7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Manipuliacija vaizdais tapo mūsų savastimi

Asociacijos, iššaukos, išdavos, užfiksuotos Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise Oates fotoparodoje „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“

Ričardas Šileika
Nr. 17 (1254), 2018-04-27
Fotografija
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.

Versus

Mūsų regimam / kuriamam vaizdui nebeužtenka savos tiesos. Kaip koncertuojantiems žinomiems muzikantams reikalinga apšildančioji grupė. Tačiau kūrėjo vaizduotė neišsitenka be algoritmo. Kurianti sąmonė vienaskaitos konkretumą ir apčiuopiamybę verste verčia daugiskaitos konfigūracijomis.

Iš vienos fotografijos atimta autonomiškumo teisė. Fotografijos jungiamos į tam tikrus ciklus, serijas, koncepcinius konglomeratus. Tik tokiu būdu joms suteikiamas prasmės visuma, kūrybos kryptingumas, o autorius vertinamas už „brandumą“. Ar tikrai kilogramas saldainių yra saldesnis už vieną saldainį?

Tačiau nepaisant visų krypčių, madų, koncepcijų, tikiu, kad pats vaizdas savaime yra pilniausias savęs. Netgi jeigu tam idėjiškai ir priešinamės.

 

Instaliacija

Jau praėjo laikai, kai ekspozicijose teiktos vienodo formato, vienoje linijoje išdėstytos fotografijos. Jau įmanyta, kad linijinis laiko, linijinis vaizdo, linijinis suvokties laikymasis yra viso labo paranojiškai sisteminti įpratusio proto padarinys.

 

Pagaliau į parodos vienovę įskaitomos penkiasdešimt procentų viską lemiančios pauzės! Plius formatų sustygavimas, vertikalės, horizontalės, sienų, apšvietimo, šešėlių simbiozė. Tai absoliučiai organiška klasika, kuri toli gražu ne visiems arti. Juk ir gatvę sudaro ne tik važiuojamoji eismo dalis ir šaligatviai. Ogi podraug medžiai, suoleliai, kelio ženklai, perėjos, šviesoforai, reklaminiai skydai.

(Puikiausias minties pavyzdys – Prospekto galerijoje 2014 m. veikusi Jurgitos Remeikytės paroda „Interjerai anapus vaizdo“. Jos ekspozicijos darnai buvo perdažytos sienos, suslėpti radiatoriai.)

 

Vaizdo aklavietė

Rodomas vaizdas pasakoja nebe regimą naratyvą. Ir jau nebe pasakoja, o aiškina, agituoja, nurodinėja, adaptuoja, reklamuoja. Arba štai fotografijoje beveik nėra vaizdo. Iš jo eliminuoti pažinimo ženkliškumą skelbiantys objektai. Ar jie pateikti neatpažįstamai, „neracionaliai“ (makrofotografija, abstrakcija, neryškumas, pakeistas židinio nuotolis). Tada pačiam žiūrovui tenka įjungti savo asociatyvinį diagnostinį mechanizmą, reflektyviąją vaizduotės funkciją.

 

Regimas vaizdas tokiu atveju tėra dirgiklis. Tuomet autoriaus pateikta realybės versija tegali virsti žiūrovo asmeninio jutimo, laisvo priėmimo, atminties transformacijomis. Tai yra pamirštų, pasyvių, bet niekur neprapuolusių mūsų kada regėtų vaizdų keliasluoksniai archyvai, latentinės saugyklos. Štai ir laikas, štai ir vieta, kur palankiausias koreliatyvizmas. Toks pažinimo būdas, kuriame subjektas ir pažinimo objektas neišvengiamai (su)sąveikauja.

 

Amplitudė

Ką gali paimti, prisiimti akis pražiūrėjęs šiuolaikinis žiūrovas? Jis gali būti sau šiuolaikinis, tačiau nenutuokiantis dabartybės fotovaizdų veikimo, teikimo, keitimo žaidimo, pergrupavimo peripetijų, taisyklių, tai yra vaizdokalbės. Žiūrovo šiuolaikiškumas, manding, yra gebėjimas įžiūrėti, numanyti, šlieti, aptikti sąsajas, suvesti ženklų vardiklį. Ir tatai bendrinti esamuosiuose kontekstuose.

 

Šiuolaikinis žiūrovas įgalus iš regimojo paviršinio iškapstyti gilesnių slėpinių. Suaktyvinti reflektyviuosius signalus, iškoduoti ar atpažinti archetipines jungtis, surasti nuorodų į užsluoksnius.

Šiuolaikinis žiūrovas šiuolaikinę fotografiją vertina, vartoja ne kaip galimybę gauti atsakymus iš išorės, o kaip progą inicijuoti išmoktų, turimų, tikimų meno simbolių, žinių, aksiomų interpretaciją.

