Gyvenimo variklis – kūryba

Su tapytoju Simonu Kuliešiumi susitikome VDU menų galerijoje „g101“, parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ fone. Tai naujausia menininko paroda, kurioje pirmą kartą rodomi S. Kuliešio piešiniai. Nors daugiausiai dėmesio menininkas skiria tapybai, tačiau surengti vien tik piešinių parodą buvo sena jo svajonė. Su S. Kuliešiumi kalbamės ne tik apie jo parodą, bet ir apie kūrybinį procesą, inspiracijas kurti ir kodėl menininkas negali nekurti.

Kokia parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ pagrindinė idėja?

Paroda yra ciklo „Socialinių plytų peižazas“ dalis, o „Dr a Wing“ – žodžio skaidymas, kuris suteikia papildomą prasmę – daktaras sparnas. Tame galima įžvelgti tam tikrą terapinį aspektą. Pagrindinė parodos idėja – žmonių tarpusavio sąveikos, kurių dažnai nematome ir nesuprantame, tik nujaučiame. Piešiu daug eskizų, kuriuose žmonės sąveikauja grupėmis, stebiu jų sąsajas ir pajautas. Mano atspirties taškas yra eskizų struktūra, pagrindiniai piešinio kompoziciniai elementai.

Kodėl tau svarbus santykis su žiūrovu? Kaip stengiesi jį užmegzti? Kodėl žiūrovui svarbu meną interpretuoti pačiam?

Kurdamas kuri ne tik sau, bet ir kitiems. Kūrimas sau yra sąlyginis, jis išgyvenamas tik pačioje eigoje... O po to norisi, kad tai duotų naudą ir kitiems. Ši paroda kalba apie kitus žmones, apie jų santykius ir veiksmus bei pagalbą vieni kitiems. Savo parodos tema ir joje sklindančiais garsais stengiuosi žiūrovą priartinti prie kūrinio ir leisti jam patirti užfiksuotą procesą, o interpretuodami kūrinį jie gali pasinerti dar toliau. Parodoje girdimas garsas yra įrašytas piešiant ant popieriaus, užfiksuojant krebždesius – taip pabrėžiamas procesionalumas.

Tradicinis klausimas menininkui: kas inspiruoja tavo kūrybą?

Inspiruoja visuma: gyvenimas, supantys mane žmonės, veiklos, kuriomis užsiimu. Kūryba – gyvenimo variklis, nuo kurio atsispiriu. Į ją telpa viskas, per ją transliuoju visą savo patirtį: nuo  lauko teniso, žvejybos, ėjimo į kiną, kalbėjimosi su tavimi, iki parodos rengimo...

Kodėl pasirinkai tapti menininku, tapytoju? Ar buvo kilę minčių pasirinkti kitą specialybę?

Klausimo, ką pasirinkti, sau nekėliau. Kai buvau maždaug dvylikos metų, sugalvojau stoti į Vienožinskio dailės mokyklą, nors tuomet teptuką ir dažus rankose laikiau tik trečią kartą gyvenime. Prie manęs priėjo viena menotyrininkė ir paklausė, ar norėčiau būti tapytoju, o aš sutrikęs atsisukau į ją ir pasakiau, kad tapau tik trečią kartą gyvenime. Ji pasakė: „nesvarbu, ar norėtum?“. Dabar mano atsakymas aiškus.

Kaip apibrėžtum savo kūrybą? Ko sieki kurdamas?

Konkrečios apibrėžties nėra. Siekiu užfiksuoti šiandieną, dabartį, mane supančius dalykus, prisiminti istoriją, nepamiršti to, kas jau yra padaryta ir atspindėti savo pasaulio suvokimą.

Kodėl tapai abstrakčiai?

Ar tikrai mano kūrybą galima įvardinti kaip abstraktų meną? Nedrįsčiau taip vertinti, nes jame yra ir simbolių, ir tam tikrų ženklų, tai nėra grynoji abstrakcija. Kodėl toks? Taip šaukia, tokia forma, taip išeina. Esu sukūręs kitos stilistikos darbų, bet man geriausi tinka tokia forma, tad per daug jai nesipriešinu. Visgi būna, kad kartais viename ar kitame paveiksle atsiranda figūratyviniai motyvai.

Simono Kuliešio paroda „Socialinis plytų peizažas", nuotr. organizatorių

Kaip kyla idėjos – turi išankstinę viziją ar kūrinys gimsta proceso metu?

