Nugalėtojų paroda

Vilniaus grafikos meno centras organizuoja parodų ciklą, supažindinantį su Europoje vykstančiais ryškiais tarptautiniais grafikos renginiais. Šiemet pristatoma nuo 1968 m. gyvuojanti Talino grafikos trienalė, jos ekspozicijoje ,,Nugalėtojai“ rodomi laureatų iš viso pasaulio darbai. Parodos kuratorė – ilgametė trienalės prezidentė, estų menininkė Eve Kask. Ekspozicija parengta Lietuvos kultūros tarybai parėmus, bendradarbiaujant su Estijos dailės muziejumi ir Estijos banku. Paroda suskirstyta į tris temines dalis: Baltijos respublikų bendros parodos sovietmečiu; pereinamojo laikotarpio (paskutinio XX a. dešimtmečio), trienalių grafika ir XXI a. kūriniai, kilę iš atsinaujinusių grafikos formų ir kuratorinių parodų. Tai viena iš trijų apžvalgų, kurią parengė „Kumu“ meno muziejaus kuratorė, Talino grafikos trienalės tarybos narė Eha Komissarov.

Talino grafikos trienalė pirmą kartą surengta 1968 m. kaip bendra Estijos, Lietuvos ir Latvijos paroda – trijų nacionalinių dalių svarba nesumenko ištisus keturis dešimtmečius. Trienalė įvyko praėjus dvejiems metams po Krokuvos bienalės, ir šių dviejų renginių ryšys išliko iki XX a. pabaigos. Pirmoji paroda Taline buvo pavadinta „Modernybė ir grafikos forma“, tačiau šis pažangos siekį išreiškiantis pavadinimas iš tikrųjų buvo veikiau puošybos detalė. Paskui buvo ilga pertrauka, ir tik 1992-ųjų trienalė bei nuo 1998 m. rengtos parodos pradėjo su konkrečia tema siejamo pavadinimo tradiciją. Pasak Estijos meno kritikų, pirmosios sovietmečio trienalės buvo ieškojimų ir augimo etapas.

Dalyvaujančių šalių grafikos mokyklų ir jų lygio skirtumai išryškėjo jau per pirmąją trienalę, vis dėlto jos atgarsiai apsiribojo spontaniškais nuomonių susidūrimais. Tačiau jau 1972-aisiais vykusioje 2-ojoje trienalėje estų kritikai atkreipė dėmesį į Baltijos šalių grafikos mokyklų skirtybes. Iš to meto spaudos gerai matyti, kaip buvo traktuojamas šis klausimas. Polemiką tarp dalyvių kurstė perdėtas Estijos grafikų domėjimasis techniniu tobulumu ir „simbolio idėjos įtakojama vizualia raiška, aiškumo stokojančiais, sudėtingais grafiniais vaizdais“. Estijos kritikų ginamiems vaizdams ir metaforoms netrūko išmonės, jais buvo siekiama perteikti įvairius žmogiškosios patirties nulemtus požiūrius.

Savo straipsnyje jauna Estijos meno muziejaus grafikos ekspertė Mai Levin, atsakydama į kritiką, rašo, kad moderni grafika kuria subjektyvesnius vaizdus, siekia asociatyvumo, dažnai reiškiamo siurrealistine kalba. Tokią simboliką ji matanti ir lietuvio Petro Repšio, ir latvio Semjono Segelmano darbuose („Tallinna II Graafikatriennali ülevaade“, Kunst, 42/, 1972).

Suvokus, kad jaunesnioji grafikų karta Lietuvoje ir Latvijoje eina tuo pačiu keliu kaip ir Estijos grafikai, trienalėje atkreiptas dėmesys į išryškėjusius kartų skirtumus. Visa tai įsiūbavo polemiką apie tradicijos svarbą. Dėmesys šiam klausimui neatslūgo iki XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio; vėliau visų trijų parodoje dalyvavusių šalių požiūris į grafikos meną supanašėjo. Estų skaitytojams skirtoje trienalės apžvalgoje, 1984 m. almanache „Kunst“ 64/2, latvių meno kritikas Janis Borgas straipsnyje „Tiems, kam per trisdešimt (6-oji Talino grafikos trienalė)“ rašė: „Kalbant apie latvių indėlį, vertėtų prisiminti, kad Latvijoje jaunieji menininkai viešai ėmė rodytis tik 8-ajame dešimtmetyje ar net vėliau. Lyginant su estų grafika, pažymėtini ir mentaliteto skirtumai. Latvijoje intelektualiąją įtaką pakeitė emocingesnės vaizdingos interpretacijos; trienalės arbitrai buvo linkę šią tendenciją priimti ir palaikyti.“