 

Santykinumai

Susiformuojantis ar suformuojamas vaizdas nebūtinai yra dingstis ko rodomo / matomo. Kaip ir bevaizdystė nėra fotografijos nebūtis. Vaizdo nykimas (nykinimas) yra kito vaizdo kūrimas(is) mūsų suvoktyje. Nes visos formulės, dėsniai, nuostatos, nuomonės, žinios yra viso labo dispozicija esamoje ar įsivaizduojamoje aplinkumoje. Stabilus vaizdas bet kada virsta efemeriniu. Ir kaip atvirkščiai – virtualus vaizdas paverčiamas čiupinėjama materialybe.

 

Išeitis

Nesąmoningos sąmonės brūzgynuose vaizdas iškeroja savo atšakyną. Priimama bekompromisiška autoriaus formuluotė ir tikima jo nurodytais atramos taškais. Bet jo pajudinta žemė gali mumyse nesijudinti.

 

Kiekvienas dirbtinis gali būti priimamas kaip natūralus. Irgi atvirkščiai. Toks sudiržusio postmodernizmo koziris. Bet nereikia mūsų gąsdinti. Paprasčiausiai mums neverta priimti nuogąsčio neteisingai žinoti akivaizdumą, kuris neatitinka išorinio pasaulio mums įdiegtų interpretacijos principų. O vizualusis pranešimas neprivalo būti patvirtintas kito suvokėjo tiesa, išankstiniu neginčytinumu. Čia netinka žaidimo „Valgoma–nevalgoma“ metodika.

 

Aliuzijos

Toliaregystė yra tai, kai nematoma, kas yra po nosimi, tai yra savyje. Mes, žiūrovai, dažnai ir daug kur esame toliaregiai. Koks nors didesnis atvėrimas nebūtinai yra aiškumo (ar aiškėjimo) sąlyga. Juk žinome, kad objektyvo diafragmos atidarymas lemia tik didesnę neryškumo zoną. Užrašęs šįjį palyginimą turiu omenyje žiūrovo suvokiamąją sąmonę. Tą imtuvą, kuris gaudomas bangas pri(si)taiko savo identifikaciniam diapazonui. Nėra reikalo (išsi)aiškinti fotografijų autorių pateiktų vaizdų logiškai, pagrįstai, išsprendžiamai.

 

Taigi. Šiuolaikinėje fotografijoje vaizdai yra viso labo nuorodos, nuokraipos, nuotartys.

 

Mobilumo dėmuo

Kiekvieną mielą dieną kiekvienas iš mūsų esame slenkantis žiūrovas slenkančiuose vaizduose. Juolab kai slenkančiame vaizde „įrėmintas“ kitas vaizdas. Iš slenkančio niekieno vaizdo fotografas „išsikerpa“ jam parūpusią, aktualią informaciją. Kaip ir mes patys slenkančioje dienoje sulaikome šimtų šimtus akimirkų, šimtus kartų spragtelime negirdimais sąmonės užrakto mygtukais, automatiškai jas išsaugodami pasąmoninei užmarščiai.

 

Projektuojamas vaizdas, medijinis vaizdas irgi yra šiuolaikinis terminuotas dėmuo. Šis būdas turi savą dėsnį, kurio dėka kategoriškiau „pavagiamas“ žiūrovo dėmesys. Technologijos neišvengiamai kuria mumyse kitokias sampratos refleksijas, (į)diegia fotografinio judesio koncepcijas, transplantuojamo laiko priėmimo ir priminimo sąlygiškumus. Atspindėjimo žiūrovo suvokiančioje sąmonėje aspektus.

 

Fototeorema

Mūsų kiekvieno atspindys veidrodyje yra fotografija. Kuri atsitinka, kai vos žvilgtelime į save. Ir patikime, kad tai aš, tai aš, tai aš. Kad tai tikrovė.

 

Fotografija mūsų sąmonėje tebėra įsitvirtinusi aksioma, tebėra bekompromisinis alibi. Nors iš tikrųjų fotografija – tai refleksas (nevalingas organizmo atsakas, reakcija į dirginimą tarpininkaujant nervų sistemai), kuris yra identifikacinis malonumas apsigauti, leistis būti apgautam.

 

Reziumė

Akivaizdu – po šimto metų fotografijos liudijimo, atminties (iš)saugojimo funkcija teliko rudimentinė. Šio laiko fotografija yra puolamoji, aktyviai veikiamoji. Fotografija be skrupulų naudojama kaip perkeitimo priemonė.

 

Paroda veikė iki balandžio 7 d.

Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.