Italijos saulės nušviesta muzika

Sausio 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje muzikos mylėtojus šildė kaitri Italijos saulė, svaigino itališko vyno purslai, žavėjo jūros bangų vaivorykštės. Programoje „Orkestro kelionė į Italiją“ skambėjo šios šalies kompozitorių ir pasaulio sostinei Romai dedikuoti kūriniai. Nors muzikos geografinis regionas gana siauras, jos gimimo laikotarpis platus – nuo XIX a. prancūzų kompozitoriaus Georges’o Bizet iki šiandien klestinčių italų kompozitorių Giovanni Sollimos ir Nicolos Compogrande. Klausytojus žavėjo ir originali vakaro muzikos įvairovė: simfonija, violončelių duetas, itališkasis bel canto. Vakaro programoje skambėjo Ottorino Respighi simfoninė poema „Romos fontanai“; Nicola Campogrande Simfonija Nr. 2 „Un mondo nuovo“ („Naujasis pasaulis“) mecosopranui ir orkestrui – solistė Aistė Benkauskaitė (mecosopranas), simfonija, skirta karo metų Europai, Lietuvoje atlikta pirmą kartą; Giovanni Sollimos „Violončelės, vibrato!“ („Violoncelles, vibrez!“) dviem violončelėms ir orkestrui; Georges’o Bizet Simfonija Nr. 2 C-dur „Roma“.

Šiuo koncertu Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Modestas Pitrėnas tęsia ilgamečio orkestro meno vadovo, dabar garbės dirigento maestro Juozo Domarko puoselėtą tradiciją pristatyti orkestro artistus solistų amplua. Tokio pobūdžio vakarai kelia bendrą kolektyvo meninį ir techninį lygį, skatina orkestrantus tobulėti, suteikia jiems galimybę plačiau atskleisti nuo vaikystės sunkiu kasdieniu darbu puoselėtus talentus.

Po generalinės repeticijos pakalbinau dirigentą Modestą Pitrėną.

Pastaruoju metu jūsų diriguojamos programos išsiskiria naujumu, originalumu ir rimtais techniniais iššūkiais ne tik dirigentui, bet ir orkestrui.

Labai gerai, kad taip susiklosto, nes orkestrui reikia nuolat atsišviežinti, o techninę bazę formuoti padeda ne kas kita, kaip meniniai iššūkiai. Prabėgęs pusmetis – pilnas šiuolaikiškos muzikos, kuri ne visada padeda ieškoti ir plėtoti garso kultūrą, o ji ateina su klasikinės, romantinės muzikos atlikimu. Tad ši muzika, pramaišiui su įdomia, svarbia ir reikalinga aktualiąja muzika, repertuare turi skambėti. Džiaugiuosi itališkuoju šios programos repertuaru. Nuostabaus instrumentuotojo, muzikinių spalvų derintojo Bizet simfonija pradėta rašyti jaunystėje, redaguota 11 metų, tad veikalas skamba brandžiai, jaučiamas slaviškasis, vokiškasis pradas. Campogrande’s muzika galbūt nėra aukščiausios prabos, bet koncerto kontekste, turint mintyje šių dienų realijas, skamba labai aktualiai ir įdomiai.

Orkestrantų, norinčių pasirodyti solisto vaidmeniu, kiekvienais metais būna daug, patenkinti visų paraiškų – tiesiog neįmanoma. Šie koncertai kasmet pritraukia pilnutėlę klausytojų salę.

Ir šiais metais parteryje, balkone uodas neturėjo kur nosies įkišti. Nelengva buvo rasti net stovinčių vietų. Aišku, publiką traukė originali itališka vakaro programa, tačiau didžiausios ovacijos kilo po orkestro narių solistų pasirodymo. Salė audringai plojo, šaukė „bravo“, iš pasitenkinimo ir pagarbos trypė kojomis, švilpė. Tai nutiko po solinio violončelių grupės pirmojo koncertmeisterio Edmundo Kulikausko ir antrosios koncertmeisterės Onutės Švabauskaitės pasirodymo.

