7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nesibaigiantis laukimas

Festivalis „Resurrexit“ ir jo pabaigos koncertas

Gražina Montvidaitė
Nr. 17 (1254), 2018-04-27
Muzika
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.

Šiais metais kovo 28 – balandžio 8 d. Šiauliuose ir jo regione vykęs velykinės muzikos festivalis „Resurrexit“ grįžo į nuosaikesnę, tradiciškesnę kryptį, nesistengta nustebinti žiūrovo ypatingomis naujovėmis, tačiau džiugino kokybe.

 

Festivalio organizatoriai – Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ – nepamiršo ir regiono muzikos mylėtojų. Koncertai surengti Pakruojo sinagogoje ir Žagarės dvaro rūmuose. Šiauliuose, tradiciškai, klausytojai rinkosi erdviose miesto bažnyčiose – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, taip pat organizatorių „namuose“ – kamerinėje salėje „Polifonija“. Į klasikinės muzikos daugiau nei savaitės trukmės maratoną klausytojus viliojo stipriausi Lietuvos kolektyvai ir atlikėjai (tokie kaip „Musica humana“, valstybinis choras „Vilnius“, Neda Malūnavičiūtė su Olegu Ditkovskiu ar pilną kamerinę salę surinkusi Nijolė Narmontaitė, vaidinusi tragikomediją „Meistriškumo pamoka“). Vienas koncertas, prisidedant prie Baltijos šalių valstybingumo šimtmečio minėjimo, surengtas šiai progai paminėti, tačiau draugystė ir bendradarbiavimas su kaimyninėmis šalimis atsiskleidė dar du vakarus grožintis solistų iš Estijos atliekamomis arijomis ir perkusininko iš Latvijos pagrotais kūriniais. Klausytojai dar kartą galėjo įsitikinti, kad muzika – tai emocijų ir energijų menas, kuriam nebūtinas žodžių ar muzikinio rašto supratimas, kad pavyktų pajausti jos esmę.

 

Didžiuliu emociniu užtaisu kasmet tampa festivalio atidarymo ir uždarymo koncertai, kurių metu atliekami grandioziniai ir meistriški kūriniai nustato toną visai ateinančiai savaitei ir iškilmingai pabaigai, po kurios stoja viltinga pauzė iki kitų metų. Šiųmetį, trisdešimt šeštąjį festivalį pradėjo net du koncertai: barokinis Didžiąją savaitę atliepiantis įžangos koncertas, kurio metu renesansinėje Šiaulių katedroje dar prieš Šv. Velykas atliktas barokinis François Couperin’o kūrinys „Sutemų skaitiniai“, ir antrąją Velykų dieną suskambėję atidarymo koncerto garsai, sklidę iš Klaipėdos kamerinio orkestro, choro „Polifonija“, violončelininko Mindaugo Bačkaus darnaus susigrojimo, o šiai harmonijai dirigavo svečias iš Italijos Ferdinando Sulla. Koncertas buvo lyg Kristaus prisikėlimo meditacija, ramus apmąstymas po didžiojo prisikėlimo džiaugsmo. Tokią nuotaiką kūrė Johno Tavenerio „Svyati“, Arvo Pärto „Magnificat“ bei „Te Deum“.

 

Visiška priešingybė sukauptai pradžios nuotaikai buvo uždarymo koncertas, išbandęs katedros skliautų tvirtumą, choristų gausa išmatavęs visą presbiterijos ilgį. Uždarymo vakarą klausytojams teko atsilaikyti dar ir prieš klasikinės muzikos žvaigždžių gausą bei profesionalų spindesį – šalia „Polifonijos“ petys į petį stovėjo choras „Vilnius“, o priešakyje susėdęs Lietuvos kamerinis orkestras atidžiai stebėjo dirigento Tomo Ambrozaičio energingus mostus. Abipus dirigento dar buvo išrikiuoti solistai: Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Tomas Pavilionis (tenoras) ir Eugenijus Chrebtovas (bosas). Vakaras buvo skirtas Wolfgango Amadeus Mozarto kūrybai: atlikti kūriniai „Krönungsmesse“ ir „Vesperae Solennes de Confessore“. Abu opusai iš visų muzikantų pareikalavo tikslumo ir susiklausymo, choristų susikaupimas tiesiog tvyrojo ore. Giedant dviem chorams buvo sunku juos atskirti vieną nuo kito dėl tikros darnos ir vienas kito jautimo. Tik galingas garsas ir masės svarumas bylojo, kad girdime ne vieną chorą. Orkestras, lyg tarpininkas tarp dirigento, solistų ir choro, preciziškai atliko visas dirigento iškeltas užduotis, parėmė solistų ir choro partijas bei sodriu skambesiu išmezgė muzikinį audinį orkestro solo vietose.

 

Muzikantams išsidėsčius kone trimis sluoksniais (choras ant laiptų, sėdintys orkestro muzikantai ir stovintys šalia dirigento solistai), dirigentui teko sudėtinga užduotis raiškiai diriguoti visiems. T. Ambrozaitis į kiekvieną judesį sudėjo daug energijos ir veržlumo, tačiau išlaikė rankų plastiką ir gracingumą, tad vien jo judesiai kaustė žvilgsnį, o dar nuo judėjimo plaukams ėmus šiauštis, dirigentas panėšėjo į savo idėjose ir darbuose paskendusį mokslininką.

 

Koncertas publikai dovanojo fantastišką energijos kamuolį, kurį galutinai užaugino tradiciškai festivalyje atliekamas Georgo Friedricho Händelio „Alleluja“. Pakylėta emocija išliko ilgai po koncerto. Vėl jaudina tik smalsus kito festivalio laukimas.

V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.
V. Ptašinskienės-Skėrytės ir I. Kiškarienės nuotr.