarptautinis fotografijos festivalis. Bienalė daug prisidėjo prie Afrikos fotografijos sklaidos bei Malio įtraukimo į pasaulinį meno žemėlapį. Nuo to laiko daug garsių fotografų, tokių kaip Pieteris Hugo, Samuelis Fosso, Zanele Muholi ir Omaras Victoras Diopas, pristatytų Bamako bienalėje, tapo žinomi tarptautiniu mastu ir šiuo metu yra nuolat atstovaujami mugėse, galerijose ir įvairių institucijų kolekcijose visame pasaulyje. Iš Malio yra kilę ir kai kurie geriausi Afrikos fotografai, pavyzdžiui, žymusis Malickas Sidibé, tapęs pirmuoju fotografu ir pirmuoju afrikiečiu, laimėjusiu „Auksinio liūto“ apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus 2007 m. Venecijos bienalėje.

 

Afrikos fotografija yra įdomi daugeliu atžvilgių. Jau nuo 1840 m. vietiniai ir iš svetur atvykę fotografai visame žemyne dirbo įvairiausiais žanrais, dažnai buvo jau puikiai įsitvirtinę dar iki europiečių kolonijinės valdžios atėjimo, tad fotografija nebuvo laikoma Europos importu. Priešingai nei kolonijinio režimo suvaržytos akademinės meno institucijos, fotografai kūrė pagal savo pačių taisykles ir dažnai kirsdami kolonijines, kalbines ir geografines ribas.

 

Kaip teigia bienalės direktorius, Malio Nacionalinio muziejaus direktorius Samuelis Sidibé: „Rencontres de Bamako“ yra dalis judėjimo, pabrėžiančio Afrikos menininkų keliamų klausimų vertę tik jiems būdingu unikaliu šiuolaikinės kūrybos ir kalbėjimo būdu. Tai judėjimas, augantis diena iš dienos nuo „Revue Noire“ iniciatyvų 10-ojo dešimtmečio pradžioje („Revue Noire“ – leidykla Paryžiuje, leidžianti knygas apie šiuolaikinį Afrikos meną; taip pat jos žurnalas, skirtas Afrikos šiuolaikiniam menui, leistas 1991–2001 m. – aut. past.). Šiame kontekste neseniai Keiptaune atidarytas šiuolaikinio Afrikos meno muziejus „Zeitz MOCAA“ yra irgi reikšmingas įvykis (https://www.7md.lt/daile/2017-11-24/Nuo-siloso-boksto-iki-muziejaus).

 

Organizuota Malio kultūros ministerijos ir Prancūzų kultūros instituto, 11-oji Afrikos fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“ vyko nuo 2017 m. gruodžio 2 d. iki 2018 m. sausio 31 d., sukvietė 40 menininkų iš įvairių Afrikos šalių bei diasporos ieškoti atsakymų dėl galimų žemyno ateičių.

 

Kultūriniu požiūriu renginys buvo labai įvairialypis, apėmė parodas ir iš Užsachario Afrikos, ir iš Šiaurės Afrikos. Kaip gana neįprasta Vakaruose, bienalė sujungė į vieną abiejų žemyno regionų kūrybines praktikas. Panafrikanizmo judėjimas, būdamas tarp svarbiausių renginio vertybių, festivalyje yra gerbiamas ir su laiku tampa vis populiaresnis.

 

Pagrindinė bienalės kuratorė buvo iš Kamerūno kilusi vokietė Marie-Ann Yemsi, tačiau ji pakeitė įprastą bienalės organizavimo tvarką, subūrė tarptautinį kuratorių komitetą ir pasiūlė bendradarbiauti atrenkant dalyvius. Tarp komiteto narių buvo Lubumbašio bienalės įkūrėjas Sammy Baloji iš Kongo Demokratinės Respublikos, „Palais de Tokyo“ kuratorė Rébecca Lamarche-Vadel iš Prancūzijos, „Market Photo“ dirbtuvių vadovas Lekgetho James Makola iš Pietų Afrikos Respublikos, „Addis Foto Fest“ įkūrėja Aïda Muluneh iš Etiopijos ir „LagosPhoto“ festivalio direktorius Azu Nwagbogu iš Nigerijos.

