Jaunystės ir brandos ženklai

Praėjusi savaitė kaip reta buvo dosni įvairialypių tarptautinių muzikinių įspūdžių praalkusiam ieškotojui. Fortepijoninės ir kamerinių ansamblių muzikos srautas VIII tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse teikė galimybę intensyviai dalyvauti ambicingoje, per kelis turus išsidriekusioje „mažų koncertų“ (tą „mažumą“ lėmė reglamentuota pasirodymų trukmė) programoje. Joje interpretaciniais vaidmenimis keitėsi jaunoji muzikų karta, daugiausia užsienio atstovai, ypač vėlesniuose turuose. Jaunystės triumfas? Gal ir taip. Viena vertus, jaunystė, kalbant apie muzikus, – reliatyvus dalykas, turint galvoje, kad į aukštąsias mokyklas šie įstoja jau keliolika metų pasimokę savo specialybės – taigi, kaip ir senbuviai. Kita vertus, jaunas amžius mene – ne visada vien tik pranašumo versmė, žavių inertiškumo korekcijų ar lakios fantazijos nulemtų dvasinių peizažų šaltinis. Nors turbūt būtent siekdami patirti jų kaitrą ryžtingai ir ilgam įsitaisome konkurso salės krėsluose. Kad ir kaip būtų, konkurso patirtys klausytojui visada dovanoja ir nekasdieniškumo akimirksnių, ir turinio matmens įtaigos potyrių, nors jas suteikę atlikėjai formalioms konkurso kategorijoms nebūtinai antrina deramai įvaldyta technine gramatika. Bet juk klausytojo valia išsirinkti. Todėl drąsiai sakytina, jog Stasio Vainiūno konkurso tikrovė ir šįmet alsavo švente ir įvairove, stereotipus koreguojančiomis traktuotėmis ir atmintyje jau giliai įsigyvenusiais modeliais, artistiškumo iliuzijomis ir gerai įvaldyto amato sprendimais. Šio konkurso rimties ir turinio mastas nestokoja galimybių ir toliau augti. Laukiame 2022-ųjų...

Tokiuose kontekstuose priartėjo ir kovo 24 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, kurio programą parengė Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas 21-erių muziko Martyno Stakionio, Hamburgo muzikos ir teatro akademijos studento, o prieš tai – „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dirigavimo specialybės mokinio. Šį įvykį pristatančiuose žiniasklaidos tekstuose ir vėl linksniuojami „magiškieji“ jaunystės, naujumo kerai, nors neabejotina, kad pačiam M. Stakioniui geriau nei kam kitam suvokiamas dirigento profesijoje ypač svarbus laiko veiksnys, o sykiu ir patyrimo, repertuaro aprėpties, ir jau iš tikrųjų magiško garsų teatro siekiamybės procesas. Tuo turbūt labiausiai ir skiriasi ilgo koncertinio gyvenimo tikrovė nuo konkurso fragmentiškumo, nes pirmasis nukreiptas į tolimas distancijas, perspektyvą (tegu ir tolimą), o antrasis skatina gebėti būti čia ir dabar, būti tiksliam, efektingam, nors vėliau gal jau ir nebematomam.

Minimam koncertui M. Stakionis pasirinko labai ambicingą programą, prabilusią ir jo studijų Vokietijoje patirtimi, ir jaunosios kartos favoritu dažniausiai tampančiu romantizmo repertuaru: Johanneso Brahmso ir Roberto Schumanno muzika. Tai bet kokio amžiaus dirigentui didžiulius uždavinius iškeliančios partitūros, juoba parašytos amžininkų, turėjusių stilistinių, asmeninių, ideologinių ir estetinių saitų. Ir tenka sutelkti daug išmonės, idant kiekvieno šių kompozitorių pasaulis atsiskleistų ne vien bendrybėmis, o, kas svarbiau, tik jam būdinga menine ištarme. Šiems autoriams „nesusilieti“ savaip padėjo ir natūrali pauzė – koncerto pertrauka, iki kurios skambėjo Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“ d-moll, op. 81, „Deivių Parkų daina“, op. 89, ir „Likimo daina“, op. 54. Prie orkestro pastaruosiuose dviejuose kūriniuose prisidėjo ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis). Apmaudoka, kad mūsų koncertinėje praktikoje Brahmso kūrinių chorui su orkestru girdime visai nedaug (kaip ir tokio žanro pavyzdžių apskritai), todėl natūralu, kad šioje srityje dar yra kur tobulėti. Čia ypač svarbi kūrinių autoriaus skrupulingai sužymėta dinamikos strategija, reaguojanti į žodinio teksto semantiką (o su tuo susijusi ir aiški tartis), tembrų individualumą ar jų jautrius lydinius, – iš to gimsta chorinė rimtis, santūri drama ir monumentalumas, podraug – savo pačios dėsniais ir sistema alsuojanti absoliučiosios muzikos kategorija.

Akivaizdu, kad šio tikslo siekiantis dirigentas pasitelkė visas savo muzikines, vaizduotės, įtaigos galias, ką liudijo labai intensyvi jo kūno kalba. Ir nors ne visur toji pastanga sulaukė scenos partnerių atsako, Brahmso partitūros skleidė epinį, sraunų, bendruomenišką balsą. Vis dėlto labiausiai šiam pritrūko partitūrose kompozitoriaus pasitelktos ir bemaž ten vyraujančios santūrios ir tylios artikuliacijos, žymimos p, pp, ppp, sempre p, pp dolce ir kitais ženklais (žr. partitūras). Pritrūko tų Brahmsui brangių „bachiškų“ užnugarių, atkeliaujančių iš jo didingų Pasijų.

Antroje dalyje skambėjusi Schumanno simfoninė muzika – „Manfredo“ uvertiūra, op. 115, ir Ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120, – buvo palankesnė veržliam dirigentui atskleidžiant tipiškesnę romantinę, atvirai pasaulietinę ir šiam kompozitoriui būdingą impulsyvią išraišką, paremtą greitų tempų tematiniais šuorais, kontrastingų epizodų kaita, srūvančia poetine lyrika bei muzikos veiksmą savaip audrinančiais abstrakčių personažų dialogais. Su Schumanno Ketvirtąja simfonija vėl sugrįžo koncertą pradėjusi d-moll tonacija (joje parašyta ir Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“), tačiau ilgainiui ją pakeitė simfonijos finale įsivyravęs mažoras D-dur. Triumfuojanti jaunystė, pavasaris? Ši „žinutė“ buvo publikos išgirsta ir deramai užvaldė dirigento M. Stakionio gerbėjus, aplodismentais ir balsais jį pasveikinusius.