Dailė
Kultūrą dažnai įsivaizduoju kaip makabrišką ir kreivą architektūrinį paminklą iš periferijoje surinktų vytelių, šiferio plokščių, kaitrinių lempučių, išaustų pasakojimų, raudono molio plytų ir suodžių, iškratytų iš židinių ir krosnių. Akį traukiančių keistenybių pavidalu, jau surinktą ir neišrenkamą, ją vėliau eksportuojame ten, kur ir susirinkome. Tądien Utenoje mačiau kaminkrėtį, mąstant prietaringai, manęs laukė laimė, o racionaliai – buvau gerokai nustebusi, nes „Vilniaus energijos“ kaminų niekas nekrato. Apie tokį veikėją daugiausia girdėjau iš pasakojimų ir ši profesija man atrodė tapusi beveik mitologinė. Labiau mitologiniai, pasakojimais virtę ir dvarai su visomis mistifikuotomis didikų istorijomis. Todėl lankantis parodoje „Kuždėjimai“, kuri atidarė paskutinius šešerius metus apleistą Utenos dvarą, norėjau patikrinti savo santykį su tikrove ir vietiniais mitais bei prietarais.
Rugsėjo 17–27 d. veikusiame meno projekte dalyvavo 13 menininkų: Andrej Vasilenko, Barbora Matonytė, Denisas Kolomyckis, Gabrielė Vetkinaitė, Ignė Grikevičiūtė, Liudvikas Kesminas, Mantas Trumpickas, Matas Janušonis, Mažvydas Truklickas, Milvydas Kezys, Pavel Volgin, Ula Šimulynaitė ir Greta Grikevičiūtė. Jie atvyko savaitę reziduoti į Uteną, dalyvavo edukacinėje programoje apie Utenos miestą ir galiausiai atvėrė mitais aplipusio pastato duris trijų dienų parodai.
Lūkuriuodama atidarymo nepažįstamoje vietoje sutikau vyresnio amžiaus moteris. Jos iš karto prasitarė, kad atėjo aplankyti savotiškos atvirų durų dienos jau seniai uždarytoje mokykloje. Susivokiu, kad mokykla su dvaru dalinasi vieta ir keliomis bendromis, po daugybės restauracijų išlikusiomis plytomis. Dvare nelikę barokinio frontono ir dvaro įspūdį palaiko ne kolonos, o istorinis šleifas. Viduje mane pasitinka Mato Janušonio mokyklinių skambučių instaliacija, jai pradedant veikti, nuaidi kelias minutes tarškanti nostalgija. Aplanko nuojauta, kad ši neformali pamoka bus apie šią vietą ir tai, kaip šiuolaikinis menas veikia periferijoje. ,,Apskritai apie šią parodą reiktų kalbėti kaip apie Utenos miesto kultūrinį produktą, o ne kaip apie iš centro atkeliavusį meną“, – prasitarė M. Janušonis, ir nors norėčiau tuo tikėti, bandau atsakyti sau, kas yra šios parodos žiūrovas, juk visas sekuliarumas veda į partikuliarizmą, tai ar gali iš tiesų egzistuoti „menas visiems“?
Parodoje apsieita be didaktikos, dažnai žiūrovai buvo menami, tačiau net ir menamuose santykiuose būta gausu edukacijos. Tuščioje arkoje stovinčiajam kūrinį skyrė Gabrielė Vetkinaitė, įrašiusi melancholišką dainą. Nuoširdaus ir jautraus santykio pilnas buvo ne tik muzikinis įrašas pagal Astridos Lindgren knygos motyvus, bet ir Gabrielės susitikimas su Utenos miesto vaikais aptarti jų mėgstamiausių knygų ištraukų. Menama prezentacija su tariamu pranešėju buvo ir Andrejaus Vasilenko videoprojekcija klasėje – alternatyvus gidas po Uteną, jį buvo galima stebėti iš tuščio mokyklos suolo, kuriame irgi nesunku įsivaizduoti mistinį žiūrovą.
Liudviko Kesmino kūrinys ,,Antikūnas“ dekonstravo pastato dalį. Menininkas išgriovė laikinąją sieną ir atvėrė autentiškos erdvės fragmentą bei sukonstravo objektą, iš pažiūros primenantį stalą. Šį tuojau pat baltomis staltiesėmis apklojo rūpestingi furšeto dėliotojai. Dėmesingai apdangstė piramide sudėtomis vyno taurėmis ir tarsi iš modelino suktais suktinukais. Baltos rūpesčio staltiesės greitai buvo nuimtos, patikinant, kad meno kūrinių apkamšyti nereikia, ir santykis tarp miesto ir meno vėl įgijo atstumą.
Barbora Matonytė vystė užmaršties temą musėmis ir anglimi ant grindų, lubų ir sienų. Surinkusi nebeskrendančius kūnelius ir dulkes, erdvėje dėliodama pikselio leitmotyvą, privertė prisiminti paraštėje užmirštą informaciją. Paroda atsidarė ir užsidarė, jos įtakos vietos bendruomenei būta labai fragmentiškos, tikėtina, kad jau ir užsimiršo, nors vos trijų dienų parodą aplankė apie du šimtus penkiasdešimt žmonių. Teksto pradžioje rašiau, kad tądien mačiau kaminkrėtį, o prietaringai mąstant manęs turėjo laukti laimė. Laimė, kaip ir žadėta, aplankė matant mezgamus ryšius ir tylius kuždėjimus tarp kūrėjų ir stebėtojų, o racionaliai – buvau gerokai nustebusi, nes dialogai, nors ir menami, mezgėsi labai natūraliai.
