Meninės išmonės triumfas

Sausio 13, 14 ir 15 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su teatru „Utopia“ pristatė Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“, kurios pirmoji premjera įvyko dar 2014 m. lapkričio 26 d. Vilniaus senajame teatre (tuomet Lietuvos rusų dramos teatras). Po tais pačiais metais kovo mėnesį įvykdytos Krymo okupacijos vienintelis Gintaras Varnas meniniu kūriniu reflektavo akivaizdžią Putino Rusijos invaziją į svetimas žemes. Tąkart dar atviriau nei šiandien turėjo išriedėti Putino galva, tik ji liko užrakinta grimo kambaryje, užkišus spyną degtukais. Žiniasklaida ir autorių teisių saugotojai švelniai aprašė šį nejuokingą detektyvą, nors įtampa buvo didelė. Niekas nesivargino išsiaiškinti iki galo, išvados liko abstrakčios, pinigai – išmesti į orą, nes kūrinys parodytas tik kartą. Niekam nerūpėjo šį meninį įspėjimą priimti kaip būtinybę kūrinį rodyti kuo dažniau, kaip tam tikrą priešnuodį tuomet būsimam, o dabar vykstančiam žiauriam karui.

Lietuvoje geriausią akustiką turinčiame Senajame teatre „Juditos triumfas“ tapo muzikos ir teatro triumfu. Ilgai ausyse skambėjęs muzikinis kūrinys iš pažiūros yra elegantiška ir rami biblinė alegorija. Bet Varnas įkaitino atmosferą, kuri vėliau vis atgimdavo per koncertinį atlikimą. (Koncertinį oratorijos variantą solistės ir „Liepaičių“ choras, vadovaujamas Jolitos Vaitkevičienės, atliko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 2015 m. rugsėjo 11 d.)

Antras Gintaro Varno bandymas reflektuoti ir keisti tikrovę įvyko 2018 m. sausį, kai režisierius ne forumuose, ne diskusijose, o savo menine programa pasiūlė Lietuvos rusų dramos teatro reformą. Tuomet režisierius kandidatavo į šio teatro vadovo pareigas, savo programoje bekompromisiškai pasisakydamas apie būtinybę keisti ne tik teatro pavadinimą, bet ir jo struktūrą. Buvusiame Pohuliankos teatre jis ketino įsteigti naują teatrą, kuriame tilptų Vilniaus (kartu, aišku, ir Lietuvos) tautinės mažumos, šalia jų – ir lietuviai. Programa buvo unikali, ne utopinė, pareikalavusi didžiulio darbo, žinių, intelekto, tačiau tuometė Kultūros ministerijos valdžia ir tuomečiai komisijos nariai ją atmetė, režisieriaus prašydami sušvelninti savo nuostatas. „O jeigu Rusija įsižeis? O jeigu Kremlius supyks? Neduokdie, neerzinkim liūto. Geriau tegu būna, kaip yra“, – tada sakė Varnas. Anot režisieriaus, „panašiai buvo ir 1938, 1940 metais, kai Lietuvos Respublikos vyriausybė šalį tiesiog „padovanojo“ sovietams. Be jokių protestų, be vieno pasipriešinimo šūvio, be diplomatinių notų ir t.t. Tyliai su viskuo sutiko, nenorėdama pyktis su galingu kaimynu.“

Antrą kartą Varnui teko pasitraukti nuo gražiais kostiumais vilkinčių valdininkų, nesuprantantiems nebuvo prasmės įrodinėti, ir antrąkart paskelbtame konkurse režisierius jau nedalyvavo. „Tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas“ ministerijoje laimėjo, tad nieko nuostabaus, kad agresyvioji jo forma atsivijo mus tik šiandien. Putino galva atriedėjo tiesiai į mūsų sąmonę, į visų mūsų gyvenimus. Tie, kurie po Krymo aneksijos į Lietuvą toliau importavo „geruosius rusus“, šiandien deklaratyviai bando jų atsisakyti. Varnui nieko deklaruoti nereikia, nes jis niekada nebuvo jų užsisakęs. Tokia yra atvira šio menininko pozicija, kurią galima stebėti visą jo kūrybinį gyvenimą – kelis dešimtmečius. Matydamas didžiules dramaturgijos spragas, spektakliams jis rinkosi Lietuvoje dar nestatytus, o dažnai ir neverstus kūrinius. Režisieriui rūpėjo išjudinti patogiai užakusią lietuvišką sąmonę, kai šimtąjį kartą pasirenkama tai, kas jau mintinai išmokta. Interpretuoti gerai žinomus kūrinius gali itin laisvai, nes fabula gerai atpažįstama.

