7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmogus – mokytojas Artūras Sinkevičius

Ainė Jacytė
Nr. 17 (1254), 2018-04-27
Muzika Interviu
Artūras Sinkevičius, nuotr. A. Balaišio
Artūras Sinkevičius, nuotr. A. Balaišio

Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje etnokultūros pamokas pradinukams vedančio, folkloro ansambliui „Dzingulis“ vadovaujančio, Jono Paliaus II gimnazijoje muzikos mokančio ir žygeivių bei folkloro ansamblio „Gilė“ veiklą organizuojančio, 2016-aisiais Metų mokytojo vardą pelniusio Artūro Sinkevičiaus pamokose mokiniai naršo internete, susipažįsta su įvairiais muzikos instrumentais, šiuolaikiškai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, pažindinasi su skirtingų tautų muzika. Mokytojas neužduoda namų darbų, neliepia rašyti kontrolinių, o savo pamokose mokinius vertina tik dešimtukais.

Su pozityviu ir humoro jausmo nepritrūkstančiu A. Sinkevičiumi kalbame apie mokytojo kelio pradžią, patirtis ir iššūkių nestokojantį darbą, kuriame, pasak jo, svarbiausia būti žmogumi.

 

Kokias muzikos pamokas atsimenate iš savo vaikystės?

Iš jaunesnių klasių sunkiai ką beprisimenu, ypač muzikos pamokas. Tačiau vyresnėse klasėse pamokas vedė Vytautas Naraškevičius. Pamenu, jis mums buvo juokingas, nes liepdavo klausyti klasikinės muzikos ir už tai rašydavo pažymius. Muzikos pamokos tada nerūpėjo: muzikos istorija, kompozitoriai – viskas dvelkė tokia beprasmybe. Bet jis kartą ištraukė „Foje“ plokštelę ir sako: „Paklausysime lietuviškos klasikos!“. Tai truputį nustebino. Jau vėliau, baigus mokyklą, teko su juo bendrauti tikrai ypatingas žmogus, labai vertino mano darbą ansamblyje „Gilė“. Dar ir dabar per koncertus susitinkam, bet jis mane sunkiai prisimena, o aš jį puikiai.

Kuo ypatingas buvo mokytojas V. Naraškevičius?

Tada jis buvo tiesiog mokytojas, o dabar jame įžvelgiu tarpukario mokyklos bruožus: labai inteligentiškas, išsilavinęs, visada orus. Gal dėl garbingo savo amžiaus, jis įspūdžio mokykloje nepadarė, nes tik vėliau supranti, kokie žmonės su tavimi dirbo.

Kada toji „beprasmybė“ muzikos pamokose tapo prasminga?

Pasikeitė viskas tada, kai su Dobilu Juška išėjau į žygį su gitaromis prie laužo. Vėliau prisijungiau prie ansamblio „Gilė“. Taip po truputį ir įklimpau. Klausytis ir stebėti muzikuojančius, ypač liaudies dainas, ir dabar šiek tiek sudėtinga. Lengviau yra dalyvauti: dainuoti, groti. Pavyzdžiui, sutartinės sunkiai klausosi, bet kai pats pabandai įtraukia negrįžtamai.

O kada apsisprendėte, kad būti muzikos mokytoju yra Jūsų kelias?

Manau, ne aš pasirinkau šį kelią, o jis pasirinko mane. Mokinys buvau vidutinis, sunkiai sekėsi tramdyti savo energiją. Bet sutikau puikius savo gyvenimo mokytojus Dobilą Jušką (fizikos mokytojas) ir Eglę Černevičienę (auklėtoja, etikos mokytoja). Dobilas pamokino groti gitara, atsirado ansamblis, pradėjau dainuoti. Pasigaminau kankles, ėmiau groti skirtingais instrumentais. Paskui daug visko buvo, kol galiausiai, pradėjau vadovauti ansambliui.  O Eglė nuvedė pas J. Grušo meno gimnazijos direktorę ir pasakė: „Šitas bus geras mokytojas“. Taip ir gavosi.

D. Jušką ir E. Černevičienę įvardinate gyvenimo mokytojais. Kokių pamokų iš jų išmokote? 

Su Dobilu, kaip minėjau, ėjau į žygį, po kurio žadėjau daugiau niekada neiti, bet jau beveik 25-ri metai kaip negaliu nežygiuoti. Pažinęs juos tapau žmogumi. Su tuo susijusi viena svarbesnių pamokų: „Jeigu žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus“.

Ar iki tol, kol pradėjo dirbti gimnazijose, niekada nepasvarstėte apie galimybę būti mokytoju?