Sovietmečiu Baltijos šalių menininkai mėgo kurti nespalvotos grafikos reprodukcijų rinkinius. Tokiam intymiam formatui gerai tiko lyrinė emocinė traktuotė – itin ryški Baltijos šalių grafikoje. Juoda ir balta spalvomis menininkai galėjo išgauti ekspresyvų, įtampos kupiną vaizdą. Vienas iš neabejotinų trienalės pasiekimų – eksperimentavimo ir techninės meistrystės svarba kūryboje. Grafika plėtojosi sudėtingumo link: darbai turėjo aiškiai liudyti menininko rankos įgūdžius, techninių priemonių išmanymą ir gebėjimą jomis naudotis. Pirmenybė buvo teikiama klasikinėms giliaspaudės technikoms, reikalaujančioms daug kruopštaus darbo, – ofortui, minkštajam lakui, mecotintai ir t.t.; buvo ieškoma, kaip šias technikas panaudoti naujai. Uždaroje sovietinėje visuomenėje įsigalėjęs technologiškumo kultas kėlė pavojų, kad grafikos menas gali įstrigti vien technikų ir rankos įgūdžių erdvėje. Ši problema buvo aktyviai aptariama 9-ajame dešimtmetyje.

8-uoju dešimtmečiu tapo aišku, kad trienalė ima sakralizuoti ir kanonizuoti tam tikras konkrečias technikas naudojančius ir tam tikro tipo vaizdus kuriančius menininkus. Stengtasi, kad uždaros visuomenės sąlygomis rengiamoje trienalėje neatsirastų išsikvėpimo ženklų. Avangardo ir konceptualiosios grafikos atstovas Raulis Meelis, nors ir laikėsi radikalios meninės programos, vis dėlto dalyvaudavo trienalėse, o 1978 m. rašė apie naujas tendencijas Vakarų mene. Bienalės modelis ir principas darbus eksponuoti pagal atskiras šalis jam atrodė nebepatrauklūs. Anot jo, tokia paroda nepateikia geros apžvalgos, kiekviename jos skyriuje rodoma daug panašių darbų, o akcentų įžvelgti neįmanoma („Graafikakonkurssidega seostuvalt“, Kunst, 54/4, 1978).

„Nugalėtojų“ parodoje apsilankęs XXI a. žiūrovas gali susidaryti kiek iškreiptą įspūdį apie trienalę. Turint galvoje laikotarpį, trienalės darbų atrankos ir eksponavimo politika buvo įspūdingai liberali, palyginti, pavyzdžiui, su įprastine apdovanojimų skyrimo politika – ji dažnai neatitikdavo realios padėties parodoje. Sklaidydami 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio parodų katalogus, pastebėsime, kad Estijai atstovauja ne elementariu piešiniu paremta grafika, nors tuomet ji buvo skatinama, o tokie kūriniai, kuriuose taikomi fotomechaniniai eksperimentai, pasitelkiami erotiniai vaizdai (Raulis Meelis, Jüris Okas, Leo Lapinas, Tõnis Vintas ir kt.) ir kiti labai šiuolaikiški motyvai. Tačiau tokie darbai niekada netapdavo trienalės laureatais. Dažnai tie patys menininkai gaudavo prizų ir apdovanojimų tarptautinėse grafikos parodose, kuriose dalyvaudavo neoficialiai ir slapta, ir tai pakirsdavo pasitikėjimą trienalės arbitrais. Vėliau apie trienalės vertintojų šališkumą jos ideologinis vadas Jüris Hainas rašė: „Iki pastarosios trienalės kiekvienos respublikos atstovai vertinimo komisijoje turėjo vienodą svorį, tad latvių ir lietuvių nuomonė nusverdavo. Čia esama ir bendros problemos – estų formos racionalumas ir tikslumas visiškai nesuderinami su latvių ir lietuvių meno supratimo kriterijais.“ („Kaheksas, rahvusvaheline“, Kunst, 76, 1991)

