Šiais metais kovo 28 – balandžio 8 d. Šiauliuose ir jo regione vykęs velykinės muzikos festivalis „Resurrexit“ grįžo į nuosaikesnę, tradiciškesnę kryptį, nesistengta nustebinti žiūrovo ypatingomis naujovėmis, tačiau džiugino kokybe.
Festivalio organizatoriai – Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ – nepamiršo ir regiono muzikos mylėtojų. Koncertai surengti Pakruojo sinagogoje ir Žagarės dvaro rūmuose. Šiauliuose, tradiciškai, klausytojai rinkosi erdviose miesto bažnyčiose – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, taip pat organizatorių „namuose“ – kamerinėje salėje „Polifonija“. Į klasikinės muzikos daugiau nei savaitės trukmės maratoną klausytojus viliojo stipriausi Lietuvos kolektyvai ir atlikėjai (tokie kaip „Musica humana“, valstybinis choras „Vilnius“, Neda Malūnavičiūtė su Olegu Ditkovskiu ar pilną kamerinę salę surinkusi Nijolė Narmontaitė, vaidinusi tragikomediją „Meistriškumo pamoka“). Vienas koncertas, prisidedant prie Baltijos šalių valstybingumo šimtmečio minėjimo, surengtas šiai progai paminėti, tačiau draugystė ir bendradarbiavimas su kaimyninėmis šalimis atsiskleidė dar du vakarus grožintis solistų iš Estijos atliekamomis arijomis ir perkusininko iš Latvijos pagrotais kūriniais. Klausytojai dar kartą galėjo įsitikinti, kad muzika – tai emocijų ir energijų menas, kuriam nebūtinas žodžių ar muzikinio rašto supratimas, kad pavyktų pajausti jos esmę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje etnokultūros pamokas pradinukams vedančio, folkloro ansambliui „Dzingulis“ vadovaujančio, Jono Paliaus II gimnazijoje muzikos mokančio ir žygeivių bei folkloro ansamblio „Gilė“ veiklą organizuojančio, 2016-aisiais Metų mokytojo vardą pelniusio Artūro Sinkevičiaus pamokose mokiniai naršo internete, susipažįsta su įvairiais muzikos instrumentais, šiuolaikiškai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, pažindinasi su skirtingų tautų muzika. Su pozityviu ir humoro jausmo nepritrūkstančiu A. Sinkevičiumi kalbame apie mokytojo kelio pradžią, patirtis ir iššūkių nestokojantį darbą, kuriame, pasak jo, svarbiausia būti žmogumi.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Mūsų regimam / kuriamam vaizdui nebeužtenka savos tiesos. Kaip koncertuojantiems žinomiems muzikantams reikalinga apšildančioji grupė. Tačiau kūrėjo vaizduotė neišsitenka be algoritmo. Kurianti sąmonė vienaskaitos konkretumą ir apčiuopiamybę verste verčia daugiskaitos konfigūracijomis.
![]() |
Ko tik žmonijai kine nenutiko. Ją puolė ateiviai, naikino virusai, žudė zombiai, puldinėjo didelės beždžionės, grasė ledynmečiai ir tvanai. Tiesa, būta ir rafinuotesnių žmonijos nušlavimo nuo Žemės paviršiaus scenarijų. Pavyzdžiui, M. Nightas Shyamalanas pasiuntė, atrodytų, pačius nekalčiausius žudikus – augalus ir vėją („Įvykis“), o Fernando Meirellesas žmones pavertė aklais, ir čia aklumas, žinoma, tapo globalia žmonijos nuopuolio, sugedimo metafora („Aklumas“).