Šiame kontekste būtina priminti ir tais pačiais 2014 metais įkurtą interneto svetainę dramustalčius.lt, kurioje yra beveik visos į lietuvių kalbą išverstos klasikinės pjesės. Kiekvienais metais šis stalčius vis papildomas naujais vertimais. Sumanymo autorius ir pagrindinis idėjų generatorius – Gintaras Varnas. Tad nieko nuostabaus, kad įžengęs ir į muzikinius vandenis jis elgiasi taip pat. „Juditos triumfas“ – tikslus pasirinkimas ne tik lavinant žiūrovų skonį, bet ir sutvirtinant karingai nusiteikusių tautiečių nuostatas. Daugiau nei prieš aštuonerius metus gimęs sumanymas tik šiandien išskleidė savo sparnus.

Šįkart į Kauną suplūdo žiūrovai iš visos Lietuvos ir aplodismentais palydėjo raudonai apšviestą kartoninę Putino galvą, tik tas nervas jau kitoks, jau ne toks, koks buvo 2014 metais. Anąkart dar būta tikėjimo sveiko proto pergale, o šiandien mūsų mintys jau ten, Dnipre. Važiuojant į Kauną per žinias skaičiuojamos naujos Putino aukos, žuvę vaikai, po griuvėsiais dešimtimis dingę taikūs gyventojai. Mes į savo putinus veidų neatsukam, mes džiaugiamės antrąja šio kūrinio premjera, net nenorėdami suvokti, kad tuose pačiuose teatruose nemaža putinistų: vienur – tai aktoriai, kitur – aktorių tėvai, o geriausiu atveju – valytojai, su kuriais geriau šios temos neliesti.

Šiandien žiniasklaidai buvo įdomus tik vienas oratorijos aspektas – ar išvysime Putino galvą? Išvydome šį pabaisą ir gulintį, ir geriantį, ir kraujo čiurkšlėm nudažytą. Taip, jo morda buvo didelė, kartoninė, sekanti paskui visų laikų didžiausius pamišėlius ir tironus – Neroną, Mussolini, Sadamą Huseiną, Staliną, Leniną, Hitlerį, Lukašenką ir daugelį kitų. Nors režisierius Varnas šiandien jau nebesistebi, nes yra savaip nukenksmintas jį supusios aplinkos, jam belieka tiesiog ramiai papasakoti istoriją, grojant gražiai Vivaldi muzikai. Įtampą kelia tai, kas įmanoma tik gerame kūrinyje, – nuojautos, asociacijos, kurias bandai užčiuopti kartu su kūrėjais.

„Juditos triumfas“ šiandien – vienintelis pavyzdys, kai nesant didesnės reklamos, tik pagrindinei informacijai spaudoje, kūrinys sulaukė tikro ažiotažo. Tai puikiai iliustruoja išpūstos reklamos beveidiškumą ir nereikalingumą. Ar ne laikas aukštąją kultūrą palikti žiūrovų saviugdos procesui, kai kiekvienas atskirai turi sąlygas įsigilinti į naujojo kūrinio aplinkybes ir savarankiškai nuspręsti dėl pasirinkimo? Peilis, kurį Varnui į nugarą įsmeigė ne tik pirmojo rodymo kolegos, bet vėliau ir valdininkai, šiandien virto realybe: oratorijoje vietoj biblinės galvos nukertama Putino-lėlės galva.