 

Bienalė buvo išsklaidyta per kelias vietas. Pagrindinė paroda vyko Nacionaliniame Malio muziejuje, aplink kurį parke veikė bienalės miestelis. Kitos ekspozicijos surengtos Prancūzų institute, „Musée du District“ ir „Médina“ galerijoje. Šiose erdvėse kviestinių kuratorių organizuotos parodos sudaro nuoseklų ansamblį ir išsamiau išnagrinėja menininkų visoje parodoje keliamus klausimus ir problemas. Pavyzdžiui, Clémentine de la Féronnière kuravo Ganos fotografijos pionieriaus Jameso Barnoro retrospektyvą „Gyvenimas pagal Jamesą Barnorą“. Jauno Pietų Afrikos kuratoriaus Justino Davy kuruota „Perkeista nepriklausomybė“ („Independence Remixed“) tyrinėja muzikos svarbą pasitelkusi Afrikos žemyno vinilo įrašų rinkinį. Azu Nwagbogu kuravo parodą sudėtingu pavadinimu „Afrofuturizmas: transžmonės, įsivaizduojantys naują viziją Afrikai“ („transžmogus“ – tai tarpinė būtybė tarp žmogaus ir postžmogaus, turinti didesnių nei įprasti sugebėjimų).

 

Šių metų „Rencontres de Bamako“, pavadintos Afrotopija (Afrika + utopija), tikslas – ištirti unikalų Afrikos išsikeltą uždavinį: atsidurti savo pačios pasaulėžiūros centre, ypač kai susiduriama su skubiu poreikiu iš naujo išrasti savo ateitį. Atspirties taškas čia yra Afrotopijos apibrėžimas iš Senegalo intelektualo Felwine Sarro knygos tokiu pat pavadinimu. Kaip teigia bienalės kuratorė Marie-Ann Yemsi, „sprendimas pavadinti šią bienalę Afrotopija atspindi įsipareigojimą užtikrinti, kad ši istorinė ir novatoriška fotografijos bienalė būtų neatskiriama nuo naujųjų panafrikanizmo pokyčio jėgų“. Yemsi šią temą tyrinėja įvairiais aspektais, siekdamas sukurti parodą, pagrįstą greičiau realesne ateitimi, o ne utopiniu futurizmu. Tačiau Afrotopia ne apleidžia praeitį ir dabartį, o sujungia jas su galima ateitimi. Todėl bienalėje yra kūrinių, nagrinėjančių įvairius gyvenimo žemyne aspektus – nuo queer žmonių situacijos iki vaizdų vaidmens visuomenėje. Kartu Yemsi puikiai supranta ir problemas, su kuriomis susiduria žemynas: „Afrotopija yra ne tik apie utopiją, bet ir apie distopiją. Daug kas nepavyksta. Menininkai klausia: ar Afrika gali pasimokyti iš šių nesėkmių?“

 

Bienalėje dalyvauti buvo atrinkti 40 menininkų iš 300 pateiktų paraiškų. Dalyviai yra iš viso žemyno, nuo Maroko iki Etiopijos, nuo Tuniso iki Pietų Afrikos. Tačiau iš daugumos šalių yra po vieną du menininkus, o Pietų Afrikai atstovauja net 10 menininkų (ketvirtadalis visų dalyvių) ir tai kelia jėgų balanso žemyne klausimus. Kita vertus, Yemsi pabrėžia nenorinti klijuoti menininkams etikečių, kaip dažnai daroma Vakaruose: „Nenoriu, kad juos visada laikytų Afrikos menininkais. Jie yra šiuolaikiniai menininkai iš Afrikos.“ Kuratorė taip pat yra pasižymėjusi moterų menininkių kūrybos skatinimu, „nes menininkėms visame pasaulyje yra labai sunku, o Afrikoje dar sunkiau“.

 

Specialioji bienalės komisija taip pat išrinko ir keturių prizų laimėtojus. Pagrindinis, Seydou Keïta apdovanojimas, buvo įteiktas Athi-Patra Ruga iš Pietų Afrikos. Ruga yra žinomas dėl darbų, kur nagrinėjama moters įvaizdžio ir egzotikos eksploatavimo klausimai, juose dažnai derina daugybę medijų, įskaitant tekstilę ir performansą. Prancūzų dailininkas ir poetas Julienas Creuzet buvo apdovanotas Tarptautiniu Frankofonijos organizacijos prizu. Creuzet kuria fotografiją ir instaliacijas iš rastų objektų, tyrinėjančias jo Karibų kilmę. Fethi Sahraoui, savamokslis fotografas iš Alžyro, laimėjo Léon l’Africain prizą. Šis apdovanojimas skiriamas Afrikoje gyvenančiam menininkui, kuris domisi socialinėmis žemyno problemomis. Sahraoui fotografuoja tik savo „iPhone“ telefonu, nuotraukomis pasakoja istorijas apie gyvenimą Alžyro miestuose. Prancūzų instituto „Kurianti Afrika“ (Afrique en creation) žiuri prizu buvo apdovanota Gabrielle Goliath taip pat iš Pietų Afrikos, savo darbuose kritiškai tyrinėjanti lyties ir smurto prieš moteris klausimus.

