7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie ką skamba ateities simfonijos?

Pokalbis su kompozicijų simfoniniam orkestrui konkurso „Future Symphony“ rengėjais Jurgiu Kubiliumi ir Adomu Morkūnu-Budriu

Ugnius Babinskas
Nr. 31 (1438), 2022-10-07
Muzika
„Future Symphony“ organizatoriai. Iš kairės: Jurgis Kubilius, Džiugas Daugirda, Adomas Morkūnas-Budrys, Danielius Tuita, Salomėja Petronytė. J. Šopos nuotr.
„Future Symphony“ organizatoriai. Iš kairės: Jurgis Kubilius, Džiugas Daugirda, Adomas Morkūnas-Budrys, Danielius Tuita, Salomėja Petronytė. J. Šopos nuotr.

Rugsėjo pradžioje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko trečiasis tarptautinio kompozicijų simfoniniam orkestrui konkurso „Future Symphony“ baigiamasis koncertas, kurio metu šiuolaikinės muzikos gerbėjai ir smalsuoliai turėjo galimybę pasiklausyti net penkių premjerų. Kas dvejus metus vykstantis konkursas, šįmet iškėlęs dviprasmybės temą, sulaukė iš viso 22 kūrinių iš 14 skirtingų pasaulio šalių, iš kurių atrinkti ir koncerte atlikti penki patys geriausi.

Savo įdirbio išskirtinumu konkurso organizatoriai laiko siekį ne tik įvertinti neatrastus talentus, bet ir sukurti profesiniam tobulėjimui palankią aplinką. Tačiau ką reiškia tokia deklaracija? Nusprendžiau pasigilinti į šį unikalų Lietuvos aktualiosios muzikos gyvenimo reiškinį: praėjus kelioms savaitėms po finalinio koncerto, pakviečiau pokalbio pagrindinius projekto rengėjus – kompozitorių Jurgį Kubilių ir dirigentą Adomą Morkūną-Budrį.

 

Tarptautinių šiuolaikinės akademinės muzikos konkursų yra ne vienas. Kuo „Future Symphony“ projektas išskirtinis ir kokius tikslus keliate ilgalaikėje perspektyvoje?

Jurgis Kubilius: „Future Symphony“ gimė ne iš idėjos, bet iš veiksmo – pirmiausia norėta tiesiog atlikti šiuolaikinę muziką, taip pat suteikti galimybę lietuvių kompozitoriams rašyti simfoninę muziką ir išbandyti save. Tarptautiškumas svarbus siekiant pritraukti daugiau kompozitorių, o klausytojus supažindinti su jaunųjų kūrėjų muzika iš viso pasaulio. Kalbant apie perspektyvas, regis, po neseniai įvykusio trečiojo konkurso turėsime priimti esminius sprendimus dėl ateities. Plėtros galimybių daug ir mes visas jas aktyviai svarstome. Vienas iš kelių – konkursą plėsti iki renginių komplekso su meistriškumo kursais.

 

Adomas Morkūnas-Budrys: Norėčiau pažymėti kitą mūsų projekto siekį, kuris lėmė sprendimą rengti būtent tarptautinį projektą. Nuo pat konkurso pradžios sulaukiame didelio kompozitorių susidomėjimo, peržengiančio Europos ribas, – konkurse dalyvavo kompozitoriai iš tokių geografiškai ir kultūriškai skirtingų kraštų kaip Meksika ar Kinija. Mums atrodė svarbu, kad į finalinį etapą patekę ir į Lietuvą atvykę kompozitoriai galėtų bendrauti tarpusavyje, mainytis kūrybine patirtimi, nes tai visuomet praturtina – juk kiekvienas kūrėjas yra individualus, rašantis savo stiliumi, turintis unikalų suvokimą.

