„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus.

Stebint atidaromas ekspozicijas kartais ima atrodyti, kad yra nematoma jėga, kuri rūpinasi bendro vaizdo prasmingumo ryšiais. Einant iš vienos parodos į kitą, istorijos klojasi, ritasi lyg iš vieno ritinio. Pirmiausia atidaryta Giedrės Jankevičiūtės kuruotoji paroda MO muziejuje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ atskleidė Antrojo pasaulinio karo metų miestą, iš kurio visi buvo išvaryti vejant, tremiant, žudant: lietuviai, lenkai, žydai, gudai.

Ar teko matyti parodą „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow – Wróblewski – Wajda“, vykusią 2018 m. vasarą Silezijos muziejuje, Katovicuose, kurios variacija yra nauja didžioji MO paroda? Gal žinai, kaip sumanyta ją rodyti MO? Atrodytų, kad perkelti parodą paprasčiau nei naujai surengti, bet pakalbėjus su muziejaus direktore Milda Ivanauskiene imi suprasti, kad didelis tarpmuziejinis projektas reiškia labai daug darbo...

Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).

Dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė (Surgailienė, g. 1956) 1979 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą. Dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute, 2008–2018 m. vadovavo šio instituto Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriui. Yra Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė, 1995–1998 m. buvo šios sekcijos prezidentė. Mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – daugiakultūrė XX a. pradžios Vilniaus dailė ir dailės gyvenimas. Jos monografiją „Art in Vilnius 1900–1915“ Association for the Advancement of Baltic Studies (JAV) išrinko geriausia 2008–2009 m. Baltijos kraštų humanitarinių ir socialinių mokslų knyga anglų kalba.

Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai. 

Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų. 

Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?

Vietoj epigrafo: „Taip, labai svarbus ir darbštumas, ir įžvalgos, ir vaizduotė, bet tik tada, jei viskam vadovauja niekuo nepakeičiamoji meilė. (...) Aišku, neabejodamas sutinku, kad tai – neeilinė prigimties dovana, nes juk sakoma, kad „širdžiai neįsakysi“. Šventa tiesa. (Iš nepublikuoto Edmundo Gedgaudo teksto.)

Kultūrą dažnai įsivaizduoju kaip makabrišką ir kreivą architektūrinį paminklą iš periferijoje surinktų vytelių, šiferio plokščių, kaitrinių lempučių, išaustų pasakojimų, raudono molio plytų ir suodžių, iškratytų iš židinių ir krosnių. Akį traukiančių keistenybių pavidalu, jau surinktą ir neišrenkamą, ją vėliau eksportuojame ten, kur ir susirinkome.

Ar garsusis režisierius Davidas Lynchas supranta, ką daro, ar tiesiog kuria keistus, bet per panašumą atpažįstamus siužetus, vaizdus, kaip tik dėl to panašumo paverčiančius jo kūrybą į seriją lengvai „skaitomų“ filmų, kuriuose atsiranda prasminis daugialypumas? Juodas oro tunelis, į architektūrą įsiterpianti konstrukcija, tekstiniai šaltiniai, dokumentai, molinis batas, videofilmas ir klaidžiojimas po NDG fojė įsikūrusią ekspoziciją verčia veikti atsargiai ir dėmesingai, aktyviai koreguojant trajektorijas.

Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.