7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras prie fortepijono

Luko Geniušo rečitalis 32-ajame Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“

Živilė Ramoškaitė
Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Muzika
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.

Kartais pasigirsta nuogąstavimų, ar „Gaidos“ festivalyje ne per mažai dėmesio skiriama lietuvių muzikai. Vis pagalvoju – ar tai tiesa? Kiek siekia mano atmintis, bent po kelis mūsų autorių kūrinius suskambėdavo kiekvienoje „Gaidoje“. Vienais metais daugiau, kitais mažiau, bet jų būdavo visada. Gal dažniau kamerinių opusų, ne simfonijų, ne operų, tačiau pristatyti daugiau stambių formų lietuvių autorių kūrinių, spėju, nebuvo galimybių. Sakant tiesiai, reikėtų kur kas didesnio biudžeto, žinoma, ir visų kūrybinių institucijų nuoširdesnio bendravimo.

 

Beje, iki šiol prisimenu kažkurių metų „Gaidą“, kurioje klausiausi bent kelių įsiminusių kamerinių operų, ką jau kalbėti apie įspūdingą pluoštą įdomios Lietuvoje neskambėjusios muzikos. Pabandykim įsivaizduoti, kaip atrodytų „Gaida“, jei į ją neatvyktų užsieniečių kompozitorių ir atlikėjų, elektroninės muzikos kūrėjų, nekiltų intriguojančių, prieštaringų idėjų, netgi skambančio popieriaus, kibirų ir kitokių neįprastų garsų. Dominuotų savi, labiau ar mažiau išgarsėję autoriai, iš anksto geriau ar blogiau vertinami, mėgstami arba ne, aptarinėjami viešai ar patyliukais. Svarbiausia – pristatomi be platesnio konteksto, be galimybės palyginti, užtat širdžiai mielame savame peizaže. Ar „Gaida“ neimtų grimzti į inerciją, kaip per sovietinių laikų kūrybinius plenumus?

 

Prie pianisto Luko Geniušo koncerto, vykusio spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pavadinimo „Frederic2“ atsirado matematinio kvadrato ženkliukas. Pianistui kilo itin originali idėja pristatyti dviejų Frederico vardus turinčių kompozitorių muziką. Vienas – garsusis XIX šimtmečio romantikas Frédéricas Chopinas, kitas – šiuolaikinis kūrėjas, išskirtinį dėmesį skyręs socialinėms ir politinėms problemoms, Fredericas Rzewskis (1938–2021).

 

Du amerikiečio Rzewskio opusai „Rubinstein in Berlin“ (2008) ir „De profundis“ (1992) skirti kalbančiam pianistui, kuris tuo pačiu metu ir skambina, ir rečituoja tekstą. Kaip sakė pianistas, imtis Rzewskio veikalų dar prieš aštuonerius metus jam pasiūlė tėvas Petras Geniušas, tačiau jaunasis virtuozas vis pristigdavo laiko. Pagaliau šiais metais pasiryžo ir per gerą mėnesį (gal išduodu paslaptį, bet noriu pabrėžti Luko talento mastą) parengė ir muzikinį, ir kalbamąjį tekstą. Tokios užduoties jis ėmėsi pirmą kartą ir, tiesą sakant, tiesiog nustebino – atskleidė iki šiol net nenuspėjamą savo talento pusę. Pianistas virto įtaigiu skambinančiu aktoriumi, čia pat scenoje kuriančiu gyvybe pulsuojantį teatrą. Visiškai skirtingi abiejų opusų tekstai parašyti anglų kalba, kuri pianisto nė kiek netrikdė, salę pasiekė kiekvienas išraiškingas žodis. Pridursiu, kad abu tekstai puikiai atitiko šiandienos gyvenimo aktualijas...

 

Pirmasis opusas „Rubinstein in Berlin“ tiesia papildomus saitus su koncerto programoje numatyta Chopino muzika ir jos genialiu interpretuotoju pianistu Arthuru Rubinsteinu. Jame pasakojama tragikomiška istorija iš jo prisiminimų pirmosios knygos „Mano jaunystės metai“ apie tuometinio jaunuolio išgyvenimus XX a. pradžios Berlyne, kai koncertinė veikla nutrūko, pinigai baigėsi ir nebuvo iš ko apmokėti sąskaitų. (Tai rašoma su nemaža doze ironijos ir humoro.) Desperacija dėl pinigų stygiaus pianistą priveda net iki bandymo nusižudyti, laimei, nepavykusio, o norą gyventi grąžina muzika. Galiausiai artistas suvokia laimės paslaptį: mylėti gyvenimą ir džiaugsme, ir varge. Šią „istoriją“ Rzewskis pradeda Chopino Noktiurno cis-moll fragmentu, dar kartą suskambančiu artėjant prie pabaigos, kai prisiminimų autorius sėda prie fortepijono ir atgauna norą gyventi. Kūrinys baigiamas labai tyliai, beveik pašnibždomis išsakant atrastą laimės paslaptį, palydimą tylutėliu Cis-dur akordu.

 

Antrasis Rzewskio opusas „De profundis“ – tragiškai minoriškas, sukurtas 1992 m. pagal Oscaro Wilde’o laiško lordui Alfredui Douglasui ištraukas. Kas yra skaitę kūrinį, autoriaus rašytą dėl savo lytinės orientacijos kalint Redingo kalėjime, manau, esmę suprato. Intymų, iš sielos gelmių išsiveržusį tekstą lydi komplikuotos faktūros, aukščiausio virtuozinio meistriškumo reikalaujanti fortepijono partija. Rzewskis buvo puikus pianistas, labai daug kūrinių skyręs būtent fortepijonui, meistriškai skambinęs avangardinę muziką, bet ne tik ją. Nenuostabu, kad atliekamame kūrinyje, sekant žodinio teksto emocija, pasigirsta tikslingų nuorodų į Johanną Sebastianą Bachą, Chopiną, regis, ir Dmitrijų Šostakovičių. Visą šį žodinį ir muzikinį vyksmą Geniušas sulydė į įspūdingą paveikią formą, virtuoziškus kūrinio puslapius atlikdamas be menkiausių išorinių pastangų. Beveik nekvėpuojant teko sekti sproginėjančias emocijas, įspūdingus pasažus, motoriško greito judėjimo ritmiškus epizodus, įvairius skanduojamus garsažodžius, stuksenimą į fortepijono korpusą, švilpimą, pliaukšėjimą per įvairias kūno vietas...

 

Tarp abiejų Rzewskio opusų buvo atlikti keli kito Frédérico – Chopino – kūriniai, sugrąžinę į grožiu alsuojantį romantikos pasaulį. Tai buvo tarsi skrydis į stebuklingą svajonių erdvę. Atliekant Barkarolę, op. 60, fortepijonas prabilo turtingu sodriu skambesiu su gausybe atspalvių ir orkestrui prilygstančia galia. Du etiudai, Nr. 11 ir 12, bylojo, kad Luko Geniušo bendravimas su Chopino muzika pasiekė ypatingą tašką, leidžiantį šią muziką valdyti įkvėpimo suteikiama laisve ir nepaprastu polėkiu. 

 

Po ilgų ovacijų tikėtasi dar ir dar Chopino, tačiau pianistas koncertą užbaigė kito genijaus žaviu bisu – Richardo Wagnerio pjese iš „Albumo lapelių“.

  

  

 

 

Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.
Lukas Geniušas. K. Bingelio nuotr.