 

J. K.: Per pirmą konkursą, susipažinęs su šiuolaikine kinų muzika, buvau nustebintas, kad Kinijoje muzikos akademijos turi savo dievuką – kompozitorių, kurį didžioji dalis studentų siekia savotiškai atkartoti. Ten kūrybiniai motyvai ir studijų praktika nuolatos veikiama meistro ir pameistrio idėjos, kuri Vakarų Europos kompozicijos mokykloms yra sąlyginai svetima.

Atsimenu, kai organizuodami pandemijos laikotarpiu vykusį antrąjį konkursą rašėme Kultūros ministerijai daugybę laiškų, kad šalyje galiojant įvairiems ribojimams galėtume pasikviesti konkurso dalyvį iš Meksikos. Dar smagiau, kad po šių vargų jis pelnė pirmą vietą!

 

Konkursai ir panašūs renginiai, kuriuose dalyvauja daug kūrybingų ir motyvuotų asmenybių, dažnai evoliucionuoja į stabilesnius organizacinius darinius, kartais virsta netgi institucijomis. Jūs kalbate apie jaunųjų kompozitorių lavinimuisi, kūrybai, galiausiai tarptautinei komunikacijai skirtos ilgalaikės platformos kūrimą. Ar tam esama poreikio? Juk gyvename globaliame kaime, o kompozitoriai, regis, ganėtinai aktyviai palaiko ryšius su užsienio kolegomis.

J. K.: Tenka pripažinti, kad daugelyje Lietuvos kultūros bei meno sričių išgyvenama savotiška klaustrofobija. Tas ypač būdinga šiuolaikinei muzikai, kuria domisi, jos klausosi mažiau žmonių nei tradicinės klasikinės. Mūsų akademiniame pasaulyje vyrauja tai, ką pavadinčiau vienkiemizmo sindromu – situacija, kai daugelis dirba ne grupėse, o pavieniui. Žinoma, lengvabūdiški apibendrinimai čia netinkami, nes būtina pripažinti, kad turime įvairių kūrėjų, tarp kurių yra nemažai dirbančių tarptautiniu mastu, palaikančių gausius ryšius su muzikais iš viso pasaulio. Tad apibendrinti sudėtinga.

Nors lietuviška šiuolaikinė akademinė muzika keliauja aplink pasaulį, vis dėlto manyčiau, kad stokojame kritinės kompozitorių masės, kuri nuverstų kalnus ar sukurtų reikšmingą kompozicinę srovę, kaip Niujorko hipnotinė mokykla ar spektralizmas.

 

Norėčiau paantrinti, kad minėtas vienkiemizmas, arba Lietuvos kultūrinio lauko fragmentacija bei suinteresuotas susiskaldymas jame, būdingas ne tik šiuolaikinei muzikai, bet ir daugeliui kitų sričių, pradedant tapyba ir baigiant teatru. O gal ir gerai, kad taip yra? Gal taip ir turėtų būti?

A. M.-B.: Žinoma, kompozitoriai turi turėti mąslaus vienišiaus asmenybės pusę, kuri padeda jiems susitelkti ir įsigilinti į savo mintis, jausmus. Kita vertus, kompozitorius muziką rašo ne tik sau. Muzika, be kita ko, yra komunikacijos būdas, vadinasi, kūrėjas turi gebėti aiškiai ir įtikinamai „ištransliuoti“ savo idėjas pasauliui. Kompozitorius turi turėti ir ekstravertiškąją pusę, kuri padėtų dalintis savo kūrybinėmis idėjomis su kitais. Aš kartais pasigendu didesnio kompozitorių įsitraukimo į komunikaciją. 

 

Adomai, pats nuo 2022-ųjų studijuojate orkestrinio dirigavimo magistrantūroje Sibelijaus akademijoje Suomijoje. Ar bendruomeniškumo požiūriu galėtumėte palyginti savo studijų, kūrybines bei projektines patirtis Lietuvoje ir svetur?

