Gentas už trijų šimtų kilometrų

„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.

Pašėlęs lenkų avangardistas

Viena iš tokių buvo Stanisławo Witkiewicziaus-Witkacy (1885–1939) fotografijų paroda, rodyta Kasiulio muziejuje, o dabar atidaryta Klaipėdos fotografijos galerijoje (kuratoriai – Gabriella Cardazzo, Giuliana Carbi, Helmutas Šabasevičius). Rolandas Rastauskas šio lietuvių kilmės menininko (jo tėvai gimė Žemaitijoje) gyvenimo istoriją pasakojo vis baksteldamas į portretus: štai ši moteris, Jadwiga Janczewska – Stanisławo mylimoji, – nusižudė; malšindamas skausmą jis lydėjo „štai šitą“ savo draugą, antropologą Bronisławą Malinowskį, į Okeaniją piešti ir fotografuoti jo radinių, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui užsirašė į caro armiją ir nusifotografavo su uniforma – „štai ten“ kybo jo penkiagubas autoportretas, tuomet populiarus pokštas, kai keli skirtingi rakursai išgaunami atsisėdus priešais du veidrodžius. Sužeidimas, revoliucija, asmeninės tragedijos paveikė Witkacy pasaulėžiūrą. Jis rašė absurdo dramas, eksperimentavo su narkotikais, tapė skirtingo stiliaus portretus „pagal vartotojo pareikalavimą“, sau užsirašinėdavo, ką pats vartojo tapydamas, o 1939 m., kai Lenkija buvo užpulta ir iš Vakarų, ir iš Rytų, nebeturėjo kur bėgti nuo politinių nesąmonių ir nusižudė.

Klausydamasi ekspresyvaus pasakojimo apie menininko siautėjimus stebėjau, kaip atgyja ant sienų iškabinti portretai ir autoportretai, atliekantys jo gyvenimo performansą. Pagal Witkacy norus draugai vaidina Napoleoną, „Bepročio išgąstį“, „Susmukusį prie lempos“, pabaisą. Jis pats ieško kažko naujo, nesirūpina „atskleisti charakterį“, gamina dvigubų veidų vaiduoklius išplaukusiomis akimis. Gelsvos, praeitin klimpstančios fotografijos, regis, išsaugojo nuožmų to nedidelio modernistų būrelio įniršį, užsispyrimą žaismingumu permušti ryškėjantį pasaulio absurdą, ir šiandien man tas įniršis ne tik suprantamas, bet ir savas.

Garso komiksai

Antroji paroda „Truputis diskurso“, jau KKKC erdvėse, – lyg intermedija, turinti pralinksminti. Bet reikia turėti tinkamą įrangą, o manoji kažkuo neįtiko. Todėl apžiūrinėdama Miglės Anušauskaitės pieštus komiksus klausiausi garsų tik „per petį“, kai QR kodus savo išmaniaisiais skaitė kiti žiūrovai. Garso komiksų idėją pasiūliusi Rasa Kregždaitė sakė, kad klegėjimas salėje būtinas, nes mūsų visa aplinka tarška įvairiais balsais vienu metu – ir dažnai nieko esminio nesako. Komiksai tarsi imituoja tą „neesminį“ kalbėjimą „apie nieką“ šmaikščiais komentarais. Iš tiesų čia gali atrasti savo dabartinę būseną. Aš turbūt esu ta, kuri sėdi tarsi voras plaukais įsikibusi į paveikslo rėmus, bet suskambęs telefonas šią vos nulaikomą tvarką suvelia į košmarą, tad metu įsibrovėlį telefoną į šalį, pataikau į vandens pilną kibirą, susinervinusi užsirūkau ir plaukai suplevėsuoja liepsnomis. Tai mane išlaisvina – štai skrieju vėl tvarkingai prisisegusi plaukų diržais, bet jau ne prie rėmo, o prie dangaus. Šio komikso garsas grąžina į tikrovę – paaiškėja, kad vaizduotę įaudrino piktas rytinis plaukų džiovintuvas.

