7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nei nuoga, nei apsirengusi

Gilda Williams. Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną, vertė Irena Jomantienė, VDA leidykla, 2018, 265 p.

Nr. 16 (1253), 2018-04-20
Dailė

„Esama daugybės tekstų, kurie nėra siaubingi. Tačiau jie nepasako man nieko naujo, ko dar nebūčiau žinojusi...“ (Gilda Williams) Nuotraukoje profiliu Gilda Williams primena Virginią Woolf. Tarp šių intelektualaus ir apgaulingai romantiško veido londoniečių esama ir kito panašumo – kova už krištolinio skaidrumo tekstus. Tai kas, kad Gilda Williams taiko jį ne „grynajai“ literatūrai, bet tekstams apie meną.  

 

Pasikeitus šimtmečiais galiojusiam „nebyliojo“ menininko ir „kalbančio bei viską paaiškinančio“ kritiko vaidmenų santykiui, menininkai, seniau negalėję apginti savo meno, dabar yra ne tik daug geriau pasirengę (tą užtikrina studijų pobūdis), bet kartais net per daug akinami patys „verbalizuoti“ ir analizuoti savo kūrinius. Maža to, menininkai, kurie geba rašyti ir stengiasi tai daryti, vis dažniau pasitelkia rašymą kaip itin vertingą nišinį kūrybinį išteklių. Ryškėja tendencija, kad žmonės su literatūriniu talentu (ir tampantys gerais rašytojais) renkasi studijuoti meno programas, nes jiems labai patinka šių studijų laisvė.

 

Kita vertus, meno pasaulio vaidmenų ratas taip išsiplėtė, o visų jų atstovai – menininkai, kuratoriai, kritikai, galerininkai, mokslininkai, kolekcininkai, muziejininkai – šiandien rašo, tad rašymas apie meną tampa sudėtingu kolektyviniu ir nevienalyčiu procesu, gimdančiu bendrą diskursą apie meną.

 

XIX amžiaus meno pasaulis, pasak Gildos Williams, kuri šiuos procesus tyrinėja ir pati juose dalyvauja kaip meno kritikė, tyrėja, redaktorė, autorė ir dėstytoja, „gamina“ tiek pat tekstų, kiek meno. Pristatydama savo 2014 m. knygą „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“, dabar jau išleistą šešiomis kalbomis, Williams sakė: „Ši knyga buvo parašyta kaip pokštas. Niekad nemaniau, kad ji bus išspausdinta. Nežinau, ar jūs turite tokių „slaptų“ tekstų... Taip, mums jau nebeleidžiama mokyti, sakyti, žiūrėk, tai, ką tu darai, blogai, daryk kitaip... Tačiau po diplomatinių darbo dienų vakarais vis pasiduodavau svajonėms: „O, kad galėčiau žmonėms tiksliai pasakyti, daryk štai taip...“

 

Į šią knygą sugulė jos apie 20 metų redaktorės darbo „Phaidon Press“ (1994–2005) patirties. Per tuos metus ji parengė apie 50 „Šiuolaikinių menininkų“ serijos monografijų bei „Temos ir sąjūdžiai“ serijos antologijų, kitų leidinių. Čiupinėdama tiek daug puikių autorių tekstų, ji negalėjo nepastebėti pasikartojančių giluminių dėsningumų, lemiančių įvairių tekstų sėkmę. Kita vertus, kartais priversta ką nors iš esmės taisyti, ji privalėjo sugebėti paaiškinti pataisą. Tad šį pasirengimą ji įgijo net anksčiau, nei ėmė išties dėstyti.

 

Blogai rašyti lengva, sako Gilda. O kiekvienas geras tekstas pasako jums ką nors, ko jūs dar nežinojote arba patys negalėjote pamatyti. Štai vienas jos trumpas, bet labai veiksmingas patarimas patikrinti tam, ką parašėte – visų pirma apie savo meno kūrinį. Ar jūsų teiginį galima pritaikyti faktiškai bet kuriam meno kūriniui (ir tikriausiai tai viena ant kitos suręstos abstrakcijos)? Jei taip, jums verta susirūpinti!

 

Šiuo metu Gilda Williams yra Londono „Artforum“ korespondentė, jos straipsniai publikuoti „Art Monthly“, „The Guardian“, „Sight & Sound“, „Burlington“, „Frieze“ ir daugelyje kitų. Pateikiame Jums trumpą knygos ištrauką.