A. M.-B.: Man yra tekę studijuoti Šveicarijoje, kurios kultūra išskirtinai internacionali, o projektai, kompozitoriai, dirigentai ir orkestrai šioje šalyje yra aukščiausio lygio. Todėl nenuostabu, kad tarptautinis bendradarbiavimas tarp šiuolaikinių muzikų ten labai intensyvus. Suomijoje dar nespėjau praleisti tiek laiko, kad susidaryčiau tvirtą nuomonę, tad galiu kalbėti tik apie pirmuosius įspūdžius. O jie tokie, kad šiai šaliai kultūra yra ypač svarbi gyvenimo dalis, ne išimtis – aktualioji muzika. Nors Suomija tarsi yra atokiau nuo Vakarų Europos muzikinio centro, veiklos bei muzikinės pasiūlos požiūriu ji aukščiausiame lygyje.

 

Šių metų konkursinėje koncerto programoje vyravo neapibrėžtumo, daugiaprasmiškumo, tikrumo prarasties, chaoso nuojautos ir panašūs klausimai – filosofinės ir estetinės problemos, kurių aktualumas, regis ne tik neslopsta, tačiau karo, pandemijos, ekologinės krizės akivaizdoje tampa tik dar didesnis. Ar įvykiai pasaulyje paskatino būtent tokią šių metų konkurso tematiką?

J. K.: Įdomiausi sprendimai „Future Symphony“ konkurse kyla iš dažnai neplanuoto veiksmo ir tik po kurio laiko susiklosto į konceptualią bazę. Norėjome pasiūlyti abstrakčią temą, kad konkurso dalyviai prie jos galėtų pritaikyti savo mąstymą ir atrasti unikalų kūrybos sprendimą.

Svarstydami konkurso idėją, žinojome, ko nenorėtume – tai konkursai-dedikacijos didiesiems mūsų šalies kompozitoriams. Tikrai neturime nieko prieš tokias iniciatyvas, tačiau kūrybine prasme, matyt, su konkrečiais kūrėjais susietas temas sunku būtų laikyti originaliomis ar skatinančiomis drąsius sprendimus. Manome, kad tai pavyko padaryti, nes finalininkų kūriniai ne tik kalba, bet ir kalbasi tarpusavyje, polemizuoja vienas su kitu tiek estetiniu, tiek konceptualiu lygmeniu. Konkurso tema sugalvota pernai rugsėjį, dar iki Rusijos invazijos į Ukrainą. Puikiai prisimenu pirmąją karo dieną, kai slogumas akimirkai sumažėjo pagalvojus, kad tai simboliškai siesis su konkurso tema...

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte organizuodami šių metų konkursą ir rengdami finalininkų koncertą? Kaip sekėsi baigus darbą su daugiaprasmiškumo koncepcija stoti akistaton su praktiniu neapibrėžtumu?

J. K.: Didžiausias šio konkurso neapibrėžtumas visada buvo finansai, nes ne tik rengti konkursą, bet ir suburti specialiai jo programai atlikti skirtą orkestrą kainuoja daug. Labiausiai gerklę gniaužė nežinia, ar gausime institucinį finansavimą, ar pavyks rasti privačių mecenatų. Vis dėlto ženkli dalis rėmėjų ir partnerių tęsė bendradarbiavimą prisidėdami prie konkurso, o ypač esame dėkingi dar 2020 m. pasitikėjimą parodžiusiai Lietuvos nacionalinei filharmonijai ir jos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei.

 

A. M.-B.: Šiais metais bene didžiausias mūsų nerimas buvo dėl to, kaip suburti konkursinį orkestrą. Orkestro vadybininkas Džiugas rašė laiškus dešimtims, jei ne šimtams muzikantų, kol galiausiai orkestrą per stebuklą suformuoti pavyko. Nors netikėtumai lydėjo iki pat paskutinės akimirkos – jei ne Džiugo apsilankymas bare ir pažintis su viename geriausių orkestrų Miunchene muzikuojančiu fagotininku, mums nebūtų pavykę turėti pilnos sudėties orkestro!

