7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

...Ir visas mano gyvenimas

Violončelininko Rimanto Armono jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje 

Daiva Tamošaitytė
Nr. 33 (1440), 2022-10-21
Muzika
Edvardas Armonas, Irena Uss Armonienė ir Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.
Edvardas Armonas, Irena Uss Armonienė ir Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.

Paprastai jubiliejinės datos, jeigu švenčiamos viešai ir pažymi garsių kultūros veikėjų sukaktis, nestokoja pompastikos ir privalomo pagerbimo dozės. Tačiau būna išimčių. Spalio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas liudijo, kad Lietuvos kultūra dar turi asmenybių, kurioms nereikia papildomos paspirties ir reklamos, nes jų darbai kalba už save ir gyvena nepertraukiamą visavertį gyvenimą. Tą vakarą, pavadintą „...Et toute ma vie...“ („...Ir visas mano gyvenimas...“) pasirodė ne tik pats jubiliatas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, violončelininkas profesorius Rimantas Armonas, kaip solistas koncerto pradžioje atlikęs Johanno Sebastiano Bacho Preliudą iš Siuitos violončelei solo G-dur, BWV 1007, bet ir jo ištikima bendražygė žmona Irena Uss (fortepijonas), kaip kamerinio ansamblio „Armonas Uss Duo“ narė kartu atlikusi Ottorino Respighi Adagio con variazioni, bei sūnus violončelininkas Edvardas Armonas – visi trys muzikai pagrojo Jurgio Juozapaičio kūrinį „Mėnulio šviesa“ ir Franzo Schuberto Adagio iš „Okteto“ (Alexanderio Vlasovo aranžuotė). Pirmą dalį baigė Enrique Granadoso „Madrigalas“ violončelei ir fortepijonui.

 

Daugelį metų Armonų dinastija džiugina klausytojus ypatingomis koncertinėmis programomis, pasižyminčiomis puikiu skoniu ir naujovėmis. Ištikimi bendro muzikavimo idėjai, Rimantas Armonas, Irena Uss, Ingrida Armonaitė ir Edvardas Armonas sukūrė puikų įvairių sudėčių kamerinį ansamblį, ištobulintą ir atlikimo, ir stiliaus, ir muzikinės minties požiūriu. „Armonas Uss Duo“, „Armonų trio“ jaučia Lietuvos muzikinio gyvenimo pulsą ir patys formuoja kamerinio muzikavimo kultūrą. Jų patirtis ir meistriškumas tapo geriausia dirva ir būsimiems atlikėjams: Irena Uss ir Rimantas Armonas yra žinomi pedagogai, LMTA katedrų vedėjai. R. Armono klasę baigė daugiau kaip 50 violončelininkų ir gausus būrys kamerinio ansamblio absolventų.

 

Kamerinio muzikavimo žanras patrauklus tuo, kad galima gilintis į labai įvairią ir įdomią, dažnai retai atliekamą, naują muzikinę literatūrą, pateikti kūrinių premjeras. Kaip rašoma koncerto buklete, Rimantas Armonas parengė per 50 lietuvių ir kitų šalių kompozitorių kūrinių, atliko daugiau kaip 150 opusų, įrašinėjo Lietuvos ir užsienio radijo stotims, įgrojo aštuonias kompaktines plokšteles, redagavo įvairių autorių kompozicijas. Vis dėlto pirmiausia R. Armonas yra iškilus solistas, gastroliavęs po pasaulį su įvairiais orkestrais ir žymiais dirigentais, dėstęs Alžyro nacionaliniame muzikos institute, dalyvavęs festivaliuose Lietuvoje, Kanadoje, Vokietijoje, III pasauliniame violončelės kongrese Japonijoje ir kitur.

 

Jubiliejinis vakaras suteikė progą pasiklausyti brandaus, profesionalaus R. Armono griežimo, pasigėrėti instrumento įvaldymu, kuriam būdingas santūrus pradas, tikslumas ir lengvumas. Pažymėtinas darnus ansambliškumas su fortepijono ir antrosios violončelės partijomis. Pirmos koncerto dalies programa – nuo Bacho iki Granadoso bei lietuviškas Jurgio Juozapaičio kūrybos akcentas – atspindėjo lygiavertį klasikos, romantizmo ir šiuolaikinės (ypač lietuvių) kūrybos buvimą repertuare.

