Daugelio ypač laukta dovana Vilniaus 700 metų jubiliejaus, taip pat ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kovo 10 d. nuskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerto programoje – Gedimino Gelgoto kūriniai, o neilgą vakarą vainikavo pasaulinė premjera: šio kompozitoriaus ir rašytojos, Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys „Vilniaus sarabanda“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas), Naujų idėjų kameriniam orkestrui NIKO, Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) tą vakarą artistiškai dirigavo pats kūrinių autorius ir NIKO vadovas Gediminas Gelgotas, dar ir skambinęs fortepijonu, įterpęs savo balso partiją ir vos ne šokęs. Pagalvojau, kad kiekviename savo kūrybos koncerte jis tarsi leidžia klausytojui rinktis, ar tokia intensyvi autoriaus raiška scenoje žavi, ar erzina.

Kartais akimirkos, persmelktos skausmo ir netekties nuotaikų, išsitęsia į sunkiai apibrėžiamą laiko tarpsnį. Prieš metus vasario 24-ąją Rusijos pradėtas karas Ukrainoje suskaldė tūkstančius likimų, tarsi siekdamas nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisą valstybę, tautą. Pastarosios dienos Lietuvoje gausios renginių, koncertų, akcijų bei iniciatyvų, skirtų šio brutalaus įvykio metinėms paminėti, žuvusiems atminti, kenčiantiems paguosti. Su šiuo kontekstu susisiejo ir vasario 25-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto programa „Ilgesio dainos“.

Sausio 13, 14 ir 15 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su teatru „Utopia“ pristatė Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“, kurios pirmoji premjera įvyko dar 2014 m. lapkričio 26 d. Vilniaus senajame teatre (tuomet Lietuvos rusų dramos teatras). Po tais pačiais metais kovo mėnesį įvykdytos Krymo okupacijos vienintelis Gintaras Varnas meniniu kūriniu reflektavo akivaizdžią Putino Rusijos invaziją į svetimas žemes. Tąkart dar atviriau nei šiandien turėjo išriedėti Putino galva, tik ji liko užrakinta grimo kambaryje, užkišus spyną degtukais. Žiniasklaida ir autorių teisių saugotojai švelniai aprašė šį nejuokingą detektyvą, nors įtampa buvo didelė.

Sausio 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje muzikos mylėtojus šildė kaitri Italijos saulė, svaigino itališko vyno purslai, žavėjo jūros bangų vaivorykštės. Programoje „Orkestro kelionė į Italiją“ skambėjo šios šalies kompozitorių ir pasaulio sostinei Romai dedikuoti kūriniai. Nors muzikos geografinis regionas gana siauras, jos gimimo laikotarpis platus – nuo XIX a. prancūzų kompozitoriaus Georges’o Bizet iki šiandien klestinčių italų kompozitorių Giovanni Sollimos ir Nicolos Compogrande.

Gruodžio 4 d. Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje klausytojus džiugino Kristupo pučiamųjų instrumentų kvintetas. Mažoji salė buvo pilna klausytojų, nors ne vienas jų erdvioje fojė ieškojo kelio. Juk tik visai neseniai po daugelio metų čia vėl pradėti rengti koncertai. Klausytojai dairėsi ir gėrėjosi ne tik aplinka, bet ir kabančiais rinktiniais meno kūriniais, gobelenais. Akustiškai pavojingoje salėje prieš 40 metų buvo surastas puikus aido balansas. Dabar ji vėl kiek patobulinta. Galima džiaugtis atgijusia jaukia kamerine erdve.

„Klasika LT“ ir Nacionalinė filharmonija lapkričio 10 d. melomanus pakvietė į gurmanišką puotą: šių metų Tarptautinis M.K. Čiurlionio festivalis prasidėjo prancūzų pianisto Roger Muraro koncertu, kuris, be abejonės, laikytinas vienu įsimintiniausių šių metų Lietuvos koncertinio sezono įvykių. Pianistas jau ne kartą svečiavosi Lietuvoje. Turbūt ryškiausiai atmintin įsirėžęs legendinis Olivier Messiaeno „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ atlikimas, toje pačioje salėje skambėjęs dar 1989 metais.

Kartais pasigirsta nuogąstavimų, ar „Gaidos“ festivalyje ne per mažai dėmesio skiriama lietuvių muzikai. Vis pagalvoju – ar tai tiesa? Kiek siekia mano atmintis, bent po kelis mūsų autorių kūrinius suskambėdavo kiekvienoje „Gaidoje“. Vienais metais daugiau, kitais mažiau, bet jų būdavo visada. Gal dažniau kamerinių opusų, ne simfonijų, ne operų, tačiau pristatyti daugiau stambių formų lietuvių autorių kūrinių, spėju, nebuvo galimybių. Sakant tiesiai, reikėtų kur kas didesnio biudžeto, žinoma, ir visų kūrybinių institucijų nuoširdesnio bendravimo.

Be galo džiugu jau netrukus prasidėsiančio jubiliejinio, dešimtojo, M.K. Čiurlionio festivalio programoje matyti net keletą labai ryškių žvaigždžių. Akivaizdu, kad festivalis auga, plečiasi, rado vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime ir klausytojų širdyse. Puiku, kad koncertuoti šiame festivalyje sutinka pasaulinio lygio atlikėjai.

Paprastai jubiliejinės datos, jeigu švenčiamos viešai ir pažymi garsių kultūros veikėjų sukaktis, nestokoja pompastikos ir privalomo pagerbimo dozės. Tačiau būna išimčių. Spalio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas liudijo, kad Lietuvos kultūra dar turi asmenybių, kurioms nereikia papildomos paspirties ir reklamos, nes jų darbai kalba už save ir gyvena nepertraukiamą visavertį gyvenimą. Tą vakarą, pavadintą „...Et toute ma vie...“ („...Ir visas mano gyvenimas...“) pasirodė ne tik pats jubiliatas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, violončelininkas profesorius Rimantas Armonas, kaip solistas koncerto pradžioje atlikęs Johanno Sebastiano Bacho Preliudą iš Siuitos violončelei solo G-dur, BWV 1007, bet ir jo ištikima bendražygė žmona Irena Uss (fortepijonas), kaip kamerinio ansamblio „Armonas Uss Duo“ narė kartu atlikusi Ottorino Respighi Adagio con variazioni, bei sūnus violončelininkas Edvardas Armonas – visi trys muzikai pagrojo Jurgio Juozapaičio kūrinį „Mėnulio šviesa“ ir Franzo Schuberto Adagio iš „Okteto“ (Alexanderio Vlasovo aranžuotė). Pirmą dalį baigė Enrique Granadoso „Madrigalas“ violončelei ir fortepijonui.

Rugsėjo pradžioje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko trečiasis tarptautinio kompozicijų simfoniniam orkestrui konkurso „Future Symphony“ baigiamasis koncertas, kurio metu šiuolaikinės muzikos gerbėjai ir smalsuoliai turėjo galimybę pasiklausyti net penkių premjerų. Kas dvejus metus vykstantis konkursas, šįmet iškėlęs dviprasmybės temą, sulaukė iš viso 22 kūrinių iš 14 skirtingų pasaulio šalių, iš kurių atrinkti ir koncerte atlikti penki patys geriausi.