Man kaip dirigentui nelengva dirbti su atlikėjais, muzikuojančiais skirtinguose orkestruose ar ansambliuose. Nors visi jie nuostabūs muzikai, reikia nemažai laiko ir pastangų visiems „sulipdyti“. Ne ką mažesnis iššūkis – suprasti atliekamo kūrinio konceptą, įsigilinti į kompozicijos sandarą ir paaiškinti orkestrui, kaip šie kūriniai turėtų skambėti.

 

Jūsų kolega ir vienas projekto organizatorių Danielius Tuita yra sakęs, kad klasikinės muzikos pasaulyje esama daug susikaustymo, baimės atrodyti neformaliai. Jūsų sambūris tai priima kaip natūralią šitos kultūros dalį, tačiau, kita vertus, vertybiniu požiūriu tokiai laikysenai, regis, oponuojate ar bent jau su ja polemizuojate, pabrėždami jums kur kas svarbesnę lankstumo vertybę. Kaip patys suprantate lankstumą ir kaip jis įsikomponuoja į jūsų veiklą?

J. K.: Kalbėdamas apie lankstumą galvoje turiu keletą dalykų. Visų pirma tai repeticijos. Mano nuomone, nedaug konkursų skiria pakankamai dėmesio kompozitoriams, jų bendravimui su muzikantais ir dirigentais, kaip mes. Lankstumas mums pirmiausia reiškia komunikaciją, bendradarbiavimą. Ši sąvoka man taip pat turi sąskambių su jaunatviškumu.

 

Per šešerius metus jau surengti trys tarptautiniai konkursai, į kuriuos, neabejoju, gauta daug šiuolaikinių opusų, atspindinčių tai, kas rūpi ir brandiems, ir naujos kartos kompozitoriams. Kokias estetines tendencijas ar kryptis išskirtumėte kaip vyraujančias mūsų kultūriniame areale? Kiek apskritai dar įmanoma kalbėti apie išskirtinai lietuvišką muziką?

J. K.: Mūsų konkursas per mažas, kad galėtume rimtai kalbėti apie lietuviškos muzikos tendencijas. Tokius apibendrinimus galėtų daryti nebent festivalio „Gaida“ rengėjai. Su savo konkursu mes taikomės į muzikos kūrėjus iki 35-erių metų.

Jei neapsiribotume vien lietuviška muzika, o apibendrintume tą, su kuria dirbome rengdami konkursą (per visus metus esame sulaukę daugiau kaip 50 kūrinių), tuomet pasakyčiau taip: apie 50 procentų pasiūlos sudaro vidutinė ir prasta medžiaga, likusi dalis yra vidutiniškai aukštesnio lygio kūriniai. Tik trys keturi kūriniai kasmet sudaro „grietinėlę“ – tai meniniu požiūriu vertingos, įdomiomis idėjomis pasižyminčios kompozicijos.

 

A. M.-B.: Pagal konkursui gautas partitūras nepasakyčiau, kad esama vienokių ar kitokių stilistikos tendencijų. Priešingai – kur kas ryškesnis individualizmas, kiekvieno kūrėjo siekis turėti savitą braižą. Taip pat pastebėjau, kad tolstama nuo avangardo, arba, paprastai sakant, sunkiai suprantamos muzikos, ir grįžtama prie skambesio, kurį klausytojas gali pirmiausia pajausti, ir tai padaryti iš pirmo karto.

 

Ar įprastose institucinėse erdvėse komponuojama, atliekama bei klausoma šiuolaikinė orkestrinė muzika gali būti politiška ir ar tokia turėtų būti?