 

Blogai rašome iš baimės

Taip tvirtina romanistas Stephenas Kingas, ir ši gotika atsiduodanti įžvalga juo labiau tinka prastam rašymui apie meną (Stephen King, On Writing: A Memoir of the Craft (New York: Scribner; London: Hodder, 2000, p. 127). Padebesiais skraidžiojantys pranešimai spaudai, neįkertami moksliniai straipsniai, varginantys parodų ekspozicijų tekstai dažnai parašomi labiausiai drebančių meno pasaulio naujokų: stažuotojų, asistentų, koledžo jauniklių, mėginančių plunksnos aštrumą meno srityje. Jie ne tik neturi patirties, bet paniškai bijo: skambėti kvailai, parodyti neišmanymą, nepataikyti į dešimtuką, neteisingai suprasti, turėti nuomonę, apvilti vadovą, pasirinkti, abejoti menininku, ko nors nepaminėti, rašyti sąžiningai.

 

Baimė paaiškina, kodėl taip dažnai sutinkame „nei nuogą, nei apsirengusią“ pasakos mergą – labai jau dažną kūrinio kaip dviveidžio Jano aprašymą teigiant, neva jis: įprastas, bet ir nepatikimas“, „intriguoja, bet ir kelia baimę“, „yra drąsus, bet ir subtilus“, „guodžia, bet ir kelia nerimą“.

 

Šie tarpusavy prieštaraujantys, apdrausti būdvardžiai atskleidžia rašytojo vargus: jis nepajėgia įsipareigoti vienam apibūdinimui, o kad netektų rizikuoti atskleidžiant savo poziciją, slepiasi už meno dviprasmiškumo. Kaip ta pasakos merga, jis įsigudrina judėt nei pėsčias, nei raitas, nei žiemą, nei vasarą, o gabenamos dovanos taip ir nepamatome – ji nurūksta kaip paleistas katinas. Paprastai silpno rašymo nesėkmė kyla ne iš to, kad rašytojas drąsiai bando išreikšti savo meno patirtį, bet jam nepavyksta. Ne, vos apsiplunksnavę autoriai būna taip užvaldyti užduoties rašyti apie savo meno patirtį protingai, kad šio užmojo atsisako nė nemėginę. Jie nori laikytis visų pozicijų, bando prisidengti „konceptualiu“ kamšalu („Greenbergo dogmos reikalavimai“), šabloniškomis problemomis („sudėtingas skaitmeninio amžiaus gyvenimas“). Būkite drąsūs, žiūrėkite į meno kūrinius, mokykitės rašyti paprastai ir tik apie tai, ką žinote. Pasitikint savimi ir siekiant išsiaiškinti jūsų tekstai neatpažįstamai pagerės.

 

Kai rašote apie meną pirmą kartą

Kaip ir rašant apie seksą, meno patirties įžodinimas visada balansuoja ties apsigėdijimo riba parašius per daug. Niekas rašydamas apie meną pirmą kartą neparodo stebuklų. Žvilgtelėkite į komentarus, pakeverzotus tinklaraščiuose arba galerijos lankytojų knygose, ir sužinosite, kaip atrodo neišsimokslinusių autorių žodžiai apie meną. „Ačiū. Nuostabu☺.“ „Mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.“ „Kaip įdomiai panaudota viela viščiukų aptvarui.“ (An Analysis of Visitor Comment Books from Six Exhibitions at the Arthur M. Sackler Gallery, 2007 m. gruodis; http://www.si.edu/content/opanda/docs/Rpts2007/07.12.SacklerComments.Final.pdf.)

 

Kiekvienas pirmasis tikras rašymo apie meną bandymas reikalauja nemenkų kančių. Bandydamas įveikti šią užduotį, vienas kitas galbūt griebsis pakartoti tai, kas parašyta pranešime spaudai ar tinklaraštyje: „Cindy Sherman nuotraukos dekonstruoja vyro žvilgsnio sampratas“, ir pan. Toks tuščias meninių šnekų mėgdžiojimas nesuteiks pasitenkinimo nei rašančiajam, nei skaitytojui.