***

Šiais laikais internete, literatūroje, kruopščiai parengtose Nacionalinės filharmonijos koncertų programėlėse gausu informacijos apie muzikos kūrinių autorius, jų opusus. Tad lyg ir nėra būtino reikalo nušviesti kompozitorių biografijos ar muzikos kūrinių ypatumų. Pamėginsiu trumpai prisiminti unikalias, laike ištirpstančias koncerto akimirkas, pasidalinti ryškiausiais muzikiniais įspūdžiais...

Vakaro programa prasidėjo Ottorino Respighi simfonine poema „Romos fontanai“. Nuo pat pirmųjų taktų klausytoją užbūrė dirigento ir orkestro meistriškai komponuojamas muzikinis pasaulio sostinės paveikslas, kurį piešė raiškus obojaus solo (Tomas Bieliauskas), vėliau, kompozitoriaus sumanymu, pakvietęs drauge muzikuoti klarnetą (Romualdas Taločka). Respighi savo poemoje pateikia naujai sintezuotų muzikinių spalvų derinius, kurie įspūdingai randasi oktavos ar dviejų oktavų obojaus ir violončelės (Dainius Misiūnas – šaunus šio vakaro violončelių grupės koncertmeisteris), piccolo fleitos ir fagoto (Lina Baublytė ir Julius Klimavičius) bei kitų instrumentų sąskambiuose. Tokio tipo intervalų atlikimas reikalauja kruopštaus individualaus, o ypač ansamblinio pasiruošimo. Ne paslaptis, kad kiekvienas muzikas girdi truputį kitaip, individualiai. Grojant oktavas ar platesnius oktavos tipo intervalus tenka šiuos individualumus kruopščiai suvienodinti. Dviem talentingoms asmenybėms tai ne visada paprasta... Koncerte žavėjo švarutėliai oktavų sąskambiai, ypač retai pasitaikantis obojaus ir violončelės duetas. Beje, pianistai, vargonininkai šios problemos neturi...

Antras pirmosios dalies kūrinys – Nicola Campogrande simfonija Nr. 2 „Un mondo nuovo“ („Naujasis pasaulis“) mecosopranui ir orkestrui. Spalvinga orkestruotė, dinamiška ritimų kaita, muzikos emocingumas negalėjo palikti abejingų. Ypatingo dėmesio nusipelno ciklo finalas, kuriame jauna, perspektyvi solistė Aistė Benkauskaitė skambiu bel canto įprasmino kompozitoriaus ir jo libretisto Piero Bodrato daina perteikiamą viso ciklo idėją: „Dainuoju šią dainą, dainą tų, kurie buvo, tų, kurie esam, tų, kurie bus...“ Solistė, subtiliai jausdama įvairiabriaunę sudėtingos dainos prasmę, pasirinko monodišką atlikimo stilių, kai balsas aukštajame, viduriniame ir žemajame registruose išlaiko tą pačią emocinę bei dinaminę spalvą, išvengdamas aukštų garsų forsavimo ar žemų pianissimo. O tai jau meistriškumas, pelnęs publikos, dirigento ir orkestro aplodismentus.

Antros koncerto dalies pradžioje LNSO violončelių grupės pirmasis koncertmeisteris Edmundas Kulikauskas ir antroji koncertmeisterė Onutė Švabauskaitė atliko vieno žinomiausių šių laikų Italijos kompozitorių, violončelės virtuozo Giovanni Sollimos opuso „Violončelės, vibrato!“ („Violoncelles, vibrez!“) versiją dviem solistams ir kameriniam orkestrui. Šiame kūrinyje kompozitorius sėkmingai atskleidė instrumento specifikos ir galimybių išmanymą. O solistai nepriekaištingai priėmė iššūkius ir meistriškai atliko techniškai sudėtingus pasažus, ir ne tik juos. Atlikėjai prie vieno pulto LNSO muzikuoja ne vieną dešimtmetį. Gal ir dėl to atliekant visą kūrinį buvo juntamas subtilus susiklausymas, emociškai bendras muzikinių minčių plėtojimas, juvelyriškai suvienodinta muzikinio garso intonacija ir vibracija.

Pertraukėlės metu pabendravau su naujuoju violončelininkų duetu.

