Kaip teatre už(si)auginti kūrybiškumą?

„Kaip užsiauginti savo kūrybiškumą?“ – taip vadinosi dramaturgės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos paskaita uostamiestyje šį pavasarį jau šeštą kartą vykusiame festivalyje „Jauno teatro dienos“ (JTD). Būtent šis klausimas puikiai apibūdina pagrindinę šio festivalio dalį sudarančių kūrybinių pratybų (teko girdėti, kad terminas „dirbtuvės“ netinkamas) tikslą ar, tiksliau, rezultatą. Kovo 12–17 d. Klaipėdos jaunimo teatro kvietimu uostamiestyje susirinko apie šimtą jaunosios kartos teatro, kino ir šokio kūrėjų, kurie dalijosi idėjomis, patirtimis ir pažino vieni kitus.

Prieš dvejus metus festivalis „Jauno teatro dienos“ (JTD) greta spektaklių programos ėmė rengti kūrybines teatro menininkų pratybas ir taip tapo scenos meno jaunimo traukos centru. Kasmet vis keičiant pratybų temas, inspiracijų pobūdį ir plečiant kūrybinių grupių narių ratą JTD vis atsinaujina. Tačiau pagrindas išlieka tas pats: atvykę jaunieji teatro kūrėjai suskirstomi į grupes, kurioms pateikiama užduotis bei skiriamas ribotas laikas viešam meniniam pasirodymui sukurti. Pirmosiose pratybose prieš dvejus metus kūrybinės grupės buvo formuojamos iš aktorių, režisierių ir kritikų, gana greitai prisiėmusių dramaturgo vaidmenį. Pernai komandas papildė ir scenografai, o šiemet kritikus pakeitė dramaturgai ir scenaristai, kritikams paliekant įprastesnį – stebėtojų ir komentuotojų vaidmenį. Prieš dvejus metus viešąsias Klaipėdos erdves meniniais sprendimais kūrėjai apgyvendino mėgindami atskleisti jiems pateiktą provokuojančią temą (pabėgėliai, Černobylis, ekologija), o pernai dalyje „Švyturio arenos“ erdvių gilinosi į skirtingas prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“ scenas. Pirmuosius dvejus metus pratybų dalyviams pasirodymui parengti buvo skiriama viena diena ir, rodos, 10 eurų biudžetas. Šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kūrybinėms komandoms vadovavę režisieriai Povilas Makauskas, Monika Klimaitė, Mantas Jančiauskas, Eglė Kižaitė, Aleksandras Špilevojus ir Giedrė Kriaučionytė idėjų pasirodymams turėjo semtis iš specialiai atrinktų ir pasiūlytų lietuvių autorių kūrinių – teksto ištraukos, paveikslo ir muzikos kūrinio, o scenografams buvo suteiktos 100 eurų sąlygojamos galimybės. Taigi akivaizdu, kad festivalio rengėjai vis labiau koncentruojasi į kūrybinių pratybų metu jaunųjų menininkų pristatomus pasirodymų rezultatus (skiriama vis daugiau laiko ir resursų). Šiemet pasirodymai jau net vadinti nebe etiudais, o trumpo metražo spektakliais. Tačiau ar įmanoma tikėtis kokybiško pasirodymo iš ką tik susibūrusios ir vos porą dienų padirbėjusios komandos? Ir ar verta? Juk tikrieji šių pratybų rezultatai yra visai ne vieši aktai, veikiau atvirkščiai. Panašu, kad procesas šiuo atveju daug svarbesnis ir įdomesnis už vieną ar kitą vakarą pasiektus estetinius rezultatus. Remiantis pastarųjų dvejų metų patirtimi atrodo, kad ilgalaikis yra būtent kūrybinio proceso, o ne jo rezultatų poveikis.

Ne vienas į JTD sugrįžęs ar šiemet pirmą kartą atvykęs aktorius ar aktorė prisipažino, kad šis festivalis jam ar jai iš naujo įkvėpė tikėjimą teatru, norą kurti ir padėjo įveikti bebręstančią kūrybinę krizę. Viena iš netikėtų JTD vertybių – galimybė sutikti ir pažinti savo kartos kūrėjus, be įsipareigojimų padirbėti su skirtingų mokyklų ar profesijų teatro kolegomis. Trečius metus stebint JTD pratybas, jų dalyvius, darbo rezultatus bei žėrinčias akis ima atrodyti, kad čia vykstantis bendravimas ir idėjų apykaita ne tik įkvepia, bet ir savotiškai gydo. Žinoma, nesinori nubraukti jaunųjų kūrybos rezultatų. Tačiau jie daugiau ar mažiau reikšmingi JTD tėkmės ir įgaunamos patirties kontekste. O tikrieji, ilgalaikiai rezultatai anksčiau ar vėliau pasirodys mūsų teatrų repertuaruose. Taip, kaip Klaipėdos jaunimo teatre pernai pasirodė Andriaus Jevsejevo ir Jono Tertelio „R.E.M.“, kurio ištakas galima sieti su 2016 m. JTD kūrybinėmis pratybomis, ar taip, kaip dar pasirodys pernai pratybose dalyvavusios Kamilės Gudmonaitės spektaklis. Ir tai vos pora akivaizdžių JTD paskatinto kūrybiškumo pavyzdžių.

