Kinas
Johno Krasinskio „Tylos zona“ („A Quiet Place“, JAV, 2018) – siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad režisierius nesirengia nutolti nuo žanro tradicijos. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali sodyba atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. Ši erdvė susitraukia dar labiau, kai supranti, jog šeima iš namų persikėlė į klėties rūsį, kad į paviršių sklistų kuo mažiau garsų.
„Tylos zonoje“ daug tamsos, be kurios siaubo filmai taip pat neįsivaizduojami. Ir veikėjų nedaug: filmo pradžioje pabaisa sutraiško neklusnųjį mažąjį broliuką, bet ir praėjus gana didelei laiko atkarpai tėvai bei du jų vaikai vis dar negali susidoroti su praradimo skausmu ir kaltės jausmu. Šie tvirti žanro konstrukcijos pagrindai Krasinskiui – geras atspirties taškas. Užteks tik kelių naujų motyvų, kad „Tylos zona“, panašiai kaip pernykštė sensacija – Jordano Peele’o „Pradink!“, taptų ne tik įtampos prisodrintu reginiu, bet ir gana metaforišku tikrovės komentaru. Beje, kaip ir „Pradink!“, šis taip pat kuklaus biudžeto filmas sulaukė didžiulio atgarsio bei netikėto pelno.
Galima pavydėti Krasinskiui sumanymo aiškumo: pabaisos nemato, jos reaguoja tik į garsą. Taigi siaubas filme didėja su kiekvienu garsu, nes šis gali būti lemtingas. Todėl filmo veikėjai vaikšto basi smėliu išpiltais takeliais, vietoj lėkščių naudojasi augalų lapais, kalbasi gestais. Įtampos prideda ir tai, kad duktė Regan (Millicent Simmonds iš tikrųjų yra neįgali) kurčia, o senas, nuolat tėvo taisomas klausos aparatas nelabai gali padėti orientuotis erdvėje. Šį motyvą Krasinskis taip pat išnaudoja puikiai, retkarčiais leisdamas įsiklausyti į tai, ką girdi mergaitė, bet kartu plėtodamas klausos aparato temą iki pat filmo finalo.
Beje, visos temos nuosekliai plėtojamos iki pat pabaigos – filmui pasibaigus supranti, kad nebuvo nė vieno nereikalingo motyvo ar detalės. Dar labiau įtampą didina Evelyn (Emily Blunt) nėštumas: kūdikiui jau parengta karstelį primenanti dėžė su dangčiu (kad garsų sklistų mažiau), bet ir gimdymo skausmas gali sukelti rūpesčių.
Pasirodo, užtenka visai nedaug, kad tradicinis, palyginti pigus žanrinis filmas sužėrėtų naujomis spalvomis. Tačiau, kitaip nei Peele’as, kuris į savo siaubo pasakojimą prismaigstė daug ironijos ir satyros, skirtos šiuolaikinių amerikiečių politiniam korektiškumui, nesugebančiam pridengti kuo puikiausiai ir toliau klestinčio paprasto rasizmo, Krasinskis nesišaipo iš savo personažų ar jų deklaruojamų pažiūrų. Tiesą sakant, jų pažiūras apibrėžia noras išlikti, išgyventi, išsaugoti šeimą ir vaikus. Krasinskis rodo tėvus, kurie myli savo vaikus ir dėl jų aukojasi. Rodo vaikus, kurie suvokia, kad esant būtinybei turės tapti mamos ir kitų šeimos narių gynėjais ar globėjais. Rodo, kaip tėvai turi nepamiršti kalbėti vaikams apie savo meilę. Galų gale jis rodo tėvų pasiaukojimą, juk beveik nebyliame filme bene skambiausia frazė yra žmonos šūksnis vyrui (jį suvaidino pats Krasinskis): „Mes turime juos apginti!“
Paklausite, kur „Tylos zonoje“ slypi tas tikrovės komentaras. Man regis, Krasinskis jį formuluoja aiškiai: ateitis nebus paprasta, bet kokioms pabaisoms vis dažniau pavyksta lengvai sugriauti įprastą pasaulį ir įbauginti žmones, o vienintelė išeitis yra šeima. Uždara, solidari, nesitikinti nieko iš kitų, pasitikinti tik savimi. Tik ji gali padėti apsiginti ne tik nuo pabaisų, bet ir nuo pasaulio.
