Pianisto Roger Muraro laiškas klausytojui

Be galo džiugu jau netrukus prasidėsiančio jubiliejinio, dešimtojo, M.K. Čiurlionio festivalio programoje matyti net keletą labai ryškių žvaigždžių. Akivaizdu, kad festivalis auga, plečiasi, rado vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime ir klausytojų širdyse. Puiku, kad koncertuoti šiame festivalyje sutinka pasaulinio lygio atlikėjai.

Šį kartą panorau pasibelsti į pianisto Roger Muraro, dvasingo, plataus mosto žmogaus, pasaulį, išgirsti jo mintis, juolab kad pažįstu jį daugelį metų. Pažintis prasidėjo dar praeitame  šimtmetyje, kai pianistas 1989 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą skambinti Olivier Messiaeno. Tai buvo kažkas hipnotizuojančio Lietuvos publikai, o ypač man, moksleivei, pirmą kartą išgirsti atliekamus visus Messiaeno „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“... Vėliau, 1997-aisiais, stebuklingu būdu papuoliau į prancūzų muzikos festivalį Taline, organizuotą Europos Sąjungos, kuriame Roger Muraro taip pat skambino ir papildomai vedė prancūzų muzikos meistriškumo pamokas festivalyje grojusiems jauniesiems pianistams. Tai buvo didžiulis įvykis!

1998 m. vasarį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykstant Messiaeno festivaliui vėl girdėjome Roger Muraro skambinant visus „Dvidešimt žvilgsnių“. Dar vienas pianisto apsilankymas Lietuvoje nebuvo oficialus – turbūt apie 2000-uosius su įrašų kompanija ACCORD bei Valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, Vilniuje, Kongresų rūmų salėje, buvo įrašinėjama jo kompaktinė plokštelė (Čaikovskio Koncertas fortepijonui ir orkestrui b-moll). Pastarąjį kartą pianistas Lietuvoje svečiavosi 2006 m. pavasarį. Tada jis atliko Maurice’o Ravelio Koncertą fortepijonui kairei rankai bei Messiaeno „Egzotiškus paukščius“ fortepijonui ir mažam orkestrui.

Nuo to karto praėjo išties daug laiko. Nudžiugau, kad maestro puikiai prisimena mūsų gražią draugystę ir sutiko pasidalinti mintimis apie būsimą koncertą Vilniuje. Gerbiamo pianisto pasiteiravau, kaip pasikeitė jis pats, jo požiūris į tai, ką daro, kas naujo įvyko per šiuos dešimtmečius. Suprantama, negalėjau nepaklausti ir apie Čiurlionį, nes Roger Muraro skambins Čiurlionio festivalio atidarymo koncerte, įtraukdamas ir keletą paties Čiurlionio pjesių. Paprašiau pasidalinti asmeniniais įspūdžiais ir apie šį didį lietuvių menininką.

Roger Muraro: Ką įdomaus galiu apie save pasakyti? Kaip jau turbūt yra žinoma, pastaruosius 30 metų gyvenau labai įtemptą gyvenimą, itin glaudžiai susijusį su XX a. prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno muzika. Beje, Paryžiaus konservatorijoje mokiausi pas kompozitoriaus žmoną pianistę Ivonne Loriod. Turiu pripažinti, visi tie metai man buvo sunkus, daug jėgų reikalaujantis gyvenimo periodas, skambinant ir įrašinėjant beveik vien tik Messiaeno muziką, nors apie sunkumus paprastai viešumoje nekalbu. Todėl vieną dieną tiesiog nusprendžiau atsiriboti nuo šio kompozitoriaus muzikos bei repertuaro. Turbūt tai įvyko  natūraliai, man reikėjo pagaliau pasinerti į kitų man patinkančių kompozitorių kūrybą, kuriai iki tol visiškai neturėjau laiko. Taigi, pasinaudojau „kovido metais“, kad kardinaliai pakeisčiau savo, kaip pianisto, kelią. Per šį išbandymų visam pasauliui laikotarpį netekau ir savo viešų koncertų, gastrolių, tačiau turėjau galimybę dvejus metus padirbėti radijo laidų prodiuseriu bei kūrėju „France Musique“ radijuje, klasikinės muzikos kanale. Tai buvo nuostabi galimybė eteryje gyvai kalbėti apie įvairią muziką, skirtingus laikotarpius, kompozitorius, pavyzdžiui, apie Brahmsą, Skriabiną, Mozartą, Schumanną. Iliustruodamas galėjau skambinti tų kompozitorių kūrybą. Nuostabi patirtis.

Tad dabar groju šį man naują repertuarą ir, nepaisant senyvo amžiaus (man jau 63 metai, įsivaizduojate?), dabar jaučiuosi tarsi paauglys! Beveik naujas mano gyvenimas! Beje, dėsčiau fortepijoną Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, bet ką tik išėjau į pensiją.