Baltijos šalių grafikos mokyklos darėsi vis panašesnės viena į kitą, tapo viena kitos veidrodiniu atspindžiu. 1980 m. trienalės atidarymo proga surengtose konferencijose pradėtas dialogas su nauja Lietuvos ir Latvijos meno kritikų karta – jos retorika ir požiūris jau buvo kitokie. Ypatingo susižavėjimo ir dėmesio sulaukė Alfonso Andriuškevičiaus pasisakymai ir straipsniai Estijos žiniasklaidoje: jis nebesiejo grafikos meno su folkloru, naudojo gerokai subtilesnius ir prasmingesnius analizės būdus.

,,Nemaža pabaltijiečių grafikų (...) yra linkę kurti stipriai dvelkiančius paslaptimi, slėpiniu darbus. (...) [Paslaptingumo] dozė mažėja, menui čiauškant buitiniais klausimais, didėja, kai kalbama apie egzistencinio pobūdžio problemas. Matyt, galima tvirtinti, kad gerokos dalies Pabaltijo grafikos meistrų (ypač estų ir lietuvių) pastaraisiais metais einama antrąja linkme. (...) [P]asaulis estų dailininkams rodosi paslaptingas pirmiausia dėl savo permainingumo, metamorfoziškumo, chameleoniškumo. (...) Čia, aišku, vėl paminėtinas jau ne kartą aptartas jų [estų] dailininkų sugebėjimas išraiškingai „prakalbinti“ tuščiąsias lakšto vietas, efektyviai panaudoti erdvės ir formos kontrastą, optimaliai pajungti meno tikslams įvairių grafikos technikų specifiką. Bet šiuokart ypač norėčiau pabrėžti, kad daugelyje estų grafikų darbų buvo galima pajusti trapumo jėgą: blyškių spalvų derinys, plonelytės linijos ar vos įžiūrimi taškeliai kartais veikė taip įtaigiai, kaip toli gražu ne visuomet veikia stambus štrichas, ryški spalva ar lapidariška forma.“ („Maailmast ja inimesest“, Kunst, 64/2, 1984. Cit. iš: to paties aut., „Pora trienalės bruožų“, Literatūra ir menas, 1983-10-15).

Apibendrinant sovietinį laikotarpį reikia nuoširdžiai padėkoti tiems, kuriems 1968 m. kilo mintis surengti šią trienalę. Nuo 1968 iki 1991 m. tai buvo svarbus regiono meno įvykis, nors hierarchinėje sovietų meno sistemoje grafika užėmė antrą vietą. Pirmenybė buvo atitekusi socialistinio realizmo idėjas iliustruojančiai tapybai ir monumentaliajai skulptūrai. Sovietų Sąjungoje imta kalbėti apie Baltijos grafikos mokyklą, bet mokyklos sąvoka šiuo atveju tiesiogiai nereiškė bendro stiliaus, ji veikiau apėmė menininkus, kurių reputacija buvo siejama su trienale ir dalyvavimu joje. Grafikos meną šiame regione labai pamėgo ir vertino plačioji publika. Dauguma menininkų buvo gana gerai žinomi, o jų estampai puošė privačius interjerus. Trienalė žengė koja kojon su permainomis to meto mene ir įtraukdavo vienoje ar kitoje Baltijos šalyje atsirasdavusias naujoves. 1989-aisiais 8-oji Talino trienalė inicijavo sistemos reformą – išplėsti parodą pridedant tarptautinę dalį. Apie tarptautinį trienalės formatą svajota jau seniai, ir dabar jis tapo ranka pasiekiamas. Užsidegę organizatoriai kalbėjo, kad tradicinis formatas išsikvėpęs, jo galimybės išeikvotos. Tad paskutinio XX a. dešimtmečio išvakarėse tvirtai tikėjome nauja pradžia.

Iš anglų k. vertė Daina Valentinavičienė

Paroda veikia iki sausio 28 d.

VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.