Šviesus ilgesys

Kartais akimirkos, persmelktos skausmo ir netekties nuotaikų, išsitęsia į sunkiai apibrėžiamą laiko tarpsnį. Prieš metus vasario 24-ąją Rusijos pradėtas karas Ukrainoje suskaldė tūkstančius likimų, tarsi siekdamas nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisą valstybę, tautą. Pastarosios dienos Lietuvoje gausios renginių, koncertų, akcijų bei iniciatyvų, skirtų šio brutalaus įvykio metinėms paminėti, žuvusiems atminti, kenčiantiems paguosti. Su šiuo kontekstu susisiejo ir vasario 25-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto programa „Ilgesio dainos“.

Nesunku pastebėti, kokią daugialypę žinutę skleidžia koncerto pavadinimas. „Ilgesio dainos“ subtiliai inkrustavo programoje skambėjusias Gustavo Mahlerio dainas pagal Friedricho Rückerto eilėraščius („Rückert-Lieder“, 1901), kone meditacinę, kontempliatyvią Žibuoklės Martinaitytės simfoninę drobę „Saudade“ (2019) bei žmogiškųjų jausmų įvairovės persmelktą Mahlerio Penktąją simfoniją (1902). Filharmonijos vargonus užliejusių mėlynos ir geltonos spalvų fone „Ilgesio dainos“ nostalgiškai priminė išsiilgtą taikos, šviesos laiką, nepaisant sąlyginių šių sąvokų kontekstų. Tą bylojo ir renginio pradžioje visų nuolankią pagarbą liudijusi tylos minutė.

Koncertą pradėjo aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ pirmą kartą nuskambėjusi, 2019 m. sukomponuota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Martinaitytės simfoninė partitūra „Saudade“. Čia galime prisiminti, kad Martinaitytės orkestrinės muzikos kompaktinė plokštelė „Saudade“ (2021), įrašyta su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojant Giedrei Šlekytei, sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio, pateko į geriausių JAV klasikinės muzikos įrašų dešimtuką, o muzikos žurnalas „The Absolute Sound“ įvardijo jį vienu geriausių 2021-ųjų klasikos albumų. Tais pačiais metais jis atsidūrė ir „The New York Times“ savaitgalio rekomendacijų penketuke, „Saudade“ buvo įtrauktas į Niujorko filharmonijos orkestro koncertinį repertuarą.

Portugalų kalbos žodis saudade, išlaisvinęs kompozitorės vaizduotę, savaip atliepęs asmeninius išgyvenimus, tapo spalvingu muzikinės kalbos kūnu. Tembriškai, faktūriškai turtingą partitūrą šeštadienio vakarą interpretavęs Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, įtraukė klausytoją į kone kontempliatyvią būseną. Regis, kūnu buvo galima justi kompozitorės užkoduotas žinutes, sunkiai suvokiamą emocinę būseną. Visą garsinių spalvų spektrą aprėpiantis kūrinys, organiška dirigento interpretacija vertė pamiršti aplinką, klausytojo-kritiko budrumą ir nugramzdino į kone metafizinę būseną.

Pirmąją dalį užbaigė XIX a. ilgesiu dvelkiančios Mahlerio dainos pagal Rückerto poeziją, kurią kompozitorius meistriškai sugebėjo įvilkti į jautrų, bet visiems suprantamą muzikinį rūbą. Koncerte subtilią interpretaciją demonstravo baritonas Romanas Kudriašovas. Tapęs keleto tarptautinių konkursų laureatu, dainininkas sparčiai skinasi kelią muzikos olimpo link. Vargu ar prasminga minėti jo nuopelnus ir dainavimo mokyklų, tobulinimosi patirtis. Manau, kad skaitytojas jau pažįsta šį puikų jauną baritoną. O koncertas tapo puikia proga išgirsti šį solistą Filharmonijos scenoje dainuojant Mahlerį. 

Nors ir turėdamos prasminių sąsajų, pirmos koncerto dalies pabaigoje skambėjusios Mahlerio dainos, kaip laiko ir stiliaus šuolis, pertraukė „Saudade“ kūrinio fone apėmusią gilių apmąstymų nuotaiką. Nepaisant šios takoskyros, Kudriašovas gana greitai įtraukė klausytoją į savąjį pasirodymą ir Mahlerio pasaulį. Maloniai džiugino sodrus, bet neperspaustas solisto balsas, jautri teksto ir muzikos interpretacija, išlaikyta subtili balso ir orkestro skambesio vienovė. Nors kartkartėmis Kudriašovo balsas pranykdavo spalvingoje orkestruotėje, visumos įspūdžio tai nesugadino. Anaiptol, regis, solistas, įsiliejęs į orkestro dermę, tapdavo organiška pastarojo dalimi. Solisto sėkmę tą vakarą liudijo ir gausios publikos ovacijos.

Antra vakaro dalis kaip reta organiškai pratęsė Kudriašovo padiktuotą muzikinę jauseną. Penktoji Mahlerio simfonija iliustravo paties kompozitoriaus pasaulio supratimą, nevaržomą visų žmogiškųjų jausmų, emocijų tėkmę. Instrumentuotės meistras, nepailstamai tobulinęs savo partitūras, simfonijose gebėjo atskleisti viską, ką gali parodyti simfoninis orkestras. Penktosios interpretacija ilgainiui tarsi tapo didelio profesionalumo ženklu pasaulio simfoninių orkestrų repertuare. Ne išimtis buvo ir minimas koncertas. Ilgesingą, monumentalų penkių dalių Mahlerio šedevrą dirigavęs Modestas Pitrėnas demonstravo interpretacinę meistrystę. Tiesa, kartais itin emocinga dirigento kūno kalba nukreipdavo dėmesį nuo skambančios muzikos, tačiau daugiau kaip valandą trukusi Mahlerio muzikinė drobė abejingų nepaliko. Solidžiai pasirodė orkestre solavę trimitininkas Dovas Lietuvninkas bei valtornininkas Andrius Dirmauskas. Tarsi šviesos pliūpsniai sodriai, didingai suskambę orkestro tutti epizodai, trapūs, mirguliuojantys ir perregimi Adagietto segmentai, švelniai pakylėti atsargių dirigento mostų, publikos buvo sutikti „bravo“ šūksniais.  

Turtinga vakaro programa, persmelkta sentimentalaus ilgesio, buvo pažymėta kokybės ir monumentalumo ženklu. Besiskleidžiančių, šalies vardą garsinančių ir meistrystę demonstruojančių atlikėjų bendrystė, tikiu, daugumai klausytojų sužadino gilų, emociškai stiprų  šviesos ilgesį.