7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gyvoji siūlė tarp atlikėjo ir klausytojų

Pokalbis su arfininke Joana Daunyte

Laura Svirskaitė
Nr. 16 (1253), 2018-04-20
Muzika
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo paprasto klausimo: kaip prasidėjo Jūsų, kaip muzikantės, kelias?

Pati pradžia, žinoma, siejasi su M. K. Čiurlionio menų mokykla, kur pradėjau mokytis arfos atlikimo meno. Tiesa, mama skatino susipažinti su muzika tik dėl bendro išprusimo, manydama, kad muzikante tikrai nebūsiu. Ne paslaptis, kad ši profesija reikalauja itin daug darbo, valios, atsidavimo, vienatvės, kruopštumo, meilės ir daug kitų dalykų. Laikui bėgant pastebėjome, kad darbas davė rezultatų, kurie vertė apmąstyti ateitį.

 

Kokie buvo tie rezultatai?

Pirmiausia ypač skatino sėkmingi pasirodymai koncertuose, vėliau nuo penktos klasės periodiškai vykdavo meistriškumo pamokos pas profesorę Florence Sitruk, ji tapo mano autoritetu pasaulinėje erdvėje. Septintoje klasėje sėkmingai pasirodžiau žymios amerikiečių arfininkės Susann MacDonald meistriškumo kursuose Šveicarijoje, aštuntoje – pirmasis laimėjimas konkurse Prancūzijoje. Vėliau tapau Mstislavo Rostropovičiaus fondo stipendininke. Pats M. Rostropovičius po perklausos į koncertą filharmonijoje 2004 m. viešai pasakė, kad Lietuva turi nuostabią arfininkę, kurią būtinai reikia remti. Niekada nepamiršiu, kaip toks Maestro patikėjo mano, mokinės, muzikinėmis istorijomis ir stipriai apkabinęs suteikė tikėjimo ir pasitikėjimo savo pasirinktu keliu, kad ir koks dygliuotas tas kelias kartais atrodytų.

 

Užsiminėte apie autoritetus. Kokie žmonės formavo Jus kaip atlikėją?

Kai buvau dar mokyklinio amžiaus, autoritetais tapdavo arfininkai, kurių klausantis užgniauždavo kvapą ir norėdavosi tuoj pat pulti prie instrumento ir lavinti techniką, kad sugebėčiau taip pat gražiai atskleisti muzikos kūrinių grožį. Vienas iš tokių kvapą užgniaužusių arfininkų – prancūzas Emmanuelis Ceyssonas, kurio klausantis vienuoliktoje klasėje beveik sustojo kvėpavimas tikrąja to žodžio prasme. Jis taip gražiai, subtiliai, meistriškai piešė muzikinius paveikslus, kad pasinėriau į arfa pasakojamas istorijas – tiek spalvų, tiek įvairiausių garsinių niuansų, tiek išraiškos retas arfininkas geba perteikti. Pamenu, po E. Ceyssono rečitalio nusprendžiau bet kokia kaina siekti to subtilaus grojimo meno aukštumų ir šį užsidegimą atspindi mano nuolatinis noras studijuoti. Kitas dvasinę pusiausvyrą palaikęs autoritetas – lietuvių filosofas Vydūnas, kurio garbei koncertuoti paminint svarbias jo gyvenimo datas ne kartą buvau kviečiama sugrįžti iš užsienio.

 

Kaip ir kodėl Jūsų pasirinkimu tapo būtent arfa?

Gražiausi dalykai žmogaus gyvenime įvyksta netikėtai. Muzika lydėjo mane nuo pat mažumės. Vasaromis svečiuodavomės tėvelio sesers folkloristės Vitos Braziulienės šeimoje, kur su pusseserėmis traukdavome liaudies dainas ir linksmai trypdavome lietuviškus šokius, muzika taip pat netilo ir namuose. Atėjus laikui lankyti mokyklą, buvo nuspręsta supažindinti mus su muzikos raštu ir kokiu nors instrumentu. Esu vyriausia iš keturių seserų, tad buvo nuspręsta, kad turiu groti didžiausiu ir harmoniją palaikančiu muzikos instrumentu.