Baigęs mokyklą studijavau maisto pramonę, bet vis trūko ansamblio „Gilė“, todėl nusprendėme įkurti baigusių mokinių klubą. Mokykloje buvau aktyvus, ansamblyje lyderiavau, dažnai pravesdavau ir repeticijas, ir vakarones, ir vieną kitą žygį. Taip pradėjau vadovauti „Gilei“. Kiek vėliau atsirado J. Grušo meno gimnazija, o tada – „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje (dabar Jono Pauliaus II gimnazija, aut. past.) pasiūlė jau oficialiai vadovauti ansambliui, vesti pamokas.

Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio

Kuo buvimas ansamblio vadovu skiriasi nuo buvimo mokytoju?

Į ansamblį ateina motyvuoti vaikai. Svarbiausia – pasistengti juos išlaikyti. Esame vienas didžiausių ansamblių Lietuvoje: vienu metu netgi yra buvę apie 100 narių, o scenoje esame ir su 50 vaikų koncertavę. Bendravimas su vaikais ansamblyje yra ne toks formalus, pamokoje esu labiau pririštas prie programos. Tačiau kaip žmogus būnu toks pat.

Ar niekada nesate sudvejojęs? Niekada nenorėjote eiti kita krypti?

Dažnai pasvarstau apie kitas profesijas. Galiu daug ką dirbti. Studentavimo laiku Norvegijoje dirbau statybose, kitokių darbų bandžiau; buvo etapas, kada gyvenau iš instrumentų gamybos;  jau 11-ka metų esu tarptautinio festivalio „Suklegos“ organizatorius. Manau, įvairaus darbo patirtis man leidžia nesunkiai prisitaikyti prie skirtingų sričių, tačiau kol kas mokytojo darbas mane džiugina. Aišku, visokių vaikų būna: išdykusių, piktų. Su piktais ir sunkiausia dirbti, nes jie tiesiog – pikti. Bandai aiškintis dėl ko jie pyksta: šeimos, klasės ar ko kito. Kiekviena situacija individuali, sunku taip tiesiog papasakoti. Tačiau visų svarbiausia yra mėgti savo darbą. Jeigu nelaimingas mokytojas – nelaimingi ir vaikai, ir tėvai.

Su kokio amžiaus vaikais Jums dirbti įdomiausia? Ar keičiasi Jūsų mokymo metodai, dirbant su skirtingo amžiaus mokiniais?

Visi amžiaus tarpsniai įdomūs. Be abejo, dirbti su gimnazistais, kurie jau žino ko nori, yra įdomiausia. Tada gali kurti, vystyti projektus. Su pradinukais kiti reikalai: jie dar visko nori, daug kas jiems nauja, negirdėta, nematyta. Prieš porą metų pradėjau dirbti su darželinukais, bet po kelių kartų pasakiau, kad tai kosmosas, o darželio direktorė sakė, jog man puikiai sekasi. Sunku savo darbą vertinti. O metodai būtinai turi būti kitokie, nes ta pačia kalba nesusikalbėsi ir su gimnazistais, ir su pradinukais.

Nepaisant to, jog pirmieji bandymai mokyti ikimokyklinio amžiaus vaikus buvo „kosmosas“, tačiau tebedirbate darželyje „Pipirai“. Kas paskatino Jus išbandyti save, dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Kaip organizuojate veiklą su jais?

Su režisieriumi, aktoriumi Andriumi Žiūrausku Kauno valstybiniame lėlių teatre pastatėme spektaklį apie Lietuvos istoriją „Molinis sapnas“. Andrius tame spektaklyje lipdo iš molio įvairius Lietuvos istorijos įvykius, o aš groju ir dainuoju. Spektaklio metu panaudoju apie 15 instrumentų. Šį mūsų kūrinį pamačiusi darželio „Pipirai“ direktorė, pasikvietė mane pokalbiui, į kurį atėjęs pasakiau, kad neturiu darbo su darželinukais patirties, o ir papildomo darbo neieškau. Prašė bent pabandyti. Bandau jau antrus metus. Su vaikais bandome muzikuoti skudučiais, ragais, mušamaisiais, daug dainuojame. Darbas sudėtingesnis nei mokykloje, nes labai dažnai reikia keisti veiklą, kadangi mažiesiems viskas greitai nusibosta.

Kaip vyksta pamokos mokykloje?

Pradinukams kiekvieną pamoką atnešu pademonstruoti vis naują instrumentą – pusę pamokos dainuojame ir vaikai nekantriai laukia, norėdami sužinoti, kas paslėpta dėkle, o ten, pavyzdžiui, dūdmaišis, ryla, dambrelis, didžiaridu, švilpa (turiu nemažą kolekciją). Kai mokiniai pamato, išgirsta gyvus instrumentus, būna šiek tiek lengviau kalbėti apie muziką, nei leisti įrašus ar rodyti vaizdo klipus. Vyresnių klasių mokiniams pasiūlau pasinaudoti garso įrašų studija ir įrašyti dainą gimnazijos skambučiui (Jono Pauliaus II gimnazijoje vietoje įprasto skambučio skamba muzika, aut. past.). Prieš šv. Kalėdas įrašėme kalėdinių dainų, prieš vasario 16-ąją – laisvės dainų. Motyvacija mokytis dainuoti ir groti tuomet būna kiek didesnė.