„Juditos triumfo“ libretą parašė Iacopo Cassetti, jį įkvėpė Juditos knyga iš Senojo Testamento, kurioje pasakojama apie Babilono karaliaus atsiųstą generolą Holoferną, turintį užkariauti Betulijos miestą Izraelyje. Narsioji Judita, siekdama išgelbėti tautiečius izraelitus, suvilioja Holoferną. Generolui užmigus, nupjauna jam galvą. Šios vienintelės išlikusios Vivaldi oratorijos virsmas akivaizdžia alegorija – žiūrovui labai artimas ir priimtinas. Kai kas salėje atsidūsta, kai kas suploja. Visi nuoširdžiai tiki, kad taip ir bus su tikra Putino galva. Tik vargu ar daug kas iš salėje sėdinčiųjų galėtų atkartoti Juditos planą. Teatre įprastas rezultatas – dramos atomazga. Deja, šiandien dar gyvename vykstant intensyviam karui, tad triumfas prieš Putiną tik numanomas, todėl ir džiaugsmo pasibaigus spektakliui – ne per daugiausia, nes mintys karo zonos Ukrainoje nepalieka.

„Juditos triumfas“ šiandien skamba kaip „Tėve mūsų“ vien dėl to, kad iš šio kūrinio spinduliuoja begalinis Juditos tikėjimas ir pasiryžimas. Visas kūrinys dinamiškas, vientisas, nesiekiantis grėsmingų apibendrinimų. Jis lyriškas ir net švelnus. Jame lengva atpažinti Vivaldi, kita vertus, stebina jo instrumentuotės įvairovė, pabrėžianti išskirtinę situaciją, lemiamas įvykių akimirkas.

Visus – vyrų ir moterų – personažus interpretuoja moterys. Jaunąją Betulijos našlę Juditą sukūrė vengrė Dalma Krajnyák. Jos kontraltas – neįprastas, įdomus, kerintis. Šiek tiek net mistiškas. Iki šiol tokio skambesio neteko girdėti. Krajnyák Judita – iš pažiūros nekalta, kukli mergina (tokia ji ir plokščioje, panelinėje lėlėje), tačiau dailininkė išsiveržia iš visų teatrinių anturažų ir dramatiškiausiomis akimirkomis tampa laisva, spinduliuojanti taikos energiją. Grakšti, raudoniu žvilgančiais plaukais Krajnyák itin tinka šiam Varno sumanymui. Ji, kaip ir parašyta „Triumfuojančios Juditos“ librete, nugali Holoferno barbarybę. Varnui visą kūrybinį gyvenimą svetimas patosas, tad ir solistės, išsiskiriančios kuklumu ir subtilumu, sceninį žavesį sudarė smulkūs judesiai, reakcija į aplinką, balsas ir jo valdymo niuansai.

Holoferno partija patikėta Renatai Dubinskaitei, kuriai teko bene sudėtingiausias ne tik balso, bet ir lėlės valdymo procesas. Menininkė šokį, dailę ir muziką geba sujungti ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Kažkada Dubinskaitė yra sakiusi: „Ar tai būtų Dievas, ar tai būtų amžinybės pojūtis – mums reikalingi susidūrimai su ta amžinybe, kad pakiltume virš kasdienybės ir pažiūrėtume į save iš kitos pozicijos. Manau, kad mus tai daro geresniais, gražesniais žmonėmis. Tokia ir yra muzikos misija šiame pasaulyje. Ypač tokios muzikos – gražios, nesuteptos, pilnos poezijos.“ Dubinskaitės Holofernas, Asirijos generolas, tapo tironu Putinu. Antrame veiksme jis, aprengtas galifė kelnėmis, nuoga krūtine, nugirdytas sukniumba ant stalo, o vėliau ritasi raudoniu pasruvusi jo išpurtusi galva. Dainininkei buvo lemtas šis sudėtingas susidūrimas su demoniška siela, bet žiūrovai išvydo meniškai pagrįstą interpretaciją: Dubinskaitės plati barokinė balso amplitudė išreiškė sudėtingiausias personažo slinktis.