 

Studijuoti nusprendėte užsienyje – Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, Amsterdamo konservatorijoje, Norvegijoje ir t.t. Kodėl pasirinkote studijas užsienyje? Kurioje šalyje jautėtės geriausiai?

F. Sitruk dėka pažinau pasaulines arfos atlikimo meno tendencijas. Tuo metu Lietuvoje vyravo rusiškoji arfos mokykla, kurios pagrindus jau buvau gavusi. Norėjau artimiau susipažinti su kitomis tradicijomis, ypač prancūzų, kurie iš esmės yra lyderiai pasaulyje. Tai geriausiai pasisekė padaryti studijuojant Norvegijos akademijoje pas žymią prancūzų profesorę Isabelle Perrin. Norvegija tapo šalimi, kurioje jaučiausi geriausiai dėl mokslo institucijos svetingumo, gerų sąlygų – tapau pirmąja arfininke Norvegijos istorijoje, įstojusia į solisto diplomo studijų programą, ir, žinoma, įgijau prancūziškosios atlikimo mokyklos pagrindus. Be to, esu žmogus iš Lietuvos, tad suprasti šiaurietišką mentalitetą buvo tikrai paprasčiau, nei perprasti šveicarišką pasaulėžiūrą. Patirtis Nyderlanduose ypatinga tuo, kad pamačiau itin aukštos kultūros, pažengusios visuomenės mokslo įstaigą, kurioje suteikiamos visos galimybės menui gimti, augti, klestėti. Jaučiausi tarsi meno inkubatoriuje, kur visos idėjos turi galimybę realizuotis, todėl muzikinės tiesioginės patirtys nuo istorinės muzikos iki šiuolaikinės, pasirinktinų papildomų paskaitų įvairovė skatino mano, kaip menininkės, ne tik muzikės, augimą.

 

Ar studijuodama svetur nepasigesdavote namų, lietuviškos kultūros?

Būdama užsienyje aiškiai jutau didžiulę meilę savo gimtinei ir daviau sau žodį, kad tikrai sugrįšiu jai dovanoti tai, ką išmoksiu studijuodama. Mano tikėjimą pasirinktu muzikės keliu palaikė meilė Čiurlioniui, kurio laiške broliui Povilui išsakytas apsisprendimas tapo mano credo: „visus savo esamus ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Savo magistrinį darbą Amsterdamo konservatorijoje skyriau būtent Čiurlioniui, šiuo metu aranžuoju dalį fortepijoninių kūrinių arfai ir darau jų įrašus.

 

Kiekvienas atlikėjas stengiasi savaip perteikti kūrinį, į atlikimą įterpti ir dalelę savęs. Kas Jums svarbiausia interpretuojant kūrinį?

Pirmiausia man svarbu įsigilinti, įsiklausyti į tai, ką kompozitorius užfiksavo muzikos kūrinyje. Todėl kompozitoriaus idėjos perpratimui skiriu pakankamai daug laiko, nes tik tuomet, kai suprantu, kokią žinutę norėjo perduoti kūrėjas, galiu interpretuoti ir opusą papildyti savo charakteriu, suteikti jam atitinkamų spalvų, nuotaikų. Manau, svarbiausia perduoti žinutę klausytojui taip, kad ji pasiektų jį su kuo daugiau informacijos apie kompozitorių, atlikėją ir atsiskleistų esminė kūrinio idėja.

 

Labai norėtųsi pakalbėti apie jauno atlikėjo galimybes Lietuvoje ir užsienyje. Ar jaučiami atlikėjų galimybių skirtumai? Kokia yra arfos meno padėtis?