 

Antra koncerto dalis žadėjo intrigą, ir tikrai buvo ko laukti: antrą kartą po dešimties metų į sceną išėjęs didžiulis R. Armono mokinių, studentų ir draugų orkestras atliko Juozo Naujalio „Svajonę“ (kurią teko kartoti bisui), Igorio Stravinskio „Ariją“ iš „Itališkos siuitos“ (abu kūrinius aranžavo R. Armonas), dvi dalis iš Heitoro Villa-Loboso „Bachianas Brasileiras“ Nr. 1, Pablo Casalso „Sardaną“ ir Juliaus Klengelio „Hymnus“, op. 57. Įspūdingas violončelių orkestro skambesys nardino į skirtingų kompozicijų emocinę erdvę ir tapo nuoširdžiu muzikiniu pasveikinimu pačiam Maestro.

 

Pasibaigus šventiniam šurmuliui, pakalbinau profesorių Rimantą Armoną.

 

Jūsų nuveikti darbai yra įvairiapusiški ir gausūs: solo ir ansamblinis grojimas, gastrolės, dėstymas, vadovavimas katedrai, dalyvavimas žiuri, aranžuotės, įrašai... Kuri iš šių sričių jums įdomiausia, artimiausia, o gal kelianti specifinių iššūkių?

Dar nepaminėjote natų leidybos, o tai labai svarbus ir gausus veiklos baras. Visos šios veiklos sritys giminingos, išaugančios viena iš kitos, papildančios viena kitą. Vadovavimas Kamerinio ansamblio katedrai, atrodytų, tėra administracinė veikla. Tačiau katedra aukštojoje muzikos mokykloje yra kūrybinis „padalinys“. Jame visi yra menininkai – ir dėstytojai, ir studentai. Tenka laviruoti tarp katedros veiklos aprašų ir meninių-kūrybinių administravimo ypatumų.

 

Didžiuojuosi ilgametės pedagoginės veiklos – mano violončelės klasės – absolventais. Jų per penkiasdešimt. „Nubyrėjo“, pasuko kitu gyvenimo keliu nedaug. Paminėti visų neleis šio pokalbio limitas. Myliu visus vienodai, bet kelis „greičiau bėgančius“ muzikos keliu paminėsiu: sūnus Edvardas koncertuoja trio „Guadagnini“, yra festivalio „Kammerkonzerte Darmstadt“ Vokietijoje meno vadovas; Mindaugas Bačkus – Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas; Elena Daunytė – Čiurlionio styginių kvarteto violončelininkė; Domas Jakštas – Šv. Kristoforo orkestro violončelių  koncertmeisteris, M.K. Čiurlionio menų mokyklos ir LMTA pedagogas; Glebas Pyšniakas koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, LMTA pedagogas; Tomas Šatas – Kauno muzikinio teatro orkestro violončelių koncertmeisteris, Rokas Vaitkevičius – LNOBT orkestro violončelių koncertmeisteris, styginių kvarteto „Mettis“ narys, LMTA pedagogas.

 

Aranžavimo poreikis atsirado gana seniai, bet ši veikla, lyg ir teikianti kūrybos džiaugsmo, nėra gausi, priešingai nei natų leidyba. Su bendraautorių – pianistės Irenos Uss ir smuikininkės Ingridos Armonaitės – pagalba išleidome didelę puokštę lietuvių kompozitorių kūrinių.

 

Kaip ryškiausią paminėsiu „Armonas Uss Duo“ veiklą. Per 47-erius (o gal ir daugiau) metus perėjome ir ugnį, ir vandenį. Buvo laikas, kai grodavome daug koncertų, viską ir visur (jaunystė). Dabar į sceną lipame rečiau, bet pastebiu, kad koncertai mums tapo turtingesni ir brangesni – vertinant ne pinigais, o branda. 2018-aisiais su Lietuvos muzikų sąjungos pagalba išleidome kompaktinę plokštelę (kol kas naujausią) „Lietuviškas rapsodas“, kurioje skamba tik lietuvių kompozitorių kūriniai violončelei ir fortepijonui. 1988-aisiais su smuikininke Ingrida Armonaite ir pianiste Irena Uss užmezgėme „Armonų trio“. Atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje buvome pirmasis fortepijoninis trio, atgaivinęs šio žanro tradiciją ir išplėtojęs aktyvią veiklą. Džiaugiuosi, kad šiuo metu kiekybe fortepijoniniai trio nenusileidžia styginių kvartetams.