Įvairiai. Procesas – tai ne vien tas momentas, kai ateini prie drobės. Kūrybos procesas tęsiasi tol, kol gyveni.

Koks tas kūrybinis procesas? Kiek laiko užtrunka nutapyti paveikslą?

Labai individualiai. Tai pirmoji mano vien tik piešinių paroda, daugiau užsiimu tapyba. Paveikslo sukūrimas gali užtrukti ir labai trumpai, tarkime nuo trisdešimties minučių, gali trukti ir iki metų. Ilgiausiai paveikslą tapiau virš metų.

Ką reflektuoja tavo kūryba? Ar joje yra savirefleksijos, ar tai išorinio pasaulio formos?

Aš veikiu kaip aplinkos filtras – kiek sugebu, bandau transliuoti iš išorės gaunamą žinutę. Taip pat transliuoju ir save. Mes su aplinka esame bendras darinys. Mes turime tam tikras patirtis, jas sukaupiam, tada renkamės formą joms išreikšti. Atsispiriame nuo tos formos. Nesu linkęs į konkretų pasakojimą, tačiau egzistuoja socialinis diskursas, kuriame gyvenu, taigi jis juntamas ir šioje parodoje.

Ar tau svarbu būti suprastam, pastebėtam, įvertintam? Ar kuri todėl, kad tiesiog negali nekurti?

Kuriu dėl to, kad negaliu nekurti, bet kūrybos pastebėjimas irgi yra svarbus. Grįžtamasis ryšys po parodų yra naudingas savirefleksijai ir judėjimui į priekį. Sužinai ką nors iš žiūrovo ir sau padedi atskaitos tašką, nuo kurio gali žengti toliau, ieškoti naujų temų, kažkokiu būdu jas užbaigti arba pratęsti.

Kaip supranti, kada paveikslas baigtas?

Tai nenusakomas momentas, tai tiesiog įvyksta. Tiesiog nusprendi, kad jis yra baigtas. Tai vienas sunkiausių klausimų visiems menininkams. Tas nuosprendis yra gana natūralus. Tiesiog žinai, kad ties šita vieta jau yra baigtas. Jei abejoji, tai tam yra labai paprasti metodai – padedi kūrinį į šalį, leidi jam „pagyventi“ savo atskirą gyvenimą ir laikui bėgant arba tęsi jį, galbūt net perpieši, arba matai, kad jis jau baigtas, tik tuo metu tiesiog dar to nesupratai.

Ką tau reiškia laisvė? Ar lengva Lietuvoje būti laisvu menininku?

Man lengva būti laisvu, nes tokiu jaučiuosi. Tai kiekvieno asmeninė būsena. Jei tu esi nusiteikęs, kad jautiesi laisvai, tai ir jautiesi laisvai; jei susivaržai, tai susivaržai. Laivės suvokimas visiems skiriasi, aš gyvenu savoje laisvėje.

Simono Kuliešio paroda „Socialinis plytų peizažas", nuotr. organizatorių

Savo paveikslus esi perkėlęs net ant Vilniaus troleibusų. Kokiose dar netradicinėse vietose galima išvysti tavo kūrybos?

Tai buvo sėkmingas projektas „Tapybos maršrutizatoriai“, kuris važiuoja dar ir šiandien. Jo eksponavimo principas – keliaujanti tapyba, pasirodanti skirtingose vietose. Mano darbų galima rasti kitose įprastesnėse erdvėse: mano studijoje, kieno nors namuose.

Mokeisi užsienio šalyse, keliavai svetur, rengei ten parodas. Kodėl likai Vilniuje?

Vilniuje mano šaknys, čia gimiau, augau ir man gera ir laisva čia gyventi. Man Lietuva atrodo puiki vieta kurti. Su kūryba gali keliauti visur, kūriniai gali sklisti po visą pasaulį.

Vilniuje su bendraminčiais įkūrėte galeriją „SHCH/ŠČ“. Kokie darbai šioje galerijoje eksponuojami?

Tai labiau projektų erdvė. Erdvė menininkams, kurie norėtų įgyvendinti meno kūrinius, bet jų formatas ne visuomet parankus kitos galerijoms ar erdvėms. Norėtume sulaukti kuo daugiau laisvų, nevaržomų, neprisirišusių prie jokių standartų menininkų. Tai pakankamai laisva erdvė.

Ačiū už pokalbį.