Belaukiant vaizdų

Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio „Išlaukti vaizdai“ yra tamsūs. Popierėliai, pamirkyti šviesai jautrioje medžiagoje ir įkišti į sniegą, pažaliuoja ir išsaugo buvimo pusnyje laiką. Agnės paveikslų juodumoje lyg ir ryškėja langų siluetai, horizontas, bet į juos trukdo įsižiūrėti keistas tamsos švytėjimas. Prieinu arčiau – tai lyg šviesos purslai, susidarę iš dažo išvengusių drobės kauburėlių. Jie dygsta pro žaliąjį ir juodąjį tapybos sluoksnius – todėl, kad ciklas vadinasi „Žemė“. Treigio fotografijose irgi kažkas vos švyti: kartais langų nišos, kartais gulbės, kartais tik neaiškus šviesos šaltinis – „Taškas“. Vėlgi priėjusi arčiau matau, kad tame blyškiame šviesos pliūpsnyje plaukioja tamsos kirminai. Taip pat pamatau savo atspindį, šviesų atspindžius, parodos erdvės atspindžius. Kad įžiūrėčiau, kas nufotografuota, – tarkim, kas tas suglamžytas paviršius, – turiu prasibrauti pro tuos atspindžius, surasti palankesnį žiūros kampą.

Kodėl man reikia įvardyti objektą? Juk abu menininkai man sako: stop. Palauk. Jie daro viską, kad vaizdo aiškėjimo procesas sulėtėtų, kad aš pagaučiau save jį pagaunančią – fiksuočiau patirtį. Jie man sudaro sąlygas suprasti, ką menininkui reiškia nuolat laukti vaizdo ir jį „imti“ nei per anksti, nei per vėlai, kaip parašyta tame ilgame vienos eilutės Agnės eilėraštyje apie vaizdų žvejus: „(...) žiūrim, glostom, spaudžiam, galvojam, liejam, stebim, užkertam. Laukiam. Sustojam. Nešam, žiūrim, dėstom, galvojam ir vėl laukiam. Kitų vaizdų.“

Apie vis kito vaizdo laukimą įprasta rašyti neigiamai – nestabtelėjimas, vaizdų persukinėjimas yra tarsi chroniška mūsų laikų liga. Patys vaizdai nebeprašo dėmesio, vos pasirodę jau traukia kitą vaizdą ir vėl kitą, nenusistovi. Fotografams ši vaizdinio srauto aplinka yra didžiausias iššūkis – didesnis nei tapytojams, nes taip lengva nufotografuoti gulbes, vaizdą pro automobilio, traukinio ar viešbučio langą. Visa tai mėgėjams pavymui fotografuoja Treigys: gulbes, peizažą, šmurkštelintį pro traukinio langą, pro automobilio galinį langą. Bet čia – „Žiemos dienoraštis“, rodomas pirmą kartą. Kitaip nei neatsakingas mygtuko spaudinėtojas, Treigys sutelkia tamsą: gulbės plaukioja nerealioje naktyje, apsnigti laukai šmėkšteli kaip sapnas. Vaizdas sušmėžuoja tarsi vos vos pravalytas nežvilgsnis. Šviesa – dar tik būsima. O aš turiu ilgai stovėti, atidarinėti vaizdą, jo išlaukti, palaukti, kol jis nusistovės.

Baltoje salėje eksponuojama sutartinė fotografo ir tapytojos tamsa itin iškalbinga pavasarį, kai pagaliau padaugėjo šviesos. Taip, mes visi jos ilgėjomės, visus tamsiuosius mėnesius laukėme. Ir jau liūdna, kad vos po dviejų mėnesių jos vėl ims mažėti, liūdesio daugėti. Šviesos duota nedaug. Tamsos Lietuvoje daug – jos ilgą laiką kiekvienas iškenčia savaip. Remigijaus ir Agnės kūriniai moko ne kentėti, o grožėtis tamsa. Grožėtis tuo paslaptingumu, kai šalia esantys daiktai tyli, kai ir pati esi beveik nematoma. Gali būti sau nekrisdama niekam į akis. Gali klausytis praplaukiančių gulbių. Žiū – vaizduotė jau įgarsina tamsą, ir tam nereikia jokių technologijų. Nesu prieš jas, bet taip gera, kai gali pamiršti išmanųjį kišenėje.

