Mane įkvėpė anomalija

Nuo šio penktadienio Lietuvos kino teatruose rodomas škotų režisierės Lynne Ramsay (Pasikalbėkime apie Keviną“) filmas „Tavęs niekada čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“, D. Britanija, Prancūzija, JAV, 2017), pernai pelnęs net du Kanų kino festivalio apdovanojimus. Pradedant režiserę išgarsinusiu „Žiurkių medžiotoju“, visuose jos filmuose svarbi vaikų tema. „Tavęs niekada čia nebuvo“ pavadintas moterišku atsaku „Taksistui“. Tai preciziškai supinta intriga pasižymintis trileris, kuriame bene geriausią savo vaidmenį sukūrė Joaquinas Phoenixas, vaidinantis prieštaravimų kupiną niūrios praeities vyriškį. Džo ne vienus metus imdavosi užduočių, su kuriomis negalėjo susitvarkyti teisingumo sistema ir kurių nesiėmė joks privatus detektyvas. Jis matė jau visko. Džo persekioja prisiminimai, bet jis norėtų, kad pasaulis jį pamirštų. Tačiau Džo sujaudina pagrobtos mergaitės istorija. Pasirengęs viskam, kad tik surastų senatoriaus dukterį, Džo netikėtai gauna galimybę išsigelbėti pats. Hipnotizuojančią filmo muziką parašė Jonny Greenwoodas („Radiohead“). Pateikiame Lynne Ramsay interviu, kovą išspausdinto savaitiniame žurnale „Afiša Daily“, fragmentus.

„Tavęs niekada čia nebuvo“ rodo kietų vyrų pasaulį. Kaip jame atsidūrėte?

Tai filmas apie vidutinio amžiaus žmogų, išgyvenantį nervų krizę. Jis nieko negali išgelbėti, savęs – juo labiau. Visi galime kažką panašaus rasti savyje. Nepaisant to, ar esame vyrai, ar moterys.

Norėjote apversti aukštyn kojomis trilerio žanrą?

Norėjau sukurti pagavų filmą, bet gyvenimiškesnį, nei tokie paprastai būna. Ta prasme, kad Džo – ne koks superdidvyris, jis tiesiog žmogus. Jis tikra katastrofa, bet tokia, į kurią norisi žiūrėti. Jis baisus, švelnus, juokingas ir tuoj nutrūks nuo grandinės. Mąsčiau apie tai, kad dabartinis pasaulis atsidūrė nesuprantamame, neaiškiame taške.

Visi sutartinai lygina filmą su Martino Scorsese’s „Taksistu“.

„Taksistas“ – jau klasika. Bet tai, žinoma, labai glosto savimeilę. Tačiau sąmoningų sąsajų mano galvoje nebuvo. Ko gero, 8-ajame dešimtmetyje, kai Scorsese kūrė „Taksistą“, buvo daugiau saviraiškos laisvės – buvo kalbama ne tik ciniškais komerciniais terminais.

Koks Jūsų požiūris į seną kiną?

Gerai išmanau kiną, bet nelaikau savęs sinefile .Augdama tėvų dėka pamačiau daug nuostabių filmų. Tėvai buvo darbininkai, labai domėjosi kinu ir aplinkiniu pasauliu. Kai žiūriu tikrai gerą filmą, panyru į jį labai giliai. Filmas jau baigėsi, bet aš vis dar ten, jo viduje.

Kaip supratau, filmo scenarijų rašėte jau turėdama omenyje Joaquiną Phoenixą. Kitų variantų nebuvo?

Negaliu šio filmo įsivaizduoti be jo. Phoenixas perteikia personažą iki menkiausių detalių. Taip, buvo ir kitų kandidatų – jas siūlė visi, pradedant finansininkais, prodiuseriais, bet man rūpėjo tik Joaquinas. Visada. Nuo pat pradžių jis man buvo Džo. Tai buvo pirmas kartas, kai galvodama apie personažą matyčiau tik vieną aktorių. Žinojau, kad jis labai išrankus, kai renkasi vaidmenis. Žinoma, galėjo ir nesutikti. Bet, man atrodo, telepatiniu būdu nugalėjau jo valią ir priverčiau sutikti!

O kaip Niną vaidinanti Jekaterina Samsonova? Jums teko ją kaip nors atskirti nuo to, kas vyksta filme?

Ji – šviesos spindulėlis. Jos labai ypatingi, rimti tėvai. Jie auklėjo Jekateriną subalansuotai. Jekaterina skiriasi nuo daugumos Niujorko vaikų, kurie būdami penkiolikos atrodo kaip penkiasdešimtmečiai. Ji labai pagavi ir gerai suprato filmo temą, bet kartu suvokė, kad dirbsiu su šia medžiaga kruopščiai. Jekaterina turi dovaną būti ekrane, nors ir neįdeda jokių pastangų ir net to nesuvokia. Dar ji supažindino mano dukterį, kurios tėvas rusas, su „Maša ir lokiu“! Mums abiem patinka originali nedubliuota šio animacinio filmo versija. Duktė mokosi rusų kalbos iš tėvo ir Mašos.

Kaip atradote rašytoją Jonathaną Amesą? Gal padėjo serialas „Mirtinai nuobodžiaujantis“ („Bored to Death“)?

Ne, serialo nemačiau. Bet Jonathanas labai juokingas. Jį zigzagais nešioja iš absurdo į pragarą, į sunkiausią vyrišką egzistencinę krizę, o paskui į juodžiausią humorą, ir visa tai tarpusavy susiję. Jonathanas labai ramiai reagavo, kad išpešiojau jo knygą. Bet iš tikrųjų aš visaip stengiausi išsaugoti pagavumą. Tuo romanas mane labiausiai ir patraukė. Filmo išeities taškas buvo tai, kad mane įkvėpė veikėjas Džo – anomalija tropo viduje.

Ar Jūsų projektas apie Mobį Diką kosmose jau palaidotas visam laikui?

O gal tai ir yra jis... Nebejaunas vyras, norintis atkeršyti kažkokiam išoriniam priešui... Kovojantis su savais demonais... Bejėgis, susidūręs su tuo, ko nesugeba suprasti...

Darote pasaulio pilietės įspūdį. Ar Jums svarbu būti škotų režisiere?

Škotija – ypatingo grožio šalis, ten gyvena stiprūs žmonės. Nors nacionalinės vėliavos – tai ne visai mano. Mane domina žmonės. 

Ar Jūsų karjerai trukdo tai, kad esate moteris?

Negalvoju apie savo lytį. Galvoju apie darbą, apie tai, kas jame jaudina. Nors gal dar nevėlu pakeisti mano vardą į George’o...

Parengė Kora Ročkienė