 

Organizatoriai stengėsi pritraukti vietinius gyventojus į bienalės renginius, todėl parodas galima buvo aplankyti nemokamai. Visos erdvės buvo pritaikytos mokyklų auklėtinių apsilankymams. Bienalė taip pat stengėsi pasiekti auditoriją, įprastai neturinčią prieigos prie meno. Tam padėjo „Ciné Photo Mobile“ – linksmas meninis projektas, įkvėptas keliaujančių kino teatrų ir filmų peržiūrų atvirame ore. Skambant muzikai „Ciné Photo Mobile“ rodė nuotraukas iš bienalės viešose aikštėse įvairiuose Bamako rajonuose.

 

Bienalė sulaukė ne tik pozityvių, bet ir prieštaringų vertinimų. Dauguma kritikos kėlė platesnius klausimus, susijusius su rinkų globalizacija ir vaizdo kultūra. Nors ir neplanuotai, dabar bienalė gali būti priskiriama prie globaliuose pietuose vykdomų naujųjų bienalių bangos (Havana, Kvandžu ir Seulas, Guangdžou ir Šanchajus, Dakaras, Johanesburgas, Luanda). Galima tik džiaugtis didžiųjų parodų ir susijusių institucijų išsiplėtimu už Venecijos ir Niujorko ribų, tačiau vis dar norėtųsi šių menininkų kuriamų darbų pristatymo pokyčio. Net jei kuratoriai ir stengėsi pertvarkyti kolonijinį ir imperinį palikimą per apgalvotas ir atsakingas pristatymo strategijas, tokių renginių organizavimo pobūdis, administravimas ir finansavimas, atrodo, yra linkę įtvirtinti ilgalaikę valdžios asimetriją.

 

Taip pat nemažai bienalės lankytojų daliai atrodė nebesvarbus „kraujo ir žemės“ ryšys pristatant Afrikos kūrybiškumą. Viena iš kuratorių Aïda Muluneh teigia: „Štai kodėl Bamako [bienalė] apriboja, nes norėdamas dalyvauti tu turi būti afrikiečių kilmės, bet aš manau, kad turime atsisakyti šio kategorizavimo, kai tik afrikiečiai eksponuojami kartu, arba europiečiai kartu, ir taip toliau. Man būtų kur kas įdomiau, jei visi rodytų savo darbus, taip mes galėtume mokytis vieni iš kitų.“

 

Bienalę jau pamėgo nemažai fotografų iš viso pasaulio. Kai egzotiški ir supaprastinti Afrikos kūrybiškumo ir šiuolaikinės meno produkcijos aiškinimai pagaliau netenka savo galios, atsiranda daugiau galimybių susitelkti į patį meną ir į naujus užsimezgančius dialogus tarp pasaulio menininkų ir jų žiūrovų.

Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Alain Polo, „Baltas aukojimas“. 2016 m.
Alain Polo, „Baltas aukojimas“. 2016 m.
Bianca Baldi, videoinstaliacija „Akis tavo galvos juodulyje“. 2017 m.
Bianca Baldi, videoinstaliacija „Akis tavo galvos juodulyje“. 2017 m.
Baudouin Mouanda, „Vaiduoklių kronikos“. 2017 m.
Baudouin Mouanda, „Vaiduoklių kronikos“. 2017 m.
Cairo Bats, „1-as veiksmas. Stogas“. 2016 m.
Cairo Bats, „1-as veiksmas. Stogas“. 2016 m.
Eric Gyamfi, „Visai kaip mes“. 2016 m.
Eric Gyamfi, „Visai kaip mes“. 2016 m.
Girma Berta, „Judantys šešėliai II“. 2016–2017 m.
Girma Berta, „Judantys šešėliai II“. 2016–2017 m.
Fototala King Massassy, „Produktyvi anarchija“. 2017 m.
Fototala King Massassy, „Produktyvi anarchija“. 2017 m.
Lola Keyezua, „Akmeniniai orgazmai“. 2015 m.
Lola Keyezua, „Akmeniniai orgazmai“. 2015 m.
Rahima Gambo, „Išsilavinimas uždraustas“. 2017 m.
Rahima Gambo, „Išsilavinimas uždraustas“. 2017 m.
Sarah Waiswa, „Svetimas savoje žemėje“. 2016 m.
Sarah Waiswa, „Svetimas savoje žemėje“. 2016 m.
Zied Ben Romdhane, „Gyvenimo Vakarai“. 2014–2016 m.
Zied Ben Romdhane, „Gyvenimo Vakarai“. 2014–2016 m.
Marie-Ann Yemsi. Valerie Dray nuotr.
Marie-Ann Yemsi. Valerie Dray nuotr.
Joana Choumali, „Sekasi gerai“. 2016 m.
Joana Choumali, „Sekasi gerai“. 2016 m.