Dažnas pastebės, kad „Žiemos dienoraštyje“ nebėra garsiųjų Treigio įbrėžimų, šiukšlyčių, išskyrus tuos tamsos kirminus. Keičiasi stilius? O kodėl gi ne. Tai, sako Treigys, yra „fotografija absoliučiai be garso“. Be matomo garso, kaip paaiškėjo, nes autorius patiki žiūrovui jį susikurti pačiam. Sužvejoti iš tamsos sankaupų.

Kontrastui – pirmasis, vos užlipus laiptais pamatytas vaizdas yra nufotografuota daug žadančių plakatų grūstis Šiuolaikinio meno centro „Skelbimų lentoje“ – vieno 2017 m. momento kultūrinis pjūvis. „Padori paroda“, „Objektyvaus matymo mitas“, „Po oda“ beveik susirimuoja, o kiti kleketuoja skirtingais balsais, kažką siūlo, verčia gilintis, skubėti ir bėgti – pabėgti, nes iškart aišku, kad skirti dėmesio kiekvienam nepavyks. Paskui tas vaizdas persekios kaip dar vienas šizofreniškas košmaras. Treigys „pabėga“ netoli – visai šalia yra plyna siena su užrašu kamputyje „ŠMC kino salė“.

Šią bendrą Jonkutės ir Treigio parodą nulėmė per atstumą (Remigijus gyvena Klaipėdoje, Agnė – Kaune) pastebėti motyvų ir mąstysenos panašumai. Kai jiedu sunešė darbus į vieną salę, įtarimas pasitvirtino: kūriniai giminingi. Motyvai ėmė keliauti iš vieno pas kitą, kaip ir tamsa. Bet, sako Treigys, riba, skirianti individualybes, liko neperžengta. Tai leido nuimti etiketes su darbų pavadinimais. Jie – atskirame lape, kurį galima paimti ir išsiaiškinti, kur kas. Man iš pradžių pavadinimų nepritrūko, paskui patiko sužinoti, kad tie žali tumulai popierėliuose yra „Sidabrinis Nidos sniegas“, kad Treigys nufotografavo „Langą Agnei J.“ Ir kad vaikas, kurio anapusinis veidas pasitinka į salę pasukusį žiūrovą, yra mergaitė Ewa.

Man visai nesvarbu, kas ta Ewa, nors visada įdomu išgirsti kokią nors istoriją, bet veidas yra retas Treigio kūryboje, gal tik antras man kada nors matytas. Nuo to portreto, kaip išeities taško, ir pradėjo dėliotis paroda. Vaiko žvilgsnis tarsi bando prasibrauti iš tamsos kaip iš užmaršties, kaip mano laukimo užuomazga. O galinis parodos taškas yra kitas veidas. Negyvas, gipsinis, ir žiūri tik viena pieštuku nupiešta akimi. Pusaklis akademijų menas beveik aklinoje tamsoje. Čia – visiška tyla, kur tikro vaizdo nesulauksi.

Mąstymas dygsniais

Tarsi antitezė šiai tamsai suskamba dar viena Vilniuje pražiopsota paroda – Berlyne gyvenančios Ingos Likšaitės „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“. Drobė užtapoma švelniu atmosferiniu sluoksniu. Tada dygsniuojama ryškiaspalviais siūlais. Įvairaus ilgio dygsniai susikonfigūruoja į tradicinio namo šešėlį, daugiabučio brėžinį, bet nebūtinai. Pats monotoniškas veiksmas yra nerimo tramdymas – nerimo, kad šiuolaikiniame migrantų pasaulyje nebeaišku, kas (kur) yra namai. Į šiuos paveikslus irgi reikia pažiūrėti iš kito taško, kad vaizdas sumirguliuotų – tik tada paaiškėja, kodėl menininkė dygsniuoja, ne tiesiog nutapo. Lėtas piešimas siūlais jai leidžia sukurti trimatę plokštumą, kuri veikia kaip miražas – trimatė erdvė čia tai yra, tai nėra. Paveikslai įvaizdina pačią galimybę tikrovei išnykti, išsisklaidyti ore.

