Roger Muraro garsų magija

„Klasika LT“ ir Nacionalinė filharmonija lapkričio 10 d. melomanus pakvietė į gurmanišką puotą: šių metų Tarptautinis M.K. Čiurlionio festivalis prasidėjo prancūzų pianisto Roger Muraro koncertu, kuris, be abejonės, laikytinas vienu įsimintiniausių šių metų Lietuvos koncertinio sezono įvykių. Pianistas jau ne kartą svečiavosi Lietuvoje. Turbūt ryškiausiai atmintin įsirėžęs legendinis Olivier Messiaeno „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“ atlikimas, toje pačioje salėje skambėjęs dar 1989 metais. Apie tris dešimtmečius Muraro gilinosi į Messiaeno fortepijoninę kūrybą, bendradarbiaudamas su kompozitoriumi ir jo aplinka, ir yra pelnytai pripažintas kaip vienas iškiliausių Messiaeno kūrinių interpretatorių. Norint pasiekti tokį įvertinimą, būtina suvokti ir tobulai valdyti kūrinio formą, pajusti gilumines muzikos religines, filosofines bei laiko tėkmės gelmes, gebėti meistriškai sluoksnuoti polifoninį muzikinės medžiagos audinį, ką jau kalbėti apie puikią pianistinę techniką, leidžiančią įgyvendinti interpretacinius sumanymus.

Prieš koncertą skelbtame interviu jį kalbinusiai Rūtai Mikelaitytei-Kašubienei pianistas teigė visai neseniai, pandemijos metais, apsisprendęs nusikratyti „vieno kompozitoriaus atlikėjo“ etiketės ir su kone paaugliška energija bei entuziazmu nėręs į kitų kompozitorių kūrybos vandenis. Šio vakaro patirtis įrodė, kad toks pianisto žingsnis prasmingas ir vykęs. Visos minėtos kompetencijos, atlikėjo branda, intelektas ir sukaupta patirtis leidžia jam naujai, lengvai, beveik žaidžiant, interpretuoti kitų kompozitorių muziką.

Nepaprastai įdomiai po Muraro pirštais skambėjo Čiurlionio kūriniai (Preliudas a-moll, Muzikinis momentas A-dur, Impromtu fis-moll): ypatingai, savitai, mesianiškai. Čiurlionio muziką jis tarsi perskaitė iš naujo, pasitelkdamas faktūrų polifonijos žaismę, praturtindamas lietuvišką skambesį naujomis prasmėmis. Reikšmingas atlikėjo dėmesys konceptualiam koncerto programos sudarymui: Čiurlionio pjesės skambėjo lyg vientisas pasakojimas, vienvardėmis tonacijomis (Čiurlionio Impromptu fis-moll – Schumanno Romansas Fis-dur) sklandžiai perkėlęs klausytojus į Roberto Schumanno fantazijų pasaulį. Čia didingus Schumanno „Davidsbiundlerių šokius“ Muraro perteikė kiek neįprasta, intriguojančia technika ir nestereotipiška mąstysena, pagardino žavingais prancūziškos elegancijos akcentais.

Muraro skambinimas apskritai labai raiškus, intelektualus, literatūriškas. Santūrūs judesiai, jokių ekspresyvumą demonstruojančių efektų, garso formavimas laisvas, sklandus, neforsuotas. Nuostabus kūrinių faktūrų polifonijos valdymas, neišsemiama piano skalė. Pianisto rankų plastiką ir pirštų jautrumą atskleidė šamano ritualą primenantis gestas: prieš pradėdamas skambinti, Muraro keletą kartų švelniai paglosto klavišus, tarsi užkalbėdamas klaviatūrą. Nesuklysiu teigdama, kad pianisto magijai pasidavė tiek instrumentas, tiek filharmonijos publika. Muraro žavi ne tik fenomenaliu skambinimu, bet ir ypatinga žavios asmenybės trauka, paprastumu, nuoširdumu, sceniniu santūrumu, kuris dera su įgimtu artistiškumu.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Maurice’o Ravelio penkių pjesių ciklas „Atspindžiai“ („Miroir“) ir Manuellio de Fallos virtuozinė „Fantasia Bética“, dar vadinama „Andalūzijos fantazija“.

Ravelio muzikoje Muraro nardė kaip žuvis vandenyje. Idealiai prancūzų impresionistams derantis touché, virtuoziškas pedalizavimas, plastiškas, vaizdingas pasakojimas. Ko verti vien jo glissando, tarsi braukiami ne klaviatūra, o vandeniu. Muraro „Atspindžių“ atlikimą galima drąsiai vadinti siekiamybe, ikonine interpretacija. Tik apmaudu, kad vis dar neišmokstame gerbti atlikėjo ir mobiliojo telefono skambučiu nutraukiame kūrybos procesą scenoje. Klausytojai turėjo progą suvokti, koks jautrus atlikėjo ryšys su publika. Panašių situacijų vis dar, deja, nuolat atsitinka, paprastai didžioji dalis muzikų tęsia koncertą, ignoruodami trukdžius, nors tai daryti jiems nėra lengva. O Muraro, sekundę dvejojęs, ryžosi ciklo dalį „La vallée dés cloches“ pradėti nuo pradžių, kad vis dėlto turėtume galimybę išgyventi šios pjesės poeziją be trukdžių.

De Fallos ispaniškoji „Fantasia Bética“ sumanyta kaip išsamus Ispanijos portretas, pilnas garsinių gitaros, klavesino, flamenko dainų ir šokių vaizdinių. Kūrinio dramaturgija grindžiama ritmo, dinamikos ir harmonijos derinių struktūromis. Tai sudėtinga, išplėtota virtuozinė pjesė, 1919 m. sukurta Antonui Rubinšteinui. Pasakojama, jog legendinis pianistas didelės apimties opusu nesusižavėjo ir neskubėjo jo atlikti. O Muraro be vargo įveikė sudėtingą kūrinio formą ir pianistinius iššūkius, sukeldamas publikos euforiją. 

Įsiaudrinusiems klausytojams Muraro dovanojo garsųjį Fryderyko Chopino Noktiurną Nr. 20 cis-moll, op. posth, paskambindamas jį tobulai – jautriai, skoningai, be sentimentalumo. Akivaizdu, kad Muraro geba pateikti savitą ir originalų net labiausiai „nugrotos“ muzikos vaizdinį. Būtų nepaprastai įdomu išgirsti daugiau Muraro interpretuojamų Chopino kūrinių.

Koncertas praskriejo nepastebimai, tarsi skaitant įtraukiančią knygą ar šnekučiuojantis su intelektualiu ir žaviu pašnekovu. Kad šis išskirtinis rečitalis – itin svarbus reiškinys Lietuvos kultūrinėje terpėje, įrodė gausiai susirinkusi muzikų profesionalų (ne tik pianistų) publika (nors tuščių kėdžių vis dėlto buvo nemažai). Atsargiai užsiminta, kad šį nepaprastą pianistą yra tikimybė išgirsti Tarptautiniame M.K. Čiurlionio festivalyje 2024 metais. Su nekantrumu lauksime naujų Muraro atlikimo kūrybos vaisių ir viršūnių.