Atšilimo kartos dailininkas

Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse. Jie keitėsi literatūra, kūrybinėmis idėjomis ir planais. Prisiminimuose Kmieliauskas rašė: „Septintame ir aštuntame dešimtmetyje ir vėliau tęsėsi nuoširdi daugelio menininkų bičiulystė. Mūsų, kaip ir daugelio menininkų, namuose dažnai lankydavosi Justinas Mikutis. Toliau bendravau su Adomu Matuliausku, Vincu ir Saule Kisarauskais, Vytautu ir Judita Šeriais, Birute Žilyte ir Algirdu Steponavičiumi, su Vladu Vildžiūnu ir Marija Ladigaite-Vildžiūniene, Petru Repšiu, Valentinu Antanavičiumi ir kt.“. Kiekvieno asmeninio kūrybinio katiliuko garai buvo susimaišę tarpusavyje, pildydami vienas kitą skirtingais skoniais ir idėjomis. Persipynimas, persikūnijimas būdingas visai šios kartos dailininkų kūrybai, virsdamas žanrų, technikų įvairove ar jų hibridais, didžiuliu produktyvumu įvairiose kultūros srityse.

Antanas Kmieliauskas gimė 1932-ųjų kovo 8-ąją. Aukso medaliu baigęs Kauno vidurinę dailės mokyklą (dabar dailės gimnazija), 1951–1957 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Jo bendraamžiai ir kiek jaunesni dailininkai priklauso kartai, kuri ne tik drąsiai ieškojo naujų meno raiškos būdų, bet ir išdrįso laikytis tuo metu netoleruojamų vertybinių pozicijų. Viena iš jų – religijos išpažinimas ir priklausymas Katalikų bažnyčiai. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje tebestovi 1957–1959 m. Kmieliausko sukurta Šv. Kristoforo statula, dėl kurios jis buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Tai reiškė, kad dailininkas neteko galimybės viešai eksponuoti kūrinius, gauti užsakymus, dirbti pagal specialybę.

Tačiau Kmieliauskas, kaip ir jo bičiuliai bei kolegos, nesiliovė dirbęs, ieškojęs. Ne vienas šios kartos atstovas dėl plačios kūrybos aprėpties dažnai gretinamas su Renesanso kūrėjais. Kmieliausko interesai apėmė plačią skalę nuo mažosios grafikos iki freskų ir paminklinės skulptūros. Lietuvos dailininkų žodyne (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, IV t., p. 386–388) jis įvardytas kaip tapytojas, skulptorius ir grafikas. Tokį kūrybos sričių eiliškumą, suponuojantį ir jų svarbą, tikėtina, nulėmė tai, kad Kmieliauskas baigė tapybos studijas. Sovietmečiu, kaip žinoma, gana griežtai paisyta „cechinio pasidalijimo“ – visus profesionalius dailininkus privalomai siejančios Dailininkų sąjungos (DS) struktūros pagrindą sudarė specialybių sekcijos, o priklausomybė joms turėjo lemti kūrybos raiškos ribas.

Nepaisant to, retrospektyviai žvelgiant į Kmieliausko kūrybinį palikimą, krinta į akis įspūdingas jo memorialinių skulptūrų gausa. Daugelis apibendrintos plastikos, taupių, bet elegantiškų formų, į aplinką natūraliai įsiliejančių granito paminklų gali būti priskirti geriausiems lietuviško modernizmo skulptūrų pavyzdžiams. Reikia pasakyti, kad Kmieliauskas savarankiškai įvaldė akmens kalimo meną ir visas skulptūras iškaldavo pats. Dar visai neseniai Žilvino Landzbergo organizuotame Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centro renginyje susirinkę skulptoriai su susižavėjimu pasakojo apie Kmieliauską, kone iki paskutinių savo gyvenimo metų kalusį akmenį. Įvaldžiusį techniką taip, kad veikė ne jėga, o meistrystė. Ir iš tiesų jo skulptūros kalba apie puikų medžiagos pažinimą. Dailininkas pats ieškodavo akmens riedulių, dalis jo paminklų paremta skirtingų akmenų kontrastu, kaip pirmojo lietuviško knygyno Vilniuje steigėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių antkapinis paminklas Rasų kapinėse.

