Autorius: Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė
Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė
Šviesus ilgesys
Gustavo Mahlerio ir Žibuoklės Martinaitytės kūriniai Nacionalinėje filharmonijoje
Kartais akimirkos, persmelktos skausmo ir netekties nuotaikų, išsitęsia į sunkiai apibrėžiamą laiko tarpsnį. Prieš metus vasario 24-ąją Rusijos pradėtas karas Ukrainoje suskaldė tūkstančius likimų, tarsi siekdamas nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisą valstybę, tautą. Pastarosios dienos Lietuvoje gausios renginių, koncertų, akcijų bei iniciatyvų, skirtų šio brutalaus įvykio metinėms paminėti, žuvusiems atminti, kenčiantiems paguosti. Su šiuo kontekstu susisiejo ir vasario 25-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto programa „Ilgesio dainos“.
Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė
Vertybių magija
Įspūdžiai iš koncerto „Burtininkas ir jo mokiniai“ Nacionalinėje filharmonijoje
Bėgant metams įsitikiname, kad egzistuoja amžinos vertybės. Nors kiekvieno sąmonėje vertybių, panašiai kaip ir grožio, suvokimas gali būti skirtingas, istorijoje susiformavusios dogmos nepaneigiamai diktuoja savo tiesas. Vertybėms nebūtinas verbalinis įkūnijimas, jos egzistuoja tarsi ex nihilio (lot. iš nieko, savaime), tačiau prie jų prisilietus paaiškinimo, regis, nebereikia. Intuityviai suvokiame, jog tai, kas vyksta, yra tiesa – amžina, nekintanti vertybė, kuria neįmanoma nesigrožėti.
Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė
Emocionali mintis. Mokytojas ir mokiniai
Kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-mečiui
Šie metai ypatingi daugeliu prasmių. Kompozitoriaus bei pedagogo Eduardo Balsio 100-metis, be abejonės, skatina iš naujo atversti jo kūrybos puslapius, nauju žvilgsniu pažvelgti į jo meninį palikimą, kuris anaiptol neapsiriboja muzikos kūryba. Svarbios ir ištisos kartos profesoriaus mokinių, pakreipusių lietuvių muzikos istorijos liniją pačiomis įvairiausiomis kryptimis.
Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė
Pilnatvės pojūtis
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo Gintaro Rinkevičiaus, koncerto įspūdžiai
Gilių vidinių apmastymų kupini, tragizmo ženklu pažymėti kūriniai, kurie gruodžio 8-ąją buvo pasirinkti atlikti Nacionalinėje filharmonijoje, intrigavo. Be galo skirtingi Samuelio Barberio ir Piotro Čaikovskio opusai tuokart suderėjo diktuodami vieną vakaro mintį – kovą už gyvenimą ir išdidžiai sutiktą lemtį.