![]() | ![]() |
Minties greitis, išlavintas gyvenimo tempo, – o gal atvirkščiai? Toks įspūdis vis neapleido klausantis pianisto Dmitri Levkovichiaus rečitalio Vilniuje. Nors skambėjo visiems pažįstami dvidešimt keturi Fryderyko Chopino etiudai, tenka pripažinti, kad girdėti šį ciklą ištisą atliekamą gyvai – retas malonumas. Be to, gyvai interpretuojamą Lietuvoje dar nepažįstamo pianisto bei kompozitoriaus. Balandžio 18 d. „Vaidilos“ teatre įvykusiame Dmitri Levkovichiaus rečitalyje netrūko publikos. Vos tik išėjęs į sceną kuklios laikysenos atlikėjas spinduliavo atvirumu. Nuskambėjus pirmiesiems etiudams dar šiek tiek buvo jaučiamas pianisto vidinis nerimas, matyt, bandant prisijaukinti naująją sceną, tačiau pamažu ryškėjo vis gilesni jo interpretaciniai klodai.
![]() | ![]() |
Šiais baisių monumentų statybos Lietuvoje laikais geriausius paminklus didžioms asmenybėms sukuria ne skulptoriai, o meno istorikės, pavyzdžiui, Algė Andriulytė, šiemet publikavusi kapitalinę studiją „Ferdynandas Ruszczycas. Civis Vilnensis Sum“, ar Giedrė Jankevičiūtė, išleidusi dvitomį „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“.
Mūsų dailėtyra, kaip disciplina, vis dar yra jauna, tai ypač ryšku palyginus su literatūros ar istorijos tyrimais, kur tradicijos gilesnės, pajėgos galingesnės, įdirbis platesnis, produkcija kur kas gausesnė. Bet ir dailėtyrininkai turi savo panteoną: sovietmečiu į jį pateko Paulius Galaunė (jo monografiją 1988 m. parašė Zita Žemaitytė), nepriklausomybės metais – Jurgis Baltrušaitis jaun. (jam studiją 2006 m. paskyrė Odeta Žukauskienė), o dabar – ir Mikalojus Vorobjovas. Giedrės Jankevičiūtės sudaryta jo monografija yra pati stambiausia, įspūdingiausia iš visų veikalų, skirtų mūsų cecho metrams.
![]() | ![]() | ![]() |
Johno Krasinskio „Tylos zona“ („A Quiet Place“, JAV, 2018) – siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad režisierius nesirengia nutolti nuo žanro tradicijos. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali sodyba atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. Ši erdvė susitraukia dar labiau, kai supranti, jog šeima iš namų persikėlė į klėties rūsį, kad į paviršių sklistų kuo mažiau garsų.
„Tylos zonoje“ daug tamsos, be kurios siaubo filmai taip pat neįsivaizduojami. Ir veikėjų nedaug: filmo pradžioje pabaisa sutraiško neklusnųjį mažąjį broliuką, bet ir praėjus gana didelei laiko atkarpai tėvai bei du jų vaikai vis dar negali susidoroti su praradimo skausmu ir kaltės jausmu. Šie tvirti žanro konstrukcijos pagrindai Krasinskiui – geras atspirties taškas. Užteks tik kelių naujų motyvų, kad „Tylos zona“, panašiai kaip pernykštė sensacija – Jordano Peele’o „Pradink!“, taptų ne tik įtampos prisodrintu reginiu, bet ir gana metaforišku tikrovės komentaru. Beje, kaip ir „Pradink!“, šis taip pat kuklaus biudžeto filmas sulaukė didžiulio atgarsio bei netikėto pelno.
![]() | ![]() |
Su tapytoju Simonu Kuliešiumi susitikome VDU menų galerijoje „g101“, parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ fone. Tai naujausia menininko paroda, kurioje pirmą kartą rodomi S. Kuliešio piešiniai. Nors daugiausiai dėmesio menininkas skiria tapybai, tačiau surengti vien tik piešinių parodą buvo sena jo svajonė. Su S. Kuliešiumi kalbamės ne tik apie jo parodą, bet ir apie kūrybinį procesą, inspiracijas kurti ir kodėl menininkas negali nekurti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Balandžio 10-osios vakarą į Kompozitorių namus Žvėryne skubėjo būrelis vilniečių su kaunietišku praeities įspaudu. Kaip žinome, daug tarpukario Kauno intelektualų, menininkų, kurie po karo nepatraukė į Vakarus ar nebuvo per prievartą išsiųsti į Rytus, atvyko į Vilnių kartu su institucijomis, kurios kėlėsi į atgautą sostinę.
![]() |