Su Katalikų bažnyčia išdrįsęs bendradarbiauti jaunas dailininkas 1960 m. buvo pašalintas iš DS. Nepaisant to, jis neišsižadėjo religinio meno, šis išliko svarbus per visą jo kūrybinę biografiją. Kmieliauskas – bene nuosekliausias šios srities atstovas savo kartoje. Jo apsisprendimui kurti bažnyčioms nedarė įtakos nei politinės aplinkybės, nei pačioje kūrybinio kelio pradžioje patirta skaudi nuobauda. Tuo pat metu, kai iš akmens kalė šv. Kristoforą, jis senosios freskos technika dekoravo Dievo apvaizdos bažnyčią Dauguose (1958). Netrukus ėmėsi freskų Švč. Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčiai Klaipėdoje (1962, atnaujinta 1989). Bažnytinė kūryba įgavo didelį mastą Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Įsimintinos Kmieliausko freskos VU knygyne „Literra“. Renesansine maniera aštuntajame dešimtmetyje įgyvendintas kūrinys traukia akį dėl šmaikštumo – nuo skliautų į lankytojus žvelgia šelmiškai besišypsantys dailininko bičiuliai ir kolegos. Istorijos dvelksmas čia dera su savojo laiko ženklais. Kmieliausko pasakojimas albume „Antanas Kmieliauskas. Skulptūra. Freska. Tapyba. Grafika“ nužymi tą, kaip dabar sakytume, „bičiulystės tinklą“: „Petrui Repšiui paskatinus kurti freskas, pradėjau bendrauti su didžiausiu freskų iniciatoriumi, Universiteto anglų kalbos dėstytoju Albinu Kentra.“ Įspūdingos ir knygyno atsiradimo aplinkybės. Pasak Kentros, didžiąją gyvenimo dalį paskyrusio Universiteto restauravimo ir statybos darbams, inicijavusio VU senųjų rūmų interjerų puošybą (kuri tik vėliau buvo siejama su Universiteto 400 metų jubiliejumi), siekdami, kad knygynui numatyta patalpa nebūtų panaudota kitais tikslais, juodu su Kmieliausku per savaitgalį nukasė maždaug 30 cm žemių sluoksnį, kad atidengtų autentišką ten buvusios kalvės grindinį.

Paraleliai Kmieliauskas tyrinėjo grafikos atspaudo galimybes. Vienas iš jo atradimų – tekstolito panaudojimas. Jis aktyviai įsitraukė į ekslibrisistų veiklas ir vėl atsidūrė pionierių gretose – 1966 m. pirmą kartą išsiuntė ekslibrisą į užsienį, į ekslibrisų parodą Čekoslovakijoje. Albume menininkas pasakojo: „Vėliau dalyvavau įvairių šalių ekslibrisų parodose. Tam turėjo įtakos Vinco Kisarausko pradėtas „ekslibrisų sąjūdis“.“

Spalvoti estampai kurti derinant įvairių faktūrų reljefines struktūras. Kmieliausko grafikos kompozicijose matomas sekimas renesanso tradicija. Dažnai jis tiesiogiai cituoja gerai žinomus didžiųjų meistrų Michelangelo, Dürerio paveikslus. Tokie kūriniai netruko sulaukti pripažinimo – 1974 m. Italijoje už ekslibrisus Kmieliauskas apdovanotas aukso medaliu. Galbūt tai tapo priežastimi 1975 m. dailininką grąžinti į DS.

Kmieliauskas buvo ir tebėra labai gerai pažįstamas publikai. Daugelyje Vilniaus įstaigų ir viešųjų erdvių eksponuojami grafikos lakštai, tapybos paveikslai. Privačiuose rinkiniuose saugoma daugybė portretų. Italijos kolekcininkai pamėgo Kmieliausko ekslibrisus – pas juos iškeliavo ištisi knygos ženklų tiražai. Ir šiandien plačiai pasklidę kūriniai saugo dailininko atminimą.