Galiu tik pabrėžti, kad kiekvienoje šalyje padėtis skirtinga. Jeigu palyginčiau šalis, kuriose teko studijuoti, kiekvienoje galėčiau rasti ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Štai, pavyzdžiui, Nyderlandai yra puiki erdvė semtis muzikinių idėjų, jas kurti, pristatyti, tačiau dėl šios priežasties jaučiamas atlikėjų perteklius, todėl visuomenė mažiau domisi, galimybės reikštis nėra itin vertingos nei populiarumo, nei finansiniu požiūriu. Ten kuriami projektai, koncertai gali būti arba labai gerai įvertinti, arba visai nepastebėti. O štai Norvegijoje arfos menas dar nėra taip išpopuliarėjęs, todėl bet koks meninis projektas ar koncertas tinkamai palaikomas. Šveicarija – konservatyvi šalis, meną ir menininkus vertina, palaiko. Tiesą sakant, visos trys šalys, kuriose teko ilgėliau studijuoti, yra vienos iš turtingiausių, todėl visų sričių specialistai yra globojami, saugomi, jauni atlikėjai turi daugiau galimybių reikštis, gauti tinkamą atlygį. Ne paslaptis, kad Lietuvos ekonominė padėtis tikrai kuklesnė nei pirmaujančių šalių. Čia dėl išlikimo reikia stengtis ne tik jaunimui. Tačiau viena tiesa yra tikra: kas dirba – tas uždirba, kas kuria – tas sukuria, kas ieško – tas randa. Galiu tik pasidžiaugti, kad vis daugiau į Lietuvą sugrįžta jaunų, entuziastingų žmonių, kurie, manau, prisidės prie gražesnės ir geresnės ateities kūrimo.

 

Kaip, Jūsų manymu, visuomenė priima akademinę muziką? Vėlgi, ar pajautėte skirtumus tarp Lietuvos ir užsienio?

Skirtumas tikrai jaučiamas. Šveicarija, Nyderlandai, Prancūzija yra šalys, kurias galima vadinti Europos kultūros lopšiais, todėl natūralu, kad neatsiejama ugdymo sistemos dalis yra menas, kūryba, kultūra. Tikrai juntama pagarba muzikanto, kūrėjo profesijai, tad bendras visuomenės požiūris į akademinę muziką yra teigiamas, pati muzika laikoma didele vertybe. Lietuvoje visuomenė dar nėra linkusi meno laikyti savaimine vertybe. Manau, viskas priklauso nuo švietimo sistemos.

 

Kaip sukuriate ryšį tarp savęs ir klausytojo?

Idealiu atveju menininkas dalinasi savo gyvenimu, nori būti išgirstas, todėl gyvosios siūlės užmezgimas tarp atlikėjo ir klausytojų yra vienas iš pagrindinių tikslų. Stengiuosi scenoje nemeluoti, būti nuoširdi, o kiek man tai pavyksta, gali vertinti tik klausytojai. Labai patinka atlikėjai, kurie yra tikri ir atviri, todėl laikausi šūkio „skleisk tiesą, būk savimi“. Visiems klausytojams įtikti neįmanoma, tad vienintelė išeitis – išlaikyti savastį. Labai gerbiu žmones, kurie ateina pasiklausyti mano atliekamos muzikos ar muzikos apskritai, todėl mano ryšys su klausytojais būna labai šiltas. Patikėkite, tas jausmas, kai žmonės nebijo prieiti prie atlikėjo, jį pakalbinti, yra neįkainojama vertybė ir pačiam muzikui. Nuoširdus bendravimas suteikia stiprybės ir pasitikėjimo. Niekada nepamiršiu M. Rostropovičiaus minties, kad svarbiausia atlikėjo užduotis yra per muziką susijungti nematomu siūlu su klausytoju, ir palaimintas tas, kurio siūlas suspindi to ryšio ugnimi.