 

Pats pirmutinis rašinys apie meną paprastai prasideda tokia fraze: „Kai pirmąkart įžengiau į meno galeriją, mane sužavėjo....“ Tada naujokas, užuot aprašęs, kas parodoje rodoma, akimoju pamiršta meną ir leidžiasi prisiminimų plukdomas... kur nors kitur. Kalba nukrypsta į patį rašytoją, o ne į meną, temą nugramzdina neteisingai susiformuotų sampratų, pasakojimų, pusžalių interpretacijų, nepaaiškinamų asociacijų antplūdis; tokio srauto neįstengs suvaldyti rašytojas, nepajėgiantis apsispręsti: nuo ko pradėti? Kiek meno kūrinių ir kuriuos nagrinėti? Kur baigti? Kaip subalansuoti aprašymą su faktinėmis žiniomis apie menininką ar parodą? Kur įterpti savo apmąstymus?

 

Stengdamasis „aprėpti viską“, novicijus murdosi klampynėje išsivadėjusių abstrakcijų: „ardymas“, „žlugdymas“, „formalūs siekiai“, „perkėlimas“, „susvetimėjimas“, „šiandienis skaitmeninis pasaulis“.

 

Sąvokos grūdasi viena ant kitos kaip automobiliai per masinį eismo įvykį, žyra į visas puses, vilkdamos neišplėtotų minčių šleifą. Atbildėjęs prie paskutinės pastraipos, silpstantis rašytojas nujaučia, kad kuras senka, taigi prilipdo panikos persmelktą finalą, kuriame visiškai ar bent dalinai apverčia viską, ką parašęs. Pirminiai įspūdžiai dramatiškai pagilėja arba apsiniaukia, nušvitus, kad meno kūrinys, paroda ar patirtis buvę visai kitokie, nei pasirodė iš pradžių. Tai buvo gilu, bet ne banalu; tradiciška, bet ne nepažįstama. Buvo plokščia, bet apvalu; atvira, bet uždara; tapyba, bet fotografija; asmeniška, bet mokslinga – ad infinitum, kol rašytojas vis taikosi apčiuopti besimezgančią originalią idėją. Deja, toji minties užuomazga niekur neveda. Rašytojas praleis vienintelio kūrinio pavadinimą, įvels klaidą menininko pavardėje (du kartus) ir pamirš pasirašyti.

 

Dauguma esame parašę tokių šlubų meno tekstų, ir nėra ko gėdytis pirmųjų vaikiškų žingsnių. Tokia iniciacija, matyt, būtina kiekvienam, kas pradeda rašyti, tačiau tai buožgalvio stadija, iš kurios norite greičiau išaugti, nes toks žalias tekstas: neatspindi ir nepagilina meno patirties, sprendžia tik rašymo apie ją problemą; kalba ne apie meną, o tik apie patį rašytoją; negali skaitytojui parodyti to kelio, kuriuo buvo pasiektos išvados; nepaiso, kad išties daugelis meno patirčių, juo daugiau apie jas galvojame, įgauna kitą prasmę (blogas menas, paskyrus jam daugiau laiko, keičiasi, pasirodydamas dar lėkštesnis ir labiau atstumiantis).

 

Geriausia pradėti ten, kur pradinuko tekstas baigiasi. Atmeskite tris pirmas pastraipas, telieka tik paskutinė – aprašomasis prologas; veikiausiai jį netgi derėtų išplėsti. Įgiję tvirtesnių ilgesnio žiūrėjimo į meną įgūdžių, įžangą gerai pravėtykite ir imkite dėliotis savo perspektyvią mintį. Pradėkite nuo to.

 

Tiesą sakant, teiginys, kad tekstas „kalba ne apie meną, o tik apie patį rašytoją“, visada ir neišvengiamai būdingas visam rašymui apie meną: rašymas yra tik apie rašytoją. Piktos recenzijos dažniausiai atspindi sumautą autoriaus nuotaiką (aišku, prastas menas gali paaštrinti prasidedančią migreną). Rašydami daugiau meno tekstų, išmoksite pridengti šį faktą arba juo pasinaudoti. Tačiau įspėju: polinkis pasinerti į išskirtinius nuotaikų svyravimus gali būti pavojingas. Bet kaltė už daugumą nuobodžių tekstų apie meną tenka vidinės nuojautos nepaisymui. Ten, kur jūsų nuomonės nereikia, kaip antai ekspozicijos etiketėms ir institucijų tinklalapiams, švelniai pastūmėkite savo „aš“ šalin ir atlikite patikimos informacijos, konkrečių faktų paiešką. Kad ir kaip rašytumėte, tikrai žinokite, apie ką rašote.