Vagajaus, Holoferno tarno, vaidmuo patikėtas Linai Dambrauskaitei. Nors prieš spektaklį pranešta apie pašlijusią dailininkės sveikatą, vaidmuo atliktas nepriekaištingai, salė nuščiuvusi klausėsi raiškaus Dambrauskaitės soprano. Jos lėlės kostiumas priminė Lukašenką – toks purvinai mėlynas, kampuotas. Susirgti galime visi, regėdami ir girdėdami įtaigius kvailio tarno, eunucho (Lukašenkos) kliedesius: „Mano vade, mano valdove, ateinu kaip tavo laimės pasiuntinys.“

Anra, Juditos tarnaitė, – taip pat labai įtaigus Indrės Anankaitės vaidmuo. Iš pradžių nedrąsiai, o vėliau tikros aistros vedama ji glaudžiasi prie Juditos rankos. Lyrinio koloratūrinio soprano dainininkė skelbia ištikimybę, atsidavimą ir visišką susitapatinimą su Juditos poelgiais. Gal dėl to į juodą šiukšlių maišą įsidėjusi nukirstą Putino galvą ji jaučiasi tokia pat herojė kaip ir Judita („Žiauriajam slibinui tu galvą nukirtai ir viename visus išsyk sutramdei.“). Salėje nuvilnija juokas, nes dvi gražuolės iš priešų stovyklos bando pasprukti pasikliaudamos tik gailestingojo Dievo dešine: „ir Dievui tūkstančius kartų dėkokime.“ Švelnus kūrėjų humoras net sustiprina Vivaldi baroką.

Oziją, vyriausiąjį Betulijos kunigą, taip pat įkūnija kontraltas – Jomantė Šležaitė. Raiškus teksto perteikimas dar labiau išryškina niuansuotą dainavimą. Įtaigiu balsu Šležaitė pratęsia visų mūsų maldas: „Tave nuolankiai meldžiame: Tau šlovė tebūna už naują pergalę.“

Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai „Juditos triumfą“ atliko labai tiksliai perteikdami menkiausius šios oratorijos niuansus. Vivaldi skambėjo gyvai ir subtiliai. Atrodė, tarsi salėje sėdėtų pats kompozitorius ir būtų grojama jam. Dirigentas Juozas Mantas Jauniškis visam pastatymui suteikė aukščiausio profesionalumo: išliko tvirtu tiltu, jungiančiu penkias dainininkes, „Liepaičių“ chorą, orkestrą ir žiūrovus, leisdamas išgirsti visų instrumentų garsus. Elegantiškas, subtilus požiūris į muzikinę teatro kultūrą oratorijai pridėjo pakilumo. Nors tai pasakojimas apie 1716 m. venecijiečių pasiektą pergalę prieš turkus, apsiautusius Korfu salą, muzika tarytum sulaužė tradicines schemas. Orkestras Vivaldi muziką grojo šviesiai ir dinamiškai. Kūrinys perteiktas taip įtaigiai, kad buvo nesunkiai suprastas plačiosios publikos.

Merginų choro „Liepaitės“ vadovė Jolita Vaitkevičienė, ne vieną dešimtmetį skyrusi išskirtiniam jo ugdymui, unikalių kūrinių parengimui, ir šįkart pademonstravo šio choro galią: jis „Juditos triumfą“ papildė išskirtine energija. Iš choro sklindanti jėga sunaikino ribas tarp metaforinio pasakojimo ir šių dienų realybės. Kartais atmosfera taip įkaisdavo, kad rodėsi, jog salė atsistos ir ims ploti iš anksto nujaučiamai karo Ukrainoje pergalei.

Gintaro Varno pastatyta oratorija nenuskambėjo kaip keršto ir kraujo troškimas. Žengdamas paskui kiekvieną Vivaldi natą, režisierius sugebėjo subtiliais ir charakteriniais įvaizdžiais šamanišką burtą paversti ukrainiečių tautos išvadavimo prae scriptum. Karo vadas negyvas, kariuomenė atsitraukia, tauta išgelbėta. Deja, nors oratorija baigiasi taip, realybe džiaugtis dar negalime. Blogio šaknims per daug buvo leista įsikeroti, tad kova tebesitęsia, demono galva dar nenukirsta.