Artūras Sinkevičius, nuotr. A. Balaišio

Ar su vyresniais mokiniais pamokose tik grojate ir dainuojate, palikdamas muzikos teoriją jų savarankiškam domėjimuisi?

Teoriją nagrinėjame kartu: išsirenkame temą, o vienas mokinys prisėda prie kompiuterio ir internete ieško informacijos ta tema, kuria pasidalina su visa klase. Vėliau – užduodame klausimus, diskutuojame, klausomės muzikos. Svarbu mokėti susirasti informacijos šaltinius ir gebėti jais pasinaudoti.

Kaip skatinate vaikus atlikti kūrybiškas užduotis, išlaisvėti, atsiskleisti Jūsų pamokų metu?

Sudėtingas klausimas. Pamokų metu stengiamės kuo daugiau dainuoti ir kuo mažiau liesti teorinius dalykus. Gyvename technologijų amžiuje, kur kiekvieną sekundę visa informacija atsiduria mūsų rankose. Leidžiu ir skatinu vaikus kurti. Net paprasti ritminiai ar balso lavinimo pratimai mėgdžiojant gyvūnų ar paukščių balsus leidžia išlaisvėti ir kurti. Teorijos mokomės tiek, kiek reikia, bet ne daugiau. Mano nuomone, bendrojo lavinimo mokyklose muzikinio rašto yra per daug, nes niekas po mokyklos juo nesinaudoja. Natų rašymas, solfedis, nupieštos klaviatūros spaudymas šiek tiek kelia juoką. Muzikos mokyklose, kur ruošiami muzikantai, ir turėtų būti mokoma muzikinio rašto. Aišku, gal ir reikia, kad vaikai skirtų natas nuo skaičių, bet gilesnį lavinimą palikčiau muzikantams. Bendrojo lavinimo mokyklose reikėtų siekti, kad vaikai bent jau dainuotų, savarankiškai muzikuotų.

Savo pamokose daug dėmesio skiriate tautinei muzikai. Nuo ko prasideda mokinių pažintis su šia muzika?

Pažinti tautinę muziką vaikai turėtų nuo darželio. Vienoje gimnazijoje dirbu su 5-tų ir vyresnių klasių mokiniais, kitoje – su pradinukais, todėl pradedame nuo paprastų kalendorinių, darbo dainų ir kt.

Ar mokiniams liaudies muzika nėra tik „muziejinis reliktas”?

Jeigu leidžiame tik klausytis, tačiau neleidžiame pabandyti dainuoti, sukurti šiuolaikinių pritarimų šiuolaikiškais instrumentais, tada mokiniams tai lieka „muziejiniu eksponatu“. Aš stengiuosi tautinę muziką pateikti šiuolaikiškai, per kitų šalių pavyzdžius, per naujus skambesius, per kūrybą ir – kartais pavyksta mokinius sudominti.

Kokių šalių tautinės muzikos pavyzdžiai dažniausiai skamba Jūsų pamokų metu?

Pamokose pasakoju apie daugelį tautų, apie kaimynines šalis, panašius instrumentus, kuo skiriasi dainos, melodijos ir kt. Vienas iš pavyzdžių  airių muzika. Apie ją vaikai žino daugiau, negu apie savo šalies. Airių muzika yra viena populiariausių world music pasaulyje, todėl verta atkreipti į ją dėmesį.

Anksčiau užsiminėte, jog yra tekę gaminti muzikos instrumentus. Nuo ko prasidėjo ši veikla? Ar Jūsų pamokose vaikai groja Jūsų gamintais instrumentais?

Dobilas man, dešimtokui, padavė pliauską ir sako: „Va, drožk“. Aš išdrožiau kankles. Vėliau būgną, manikarką, dar kanklių. Nedaug tų instrumentų dabar turiu, bet mano mokiniai kartais jais pagroja.

Mokytoju dirbate jau septyniolika metų. Ką norėtumėte pakeisti, kad meniškumo lygis muzikos pamokose būtų aukštesnis?

Muzikos pamokos galbūt nepelnytai nurašytos prie nesvarbių. Bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams vertėtų palikti labai nedaug teorinių dalykų ir kuo daugiau praktikos: dainavimo, muzikavimo. Be abejo, turėtų atsirasti ir muzikinių klasių, kuriose ne 12 muzikos instrumentai, bet jų būtų pakankamai visiems mokiniams. Taip pat mokinių skaičius klasėse turėtų būti mažesnis.

Artūras Sinkevičius, nuotr. A. Balaišio
Artūras Sinkevičius, nuotr. A. Balaišio
Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio
Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio
Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio
Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio
Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio
Artūras Sinkevičius, nuotr. V. Purio