Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.

Gražina Pajarskaitė. 2018 m. J. Stauskaitės nuotr.

Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.

Suku ir suku ratus po Arvydo Šaltenio piešinių ekspoziciją... Pirmą kartą prabėgome kartu su autoriumi, laikančiu rankose savo tapybos albumą (sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, 2014 m. išleido Modernaus meno centras, dabar MO muziejus), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos, kurioje jis kadaise dėstė, mokiniais.

Telefonu Juozas Miliūnas: „Parodą „Arkos“ galerijoje pakabinau, norėčiau, kad pamatytum.“ Pažadėjau atvažiuoti, sutarėm susitikti parodoje. Didžiausioje „Arkos“ salėje – kelios dešimtys Juozo pastelių, daugiausia peizažai. Dairiausi, prie ko galėčiau „prikibti“, – nerandu! Jokio panašumo su kitų menininkų kūryba. Tai Juozo pasaulis, gali patikti ar nepatikti, bet tai visiškai nebesvarbu. Nieko gero ir nieko blogo tąsyk Juozui nepasakiau. Pasidžiaugėm, kad dar krutam, kad... ir atsisveikinome. Palikau Juozą parodoje su kurso draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku. Kaip visada pavėluotai nušvinta! Leliūnų ir Vabalninko peizažų šviesa „Arkos“ galerijoje!

Pokalbį paskatino Indijos leidyklos „Tarabooks“ kartu su Lietuvos kultūros institutu 2017 m. kovą anglų ir vokiečių kalbomis išleista knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“), kurios autorės – lietuvė Giedrė Jankevičiūtė ir indė V. Geetha. Knyga pristatoma šių metų Leipcigo knygų ir Bolonijos vaikų knygų mugėse, Bolonijoje pokalbį su autorėmis veda „Thames & Hudson“ leidyklos vaikų literatūros leidybos direktorius Rogeris Thorpas. Tai sėkmės istorijos pavyzdys, kuris atskleidžia, kaip netikėtai mūsų pačių periferiniu laikomas kultūros paveldo objektas atsiranda augančio tarptautinio susidomėjimo akiratyje.

„Tarabooks“ – Tamil Nadu valstijos sostinėje Čenajuje veikianti pasaulinio garso leidykla, turinti net ne šimtus, bet tūkstančius gerbėjų Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Amerikoje, populiari, be abejo, gimtojoje Indijoje. Labiausiai leidyklą išgarsino rankų darbo knygos, kurias dažniausiai kuria tradiciniai indų menininkai, bendradarbiaudami su leidybos profesionalais – tekstų autoriais ir dizaineriais. Išleisti studiją apie iliustruotas sovietines vaikų knygas Indijoje ir su šiuo reiškiniu besisiejantį Lietuvos atvejį „Tarabooks“ paskatino susidomėjimas grafinio dizaino istorija. Iki šiol leidėjų akys krypo į Indijos grafinio dizaino reiškinius – degtukų dėžučių etiketes, kino plakatus, kalendorius su vaikų atvaizdais. Rengiant visas šias knygas prisidėjo V. Geetha. Būtent jos iniciatyva parašyta ir naujausia grafinio dizaino istorijai skirta leidyklos knyga, pristatanti sovietinio laikotarpio Lietuvos vaikams skirtų knygų iliustracijas, jų kūrimo ir vartojimo kontekstą.

Įrašytos į istoriją daugelis asmenybių sustingsta. O tiek daug gyvenimo akimirkų, faktų, kūrinių lieka dūlėti asmeniniuose archyvuose ir niekada nepasiekia dienos šviesos... Kelią tokiai užmarščiai bando užkirsti kolekcionieriai, renkantys jų dėmesį patraukiančius artefaktus. Paradoksalu, kad kartais kryptingai nerinktos kolekcijos tampa labiausiai vertomis dėmesio. Iš dalies tokia kolekcija priklauso tapytojui Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Ją sudaro tapybos, grafikos darbai, objektai ir skulptūros, periodinės spaudos leidiniai.

Dalis Vaitiekūno kolekcijos šiuo metu yra pristatoma galerijoje „Kairė–dešinė“. Vilniaus grafikos meno centras jau keletą metų nuosekliai atlieka dailininkų archyvų viešinimą. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurgita Minčinauskienė yra surengusios nemažai piešinių parodų, tarp kurių buvo pristatyti Ksenijos Jaroševaitės, Petro Mazūro, Mikalojaus Povilo Vilučio, Vlado Urbanavičiaus ir kitų įvairių dailės sričių kūrėjų darbai.

Talino grafikos trienalė pirmą kartą surengta 1968 m. kaip bendra Estijos, Lietuvos ir Latvijos paroda – trijų nacionalinių dalių svarba nesumenko ištisus keturis dešimtmečius. Trienalė įvyko praėjus dvejiems metams po Krokuvos bienalės, ir šių dviejų renginių ryšys išliko iki XX a. pabaigos. Pirmoji paroda Taline buvo pavadinta „Modernybė ir grafikos forma“, tačiau šis pažangos siekį išreiškiantis pavadinimas iš tikrųjų buvo veikiau puošybos detalė. Paskui buvo ilga pertrauka, ir tik 1992-ųjų trienalė bei nuo 1998 m. rengtos parodos pradėjo su konkrečia tema siejamo pavadinimo tradiciją. Pasak Estijos meno kritikų, pirmosios sovietmečio trienalės buvo ieškojimų ir augimo etapas.

Dalyvaujančių šalių grafikos mokyklų ir jų lygio skirtumai išryškėjo jau per pirmąją trienalę, vis dėlto jos atgarsiai apsiribojo spontaniškais nuomonių susidūrimais. Tačiau jau 1972-aisiais vykusioje 2-ojoje trienalėje estų kritikai atkreipė dėmesį į Baltijos šalių grafikos mokyklų skirtybes. Iš to meto spaudos gerai matyti, kaip buvo traktuojamas šis klausimas. Polemiką tarp dalyvių kurstė perdėtas Estijos grafikų domėjimasis techniniu tobulumu ir „simbolio idėjos įtakojama vizualia raiška, aiškumo stokojančiais, sudėtingais grafiniais vaizdais“. Estijos kritikų ginamiems vaizdams ir metaforoms netrūko išmonės, jais buvo siekiama perteikti įvairius žmogiškosios patirties nulemtus požiūrius.

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).