A. M.-B.: Muziką kompozitoriai dažnai sieja su savojo laikmečio politiniais įvykiais. Tačiau mene kur kas svarbiau, kad politiškai angažuotas kūrinys pasižymėtų išliekamąja menine verte. Jeigu vertės nesama, kūrinys gali būti kurį laiką populiarus, tačiau ilgainiui, pasikeitus politinėms aplinkybėms bei pranykus aktualijoms, jis nebeskambės taip stipriai arba apskritai bus pamirštas.

Imkime konkretų pavyzdį. Tarkim, Beethoveno Trečioji simfonija buvo inspiruota politinių įvykių ir iš pradžių dedikuota Napoleonui, tačiau šiandien ją suvokiame tiesiog kaip meno kūrinį. Kitas pavyzdys – Jeano Sibelijaus „Finlandia“, įkvėpta tautiškumo idėjos ir troškimo išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų. Ją mes šiandien mėgstame ne dėl šio politinio konteksto, bet dėl to, kokias emocijas ji mums sukelia.

 

Kas jums būtų tabu muzikoje, kuri yra politiška? Įsivaizduokite, kad į konkursą gautumėte opusą, kuriame aštriai keliama radikali politinė idėja, – kaip elgtumėtės?

J. K.: „Future Symphony“ konkursuose su tuo dar neteko susidurti. Tačiau kalbėdamas bendriau galiu pasakyti, kad santykis tarp muzikos ir politikos labiausiai įtemptas posovietinio bloko šalyse. Mano kartos kompozitoriai iš savo tėvų muzikantų yra patyrę nemažai neigiamos įtakos, tam tikros baimės dėl politikavimo muzikoje – baimės, kuri remiasi labai siaura politikos samprata. Tačiau politika nėra tik parlamentinės rietenos. Tai visų pirma įvairių visuomenės grupių tarpusavio sąveika, iš to kylančios problemos bei jų sprendimai ieškant kompromisų. Muzika visada politiška. Štai baroko epocha su visa savo muzikine ekspresija buvo ne kas kita, kaip bažnytinės politikos, religinės indoktrinacijos dalis.

Manau, kad Lietuvoje be reikalo bijome politikos. Politiniai motyvai pačioje muzikoje ar jos atlikimo kontekste visuomet sustiprina estetinį patyrimą. Senovės Graikijos teatruose vaidinant komedijas, pirmose eilėse sėdėdavo politikai, iš kurių atvirai šaipytasi. Muzika yra visuomeninis vyksmas, tam tikra bendravimo apie tai, kas mums visiems bendra, forma. Juo daugiau tokios muzikos – tuo geriau.

 

Dėkoju už pokalbį.

„Future Symphony“ organizatoriai. Iš kairės: Jurgis Kubilius, Džiugas Daugirda, Adomas Morkūnas-Budrys, Danielius Tuita, Salomėja Petronytė. J. Šopos nuotr.
„Future Symphony“ organizatoriai. Iš kairės: Jurgis Kubilius, Džiugas Daugirda, Adomas Morkūnas-Budrys, Danielius Tuita, Salomėja Petronytė. J. Šopos nuotr.
Salomėja Petronytė, „Future Symphony“ orkestras, dir. Adomas Morkūnas-Budrys atlieka laimėtojo Jaspero de Bocko kūrinį  „Was auch geschieht?“. J. Šopos nuotr.
Salomėja Petronytė, „Future Symphony“ orkestras, dir. Adomas Morkūnas-Budrys atlieka laimėtojo Jaspero de Bocko kūrinį „Was auch geschieht?“. J. Šopos nuotr.
Dirigentas Adomas Morkūnas-Budrys ir „Future Symphony“ orkestras. J. Šopos nuotr.
Dirigentas Adomas Morkūnas-Budrys ir „Future Symphony“ orkestras. J. Šopos nuotr.
Konkurso finalo dalyvai, organizatoriai ir žiuri nariai. J. Šopos nuotr.
Konkurso finalo dalyvai, organizatoriai ir žiuri nariai. J. Šopos nuotr.