Ar turtingoje ir įvairiapusėje koncertinėje veikloje teko groti šį kūrinį?

Edmundas Kulikauskas: Šį labai sudėtingą kūrinį pirmą kartą grojau su violončelininko Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos kameriniu orkestru. Kitas solistas – buvęs mano magistrantas, dabar jau kolega, Karolis Vaičiulis. Atlikome kūrinį „Violončelės fiestoje“, skirtoje Romano Armono atminimui. Šis kamerinis kūrinys labai tinka ir mūsų salės akustikai, tad po sėkmingo atlikimo Klaipėdoje pasiūliau maestro Pitrėnui pagroti jį orkestro solistų koncerte, ir violončelių duetas buvo įkomponuotas į itališkos muzikos programą.

Onute, kaip šis kūrinys surado tave?

Onutė Švabauskaitė: Atlieku šį kūrinį pirmą kartą. Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio, kai tik išgirdau. Nuostabus kūrinys. Labai džiaugiuosi mūsų duetu!

Jūs su Edmundu daug metų grojate, sėdite, stovite prie vieno pulto...

O. Š.: Groti orkestre – visai kas kita. Tai bendradarbiavimas kolektyve. O čia – labai daug asmeniško, subtilaus muzikinio bendravimo.

Tikrai smagu matyti jus drauge ne tik grojant, bet ir pasidalinant muzikaliai prasmingais žvilgsniais, drauge palinguojant, kai atliekate sudėtingus dialogus. Groji daug solinės, kamerinės, kvartetinės muzikos. Kokie iššūkiai laukė po pirmosios šio kūrinio repeticijos?

O. Š.: Visas kūrinys – vienas didelis iššūkis. Tai nėra kamerinė muzika. Reikalingas visai kitoks pasiruošimo intensyvumas. Man primena rengimąsi olimpiadai. Ruoši visą raumenyną, atsiranda kitoks požiūris į tekstą, reikalaujantis ypatingo kruopštumo, padedantis bendradarbiauti ypač aukštu lygiu. Nelaikau savęs soliste, tačiau jaučiu didžiulę atsakomybę. Šis kūrinys asocijuojasi su juvelyrišku baletu – juo daugiau įdėta darbo, juo mažiau tai matoma per koncertinį atlikimą. Pasirengimas šiam koncertui suteikė labai daug profesinio džiaugsmo.

Ar seniai pradėjote repetuoti kompozitoriaus Sollima opusą?

E. K.: Kadangi duetą jau grojau, tad intensyviau drauge repetuoti pradėjome gruodžio mėnesį. Po to pailsėjome ir sausį kibome į dabą rimtai.

O. Š.: Šį kūrinį groju pirmą kartą, ruoštis pradėjau gerokai anksčiau. Nesu atlikėja, planuojanti keleto metų ateities koncertus. Daug kas išeina spontaniškai. Būtų labai gražu, jei įdėtas darbas šiuo koncertu nesibaigtų.

***

Itališkos muzikos koncertą vainikavo Georges’o Bizet simfonija C-dur „Roma“. Tai antroji  žymiosios operos „Karmen“ autoriaus simfonija. Kaip minėjau, keturių dalių ciklą Bizet komponavo vienuolika metų. Kompozitorius mirė taip ir neišgirdęs viso jos atlikimo. Kūrinyje aiškiai girdimi įvairių Europos regionų muzikos atgarsiai – nuo šiaurietiško valtornų skambesio ciklo pradžioje, slaviškos muzikos intarpų ciklo plėtotėje iki Pietų Italijos tarantelos finale. Klausytojų ir orkestro artistų veiduose neretai švietė linksmos šypsenėlės, išduodančius ne kartą girdėtų motyvų atpažinimą. Šis simfoninis kūrinys – tarsi instrumentinė opera su arijomis, rečitatyvais, arioso, solistais ir choru. Negalima nepaminėti orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės meistriškai atlikto trečios dalies solo, kuriame meniškai atsiskleidė subtilus solistės garso valdymas ir nepriekaištinga smuikavimo technika.

Ateityje publika ir orkestras nekantriai lauks naujų įdomių simfoninės muzikos programų ir šauniųjų LNSO solistų pasirodymų!