 

Kadangi kalba pakrypo apie koncertus – balandžio 29 dieną koncerte „Prancūzų muzikos spalvos“ skambės tik prancūzų kompozitorių kūryba. Kodėl pasirinkote būtent šios šalies kūrėjų opusus?

Rečitalis „Prancūzų muzikos spalvos“ ypatingas tuo, kad arfos ir styginių kvarteto kombinacija Lietuvos koncertų salėse praktiškai neskamba. Kilus idėjai surengti koncertą su styginių kvartetu neišvengiamai atsirėmiau į prancūzišką repertuarą, nes ši šalis yra bene labiausiai prisidėjusi prie arfos meno tradicijos kūrimo ir puoselėjimo. Tokių kompozitorių kaip Claude’as Debussy, Maurice’as Ravelis kūryba yra tikrai daugeliui žinoma. Tačiau ar žinoma tai, kad jie sukūrė bene svarbiausius opusus arfos repertuarui? Tai yra tvirto arfininkų ir kompozitorių bendradarbiavimo modelio pavyzdys, pagal kurį stengiuosi plėsti lietuvišką arfos repertuarą . Taigi, esu suinteresuota kuo giliau pažinti ir išgyventi prancūzišką tradiciją, kuri praktiškai suformavo dabartinius pedagoginius principus, paveikė viso pasaulio arfos mokyklų formavimąsi, ir ją pristatyti Lietuvoje. Programos pasirinkimas sietinas su mano asmenine patirtimi, su doktorantūros studijų poreikiais bei su pačiu pavasariu, kupinu įvairiausių spalvų, nuotaikų, poetiškų mirgėjimų.

 

Papasakokite, kaip prancūziškos spalvos atsiskleidžia ir Marcelio Tournier bei André Caplet muzikoje, kurią taip pat atliksite koncerte?

Tournier kūrybos indėlis yra nepaprastai vertingas. Jo kūriniai, atskleidžiantys arfos instrumento muzikines, technines galimybes, dažnai skamba koncertų salėse. Koncerte skambėsiantis kūrinys „Fejerija: preliudas ir šokis“ yra klasikinis šio autoriaus kūrybos pavyzdys, kuriame naudojamos tokios išraiškos priemonės kaip flažoletai, arfai būdingi glissando, enharmoniškai alteruoti garsai, suteikiantys garso erdvės pojūtį ir pan. Caplet kūrinys „Fantastinė pasaka“ pagal Edgaro Allano Poe novelę „Raudonosios mirties kaukė“ yra rimtas kamerinės muzikos pavyzdys – čia visi ansamblio nariai atlieka vienodai svarbų vaidmenį, kad sukurtų raudonosios mirties, epidemijos, siaučiančios šalyje, atmosferą. Kompozitorius panaudoja arfą baisiausiam siaubui išreikšti, muzika kupina flažoletų, glissando ir vaiduokliškų efektų. O kiti programos kūriniai skirti pabrėžti arfos solo, kitų instrumentų vaidmuo – solinės partijos papuošimas, akompanavimas.

 

Kokius klausytojus turėtų sudominti Jūsų koncertas, kas turėtų suskubti pasirūpinti bilietais (nes, regis, kad jų liko vos keli) ir kokių emocijų jie pasisems koncerte?

Suskubti turėtų tie, kurie mėgsta arfos muziką ir nori trumpam atsidurti pavasariu žydinčioje Prancūzijoje. Taip pat norintys pasiklausyti meistriško ir vitališko Valstybinio Vilniaus kvarteto griežimo. O kad spalvų nepritrūktų, koncertą papildys Vitos Marijos Daunytės fleitos bei Vytauto Giedraičio klarneto garsai. Norime atskleisti visą pavasarišką jausmų paletę – trapų muzikos grožį, švelniai paliesti jautrias sielos stygas, užburti melancholiška ramybe ar sukelti audringą pavasarinių šaltinių išsiveržimą.

 

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Laura Svirskaitė

Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.