Jauniausia kūrybinių pratybų grupė – studentai. Mažiau matomą, bet, tikiu, ne mažiau svarbią JTD festivalio dalį sudaro prieš dvejus metus prasidėjusi ir iki šiol tęsiama kūrybinių mainų tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos iniciatyva. Vido Bareikio Vilniuje ir Valentino Masalskio Klaipėdoje vadovaujami III kurso aktorinio meistriškumo studentai šiemet festivalyje kino vaidybos paslapčių mokėsi su režisieriumi ir scenaristu Maratu Sargsyanu.

Kūrybinės pratybos šiemet praplėstos ir į kino sritį. Ankstesnėse JTD buvo pristatomi trumpametražiai jaunųjų Lietuvos kino režisierių filmai, o šiemet tebestudijuojantys būsimieji kino kūrėjai įtraukti į kūrybinio proceso sūkurį. Keturios iš kino režisierių, operatorių ir garso režisierių sudarytos komandos visą savaitę kūrė kelių minučių filmus, remdamosi tomis pačiomis inspiracijomis, kaip ir teatro kūrėjai. Festivalio pabaigoje šie trumpametražiai filmukai parodyti „Kultūros fabriko“ kino salėje. Po šio pristatymo dar kartą išryškėjo kino ir teatro, kaip saviraiškos priemonių, skirtumai. Nors jaunųjų kino kūrėjų darbai buvo užbaigtesni, estetiškai nuoseklesni nei teatro grupių eskizai, kūrybinio prado ir gaivalo prasme jie buvo mažiau įdomūs dėl paklusnumo taisyklėms ir normoms – juose kur kas mažiau eksperimentuota ir rizikuota.

Festivalį tradiciškai baigė spektaklių programa „Kultūros fabrike“, kuri sėkmingai sudaroma tęsiant kūrybinių mainų temą, mat joje taip pat siekiama pristatyti jaunųjų kūrybą, ir ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių. Šiemet svečiai atvyko iš Latvijos – drąsus, provokuojantis ir eksperimentuoti linkęs Rygos „Dirty Deal Teatro“ pristatė jaunosios kartos režisieriaus Mārcio Lācio spektaklį „Žvėriška meilė“, per žmonių ir jų augintinių santykius šmaikščiai keliantį klausimus apie žmogiškumą. Jaunajam Lietuvos teatrui atstovavo režisierės Kamilės Gudmonaitės Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukurtas spektaklis „Keturi“ pagal šiuolaikinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“. O žanrines programos ribas praplėtė ir JTD publiką kiek suglumino šokėjų ir choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklis „B ir B dialogas“.

Kaip jau minėta, JTD programą papildė Gabrielės Labanauskaitės-Dienos paskaita-užsiėmimas „Kaip užsiauginti savo kūrybiškumą?“, taip pat vykusi kūrybinių pratybų ir darbo grupėse forma. O kritikai savo vaidmenį atliko vesdami diskusijas po kūrybinių grupių rezultatų pristatymų.

Pasak Labanauskaitės-Dienos, mūsų kūrybiškumui didžiausią grėsmę kelia mus nuolat cenzūruojantis vidinis kritikas. Tad, nepaisant nuolatinio poreikio tobulėti, festivalio organizatoriams norėtųsi palinkėti šiek tiek daugiau dėmesio detalėms ir atlaidesnio požiūrio į jaunųjų kūrėjų laboratorinio darbo rezultatus. Juk pagrindinės šio renginio sukuriamos vertybės – Klaipėdos jaunimo teatro aktorių dėka pajūryje netikėtai susitinkančių ir vienas kitą atrandančių jaunųjų teatro kūrėjų įkvėpimas, atradimai ir užsimezgantis bendradarbiavimas. Nors nuolat kalbame apie mūsų šalies mažumą ir gyventojų skaičiaus mažėjimą, jaunosios kartos aktoriai, režisieriai, dramaturgai ir kritikai atranda vieni kitus ir naujus (susi)kalbėjimo būdus būtent čia. Taigi atrodo, kad energingoji Klaipėdos jaunimo teatro komanda jau rado puikų būdą puoselėti jaunosios teatro kartos kūrybiškumą ir per pastaruosius šešerius metus JTD tapo būtina pavasarinių teatro vitaminų injekcija.