Ne čia ir ne dabar

Štai ir paskutinė paroda. „Si:said“ galerija apšviesta tik pro langus. Eglė Ulčickaitė sako norinti, kad žiūrovas matytų darbus toje šviesoje, kurioje ji tapo – dienos šviesoje. Matau: kai kurios drobės skleidžia savą šviesą. Į galeriją ji patenka pro plyšius seno namo pastogėje, kur sukabintos sutanos. Ja tviska dangus, iš kurio leidžiasi parašiutai „Prieš išpuolant pirmajam sniegui“. O tarp langų sukabintos drobės vos matomos. Man ypač patiko „Juodas“ – tamsoje tyliai tūnantis arklys tarsi iš Treigio „Žiemos dienoraščių“. Šis tikros tamsos efektas turbūt nusivalytų drobei atsidūrus kitoje salės pusėje, kurią pasiekia blausi dienos šviesa. Tada aš matyčiau dažus ir potėpius. Dabar paveikslas žiūri į mane apakintą ir tyliai žvengia.

Keli didieji paveikslai tarsi susijungia su erdve ir ją transformuoja. Palėpę su sutanomis jau minėjau. Aplink įėjimo duris sukabintuose paveiksluose – mokyklos durys, tvirtai uždarytos „Vasaros atostogoms“, ir į duris panašus medinis vargonų šonas, pilnas tvirtai užsklęstų langelių. Kitame salės gale yra dar vienos durys – „Anglų kalbos ir tikybos kabinetas“, irgi užrakintas, bet apkalinėtas lentelėmis, kuriose spalvotomis raidėmis užrašyti žodžiai skelbia dvi svarbiausias maldas. Čia kaip pasakoje – gali rinktis, kurias duris (į vaikystę, į atmintį) atverti. Bet toks įspūdis, kad parodos kompozicija žiūrovą sulaiko šiapus, tarsi kokiame limbe – tai  netikrumas ir nežinojimas, nes kelio į praeitį juk nėra.

Ulčickaitės paroda „Si:said“ galeriją pavertė užmirštos paskirties daiktų saugykla, kur bastaisi po svetimus prisiminimus pusiau nelegaliai. Visi nutapyti daiktai ir pastatai yra įtikinamai tikri, kažkur matyti, bent akies krašteliu, tūnantys ir tavo vaikystėje vaikščiotose erdvėse. Mokyklinė uniforma su megzta apykakle yra „nebe Eglės“ ne tik todėl, kad ji ją išaugo, bet ir todėl, kad ji jau iš dalies priklauso ir žiūrovei. Menininkei tai yra „Paralelinė kartoteka“, kur sudėtos atsarginės – gal kada panaudosimos – patirčių citatos. Bet kartu supranti, kad patekai į paralelinę tikrovės zoną, į kurią niekas nebeužeina ir daiktai jau pradeda gyventi be žmogaus.

Pabaigai

Trumpai tariant, verta važiuoti į Klaipėdą ir apeiti visas greta įsikūrusias galerijas. Jonkutės ir Treigio tamsų giminystė paskatina visur įžvelgti sąsajas ir papildymus, užėjus į dar nepaminėtą Baroti galeriją atrasti Vytauto Šerio medines skulptūras. Ir dar kartą įsivaizduoti, kad esi kokiame Gente.

Miglės Anušauskaitės, Agnės Jonkutės, Remigijaus Treigio ir Ingos Likšaitės parodos veikia iki gegužės 5 d.

Stanisławo Witkiewicziaus-Witkacy paroda veikia iki gegužės 6 d.

KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

Eglės Ulčickaitės paroda veikia iki balandžio 27 d.

„Si:said“ galerija (Daržų g. 18, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–penktadieniais 16‒18 val.