Varnas nebūtų Varnas, jei necituotų savęs, jei nežaistų karo su vaikiškomis lėlytėmis. Kaip kadaise Vitalijui Mazūrui, savo teatre mėgusiam kontrastus, Varnui būdingas dviejų pasaulių priešpriešinimas arba lygiagrečių kontrastų išryškinimas. Scenografės, kostiumų ir lėlių dailininkės Julijos Skuratovos pastangomis scenoje dominavo du priešingi pasauliai: pirmame plane brutalusis, antrame – poetinis, pripildytas meilės, ir abu vienodai traiškomi karo barbarų. Pirmame plane – panelinės, plokščios lėlės, kurias valdo solistės. Antrame plane – choristės, kurių veidai matomi tik lėlių veidų ovalinėse išpjovose, dar aukščiau – šešėlių teatras. Toks trapus, kai kiekvienas pagaliukas nusako begalę aplinkybių. Čia matyti saulės nutvieksta žemė, kuria į priešų stovyklą keliauja našlė Judita su savo tarnaite... Ji spindi taika ir ramybe, čia auga laibi medeliai... O tuo metu pirmame plane šmėžuoja „kvadratinis“ Lukašenka.

Nors veikia lėlės, čia jų lėlėmis nepavadinsi. Toks ryškus Varno teatras atkeliavo iš jo vaikystės. Regime ir avelę, kuri jį lydėjo nuo mažų dienų, ir tebesitęsiančius teatrinius atradimus, kad ir iš spektaklio „Natanas Išmintingasis“, kuris pilnas ne tik tekstinės, bet ir vaizdinės išminties. Ir visa tai vienas kitam netrukdo, visa tai tik dar labiau padeda sukurti Varno teatrą, kurio išmintis – paprastumas. Už viso to imi justi žmogaus trapumą, tam tikrą liūdesį ir tuo pačiu metu karingą dvasią, menininko pasipriešinimą.

Rimo Sakalausko ir Karolio Žiūko vaizdų projekcijos sukūrė judantį scenovaizdį. Per visą galinę sieną keitėsi vaizdai, jų spalvos. Karinę techniką, tankus ir raketas čia pat keitė rusiški kalašnikovai, iš dangaus krintantys ir kylantys įvairūs daiktai... Galima buvo gėrėtis viduramžiškų hebrajiškų rankraščių grožiu. Pasaulio astronominiai ir bibliniai simboliai buvo kruopščiai apgalvoti ir estetiškai bei emociškai paveikūs. Jie koreliavo su tekstu, kuris skambėjo, lyg būtų parašytas šiuolaikinio poeto: visi žodžiai tikslūs ir širdį veriantys. (Libreto pažodinio vertimo autorius liko neatskleistas.) Teksto santykinai nedaug, jis „juda“ labai lėtai, tad jo įtaiga ir atpažinimo galia dar didesnė.   

Sąjūdžio laikais Gintaro Varno sukurtas „Šėpos“ teatras šiandien peraugo į tiesų durklo dūrį visam tam, kas tuos putinus augina: samovarai, vodka ir nuolatinis skurdas. Rusiškas „barokas“ – tai ne auksinės taurės, vainikuotos mirtom ir rožėm. Rusiškas „barokas“ – tai šlykšti Putino šypsenėlė, jo pusnuogis kūnas, kurį dar taip neseniai medijose demonstravo, išnirdamas iš sibirietiškos eketės... Visa tai atkeliavo iki „Juditos triumfo“. Muzikos ir libreto vaizdinius Varnas pavertė įtaigiu vaizdu.   

Trečias kartas nemelavo: Varnas – vienintelis menininkas, tiksliai nuspėjęs dabartį. Mene tai nutinka itin retai. Ir vėl Lietuvoje turime kūrinį, oratoriją, kuri gali atstovauti mūsų šaliai bet kurioje pasaulinėje meno bienalėje, ir bus išgirsta bei suprasta. Kaip senais gerais laikais, kada Lietuvos teatras buvo aukščiausia kultūros dalis.

Karo oratorija su butaforinėmis galvomis šiandien primena tikrus įvykius. 2014 m. pasakyta frazė „Ponai, Putino tankai atvažiuos“ jau tapo realybe. Scenoje Putino ir putinizmo buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma to užrakinti ir užkišti jokiais degtukais. Belieka laukti naujosios Juditos.