 

Esate vienas iš profesionalios muzikos ramsčių scenos ir ugdymo sistemoje. Kaip vertinate dabartinę muzikinės kultūros situaciją?

Pradėjau koncertinę ir pedagoginę veiklą kaip „puikiausios muzikinio ugdymo sistemos pasaulyje“ produktas. Tik, gaila, tada negalėjau palyginti tos „puikiausios“ su kitomis sistemomis. Atidėjęs šalin ironiją noriu pasakyti, kad didžiuojuosi savo mokytojais – tos pačios sistemos atstovais. Mokiausi pas violončelininkus Domą Svirskį, Romaną Armoną, Silviją Sondeckienę ir Valentiną Feiginą. Jų žinios, jų pavyzdys prisidėjo prie mano profesinio starto, ir kol kas esu muzikinės kultūros distancijoje.

 

Itin daug pokyčių, labiau ar mažiau teigiamų, įvyko ugdymo sistemoje, ir man teko juos visus išgyventi. Teigiami pokyčiai – neribotas natų prieinamumas, repertuaro gausėjimas, tarptautiniai ryšiai: meistriškumo kursai, konkursai (mano studijų laikais vykti į tarptautinį konkursą leisdavo arba neleisdavo Maskvoje), internetas, jutube gali išgirsti beveik viską. Pavojus – kad prisiklausęs įrašų gali tapti plagiatoriumi, o kopijos yra menkesnės vertės nei originalai. Pats iki šiol stengiuosi išgirsti kūrinį be patarimų iš šalies.

 

Muzikinės kultūros situaciją Lietuvoje įvardyčiau kaip ramiai kintančią. Tai lemia ir mus pasiekiančios pasaulinės muzikos mados, ir mūsų atlikėjų „idėjų bankai“, ir mūsų publikos skonis ir, žinoma, finansinis veiksnys. Man gaila, kad beveik išnyko kadaise labai populiarus instrumentinio dueto žanras. Mūsų duetas galėtų pretenduoti į „paskutinio mohikano“ nominaciją. Neseniai tokio žanro koncertą surengė violončelininkas Bačkus ir pianistas Daumantas Kirilauskas. Šio žanro nepamiršta smuikininkės Armonaitė ir Rusnė Mataitytė, violončelininkas Pyšniakas ir smuikininkė Dalia Dėdinskaitė. Tai nuteikia optimistiškai.

 

Bendra muzikinės kultūros situacija kelia optimizmą. Ji keičiasi, ir privalo keistis, nes keičiasi ir publika, o stabilumas muzikoje dažnai priveda prie rutinos. Esame maža šalis, o turime šešis simfoninius orkestrus, tiek pat kamerinių orkestrų, daugybę kamerinių ansamblių. Jaunimas, baigęs muzikos studijas, randa darbą ir gali kūrybiškai reikštis, bręsti. Ypač džiugina atjaunėjęs ir per trumpą laiką aukščiausią kokybinį lygį pasiekęs LNOBT simfoninis orkestras, atsinaujinusių sudėčių Vilniaus ir Čiurlionio styginių kvartetai.

 

Ką įdomaus planuojate ateityje?

Tai, ką darau, man yra įdomu ir noriu tęsti, o kiek tai vertinga ir reikalinga – sprendžiu ne aš. Koncertai, žiuri veikla, naujų kūrinių pristatymai, natų leidyba, artėjantys LMTA 90-mečio renginiai – įdomios ir turiningos veiklos laukia daug. Įsiminė vieno konkurso dalyvio frazė konkursui pasibaigus: „O dabar eisiu žvejoti.“

 

Maestro 70-mečio proga linkime „sužvejoti“ dar daug muzikos sielų!

Edvardas Armonas, Irena Uss Armonienė ir Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.
Edvardas Armonas, Irena Uss Armonienė ir Rimantas Armonas. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas ir violončelių orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rimantas Armonas ir violončelių orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Violončelių orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Violončelių orkestras. D. Matvejevo nuotr.