Tikiuosi, lietuviai žino, kad man labai patinka skambinti Lietuvoje, todėl laukiu savo būsimo koncerto Vilniuje, kuriam pasirinkau Čiurlionio, Schumanno, Ravelio ir Manuelio de Fallos kūrinius.

Čiurlionį kaip kūrėją, be abejo, žinojau ir anksčiau. Prieš kelerius metus Paryžiuje buvo surengta didelė jo paroda, kuri prancūzams pasirodė labai įdomi. Mes galėjome geriau suprasti tą vidinę kūrėjo liniją tarp impresionistinio meno ir simbolizmo idėjų jo tapyboje bei muzikoje. Aš tarsi „perskaičiau“ Čiurlionio muziką iš naujo... Jo, kaip kompozitoriaus, kūryboje yra daug nedidelės apimties, tačiau labai įtaigių kūrinių. Kai kurie iš jų netgi itin šiuolaikiški, tarsi kokie harmonijos ir kontrapunkto tyrinėjimai ar išradimai (beje, Čiurlionį žinojo ir vertino pats Messiaenas – R. M.-K.). Bet šiam koncertui Vilniuje pasirinkau groti labai gražias, melodingas, subtilias, poetiškas, galbūt išraiškingesnes Čiurlionio pjeses, ir tai bus graži įžanga prieš atliekant Schumanno nuostabų ir sudėtingą „opus 6“ – „Davidsbiundlerių šokius“ (Davidsbündlertänze). Šis kūrinys koncertuose atliekamas ne taip dažnai. Visiems žinoma apie Schumanno meilę jo gyvenimo mūzai – žmonai Clarai. Tačiau šiame kūrinyje taip pat yra labai daug kitų kompozitoriaus poetinių ir idealistinių idėjų – Eusebijaus ir Florestano dialogas be perstojo pinasi 18-oje skirtingų pjesių, nuolat keičiantis nuotaikai. O šio kūrinio pabaiga – didelė paslaptis. Muzika visiškai panardina į save, susijungia su naktimi ir susipina su sapnų, svajonių pasauliu...

Pirmoji mano koncerto dalis bus labiau „šiaurietiška“, o antrąją galėčiau pavadinti „latino“ – su Raveliu ir de Falla! Ravelio „Atspindžiai“ („Miroirs“) yra vienas moderniausių jo sukurtų kūrinių. Pirmasis šios siuitos kūrinys „Nakties drugeliai“ („Noctuelles“) turi kažką neperprantamo savo pianistiniu braižu ir harmonija; antrame kūrinyje galime išgirsti liūdesį: „Liūdni paukščiai“ („Oiseaux tristes“) – lyg tikros paukščių giesmės, skambėjusios miške netoli kompozitoriaus namų. Trečioji – „Valtelė vandenyje“ („La barque sur l'océan“) – primena vandenyno paveikslą su ypatingu bangų efektu ir saulės atspindžiais ant vandens. Ketvirtasis siuitos kūrinys yra garsioji ispaniškoji „Alborada del gracioso“, galbūt labiau žinoma jos orkestrinė versija. Paskutinėje ciklo pjesėje „Skambesių slėnis“ („La vallée des cloches“) Ravelis mums perteikia savo didžiausią liūdesį...

Ispaniška muzika yra gana natūrali Ravelio ir de Fallos kūrybos sąsaja. Paskutinis programoje de Fallos „Fantasia Beatica“ yra vienas reprezentatyviausių Ispanijos kūrinių, artimiausias tikroviškam šios šalies koloritui ir jausmams, jame atsiskleidžia flamenko temperamentas, aistra ir ritmas, nors vidurinėje dalyje girdime švelnią, subtilią lopšinę.

Pabaigai drįstu prisiminti ir pacituoti trumpą ištrauką iš mūsų pokalbio su Roger Muraro tolimais 1998 metais (spausdinta Lietuvos nacionalinės filharmonijos O. Messiaeno festivalio buklete).

Rūta Mikelaitytė-Kašubienė: Kas yra būtina prancūzų muzikos atlikėjui?

Roger Muraro: Būti muzikaliam. Tai viskas. Tik galbūt atlikėjas turėtų būti labiau organizuotas ir ypač dėmesingas spalvoms. Prisiminkime prancūzų tapybą. Kokia ji spalvinga! Manau, tai galėtų tapti pagrindu studijuojant ir prancūzų muziką.

R. M.-K.: O gal tam reikalingas ypatingas „raktas“?

R. M.: Gyvenime apskritai niekam nėra jokio rakto. Šiuo atveju didžiausia užduotis yra perskaityti natų tekstą ir teisingai perteikti tai, kas jame parašyta. Tik tada gali gerai groti. Muzika turi gyventi tavyje, kad taptų gyva. 

Pianisto Roger Muraro rečitalis – X M.K. Čiurlionio festivalio atidarymas – jau lapkričio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.