Dianos Čemerytės autorinė kompaktinė plokštelė „Mondgesänge“ („Mėnulio giesmės“), „GENUIN classics“, Leipcigas.
Vietoj epigrafo: „Taip, labai svarbus ir darbštumas, ir įžvalgos, ir vaizduotė, bet tik tada, jei viskam vadovauja niekuo nepakeičiamoji meilė. (...) Aišku, neabejodamas sutinku, kad tai – neeilinė prigimties dovana, nes juk sakoma, kad „širdžiai neįsakysi“. Šventa tiesa. (Iš nepublikuoto Edmundo Gedgaudo teksto.)
Kartais taip nutinka, kad netikėtas (o gal atsitiktinis) užsakymas kompozitoriui vėliau suformuoja palankumą (o gal meilę) konkrečiam tembrui, netgi pastūmėja svarbų kūrybos vingį, nuoseklią idėjų įgyvendinimo fazę. Panašiai nutiko Frankfurte gyvenančiai kompozitorei Dianai Čemerytei, kuri 2019 m. išleido savo pirmąją autorinę kompaktinę plokštelę. Leidinio knygelės pradžioje kompozitorė prisipažino, jog 2016 m. gavusi Sabinos Ambos (išilginė fleita) paakinimą sukurti kūrinį išilginei fleitai net negalvojo, kad ryšys su šiuo įvairiapusiu instrumentu turiningai tęsis toliau ir gana ilgai. Paskiau dar prisidės kitas projektas – su akordeoniste Mirjana Petercol, skirtas Šv. Hildegardos Bingenietės ir šiuolaikinės kūrybos sambūviui. Tad išilginė fleita ir akordeonas pavieniui arba jų derinys pastarųjų metų fazėje tapo savotiška riturnele ir D. Čemerytės pirmąją autorinę kompaktinę plokštelę vienijančiu tembriniu, inspiraciniu, idėjiniu ženklu. Ir gal tai, kad kompozitorė nesiekia prisistatyti iš visų pusių, pateikti ilgesnio kūrybinio kelio „ataskaitos“ (juk yra kūrusi įvairioms instrumentų sudėtims), tampa vienu šios plokštelės traukos dėmenų – tai savotiška tembrinė monochromija, papildyta konkrečios fazės asmenine patirtimi, joje sutiktų žmonių refleksijomis (jos atsispindi plokštelės bukleto tekste, kurį tiesiog įdomu skaityti kaip reikšmingą leidinio visumos dalį).
Praėjusių metų data pažymėta D. Čemerytės autorinė kompaktinė plokštelė „Mondgesänge“ („Mėnulio giesmės“) išilginei fleitai ir akordeonui, išleista Vokietijoje (leidykla „GENUIN classics“, Leipcigas), paremta asociacijos LATGA, Lietuvos kultūros tarybos. Tačiau tai tik faktas, data, o leidinys su įamžinta kompozitorės muzika pradeda savo gyvenimą. Tad, viena vertus, šis CD – nekintanti, stabili laikmena, laiko dokumentas. Kita vertus, pavykęs leidinys dažniausiai praranda datos reglamentą ir plečiasi į tolimesnius pločius, pildosi klausytojų patirtimis ir jų kontekstais. Nes girdėjimo įspūdžiai, klausytojo užmegztas ryšys su įrašyta (sukurta) muzika – vis dėlto jau ne kompozitoriaus valioje.
Taip sutapo, kad prieš pirmąkart klausantis šios plokštelės teko skaityti Aušros Strazdaitės-Ziberkienės pokalbį su D. Čemeryte („Kompozitorė Diana Čemerytė. Apie sielą, žodį ir kūną“, Muzikos antena, 2020 06 09), kuriame ji prisipažįsta, kad jau kelerius metus mąstė apie portretinę kompaktinę plokštelę, bet abejojo dėl jos konkretaus turinio. Tačiau kaip tik susidėliojo jau minėtų keleto metų inicijuotų kūrinių visuma. Gal juos sudėti į kompaktinę plokštelę? Na, gerai, bet šiai sudėčiai reikėtų parašyti dar vieną opusą. Ir staiga – rankas nusverianti naujiena apie didelę artimo žmogaus nelaimę. „Tą pačią minutę, padėjus telefono ragelį, užrašiau pirmus „Mondgesang“ taktus. Jie buvo sklidini nevilties, sielvarto, dejonių. Taip taktas po takto išrašiau visus tuometinius sielos skaudulius, visas tuomet išgyventas emocijas: liūdesį, baimę, nusivylimą, vaikystės prisiminimus (vieta, kur atlikėjos kartu groja ir niūniuoja), bejėgiškumą, pyktį, bet ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Man tai buvo savotiška terapija, pabėgimas nuo savęs, nusiraminimas. Čia aš esu labai asmeniška ir tikra“, – sako kompozitorė.
Tokios būsenos apimta D. Čemerytė fiksavo konkretų patirties momentą, tačiau klausantis „Mondgesänge“ muzikos visumos atsiveria nebūtinai tik sielos skaudulių tikrovė.
Kartu su šia muzika išniro prisiminimas – iš senesnių laikų, kai nepažinodama D. Čemerytės, nežinodama nei kaip ji atrodo, girdėdavau jos balsą per Lietuvos radijo programą „Klasika“ (1998–2001 m.). Patrauklios, ramios, santūrios, išmintingos laidos (o, kaip dabar tokių pasigendu). Po keliolikos metų, 2017 m., susitikome Thomo Manno festivalyje, kur skambėjo festivalio užsakyta jos kūrinio premjera „Laiškai: Venecija – Nida“ (atliko kamerinis choras „Aidija“, diriguojamas Romualdo Gražinio). Tame festivalyje dalyvavo ir vokiečių rašytojas Manfredas Flügge – buvo pristatyta jo knyga, Kristinos Sprindžiūnaitės išversta į lietuvių kalbą, „Thomo Manno šeimos šimtmetis“. D. Čemerytė su šeima tuomet viešėjo visame festivalyje, kur užsimezgė jos pažintis su rašytoju M. Flügge. Vėliau jis pateiks ir savo minčių pluoštelį į pirmąją kompozitorės autorinę kompaktinę plokštelę: „Muzika, kuri nepaisant savo sudėtingumo betarpiškai sužadina jausmus – toks įspūdis kilo, kai 2017 m. liepą pirmą kartą klausiausi Dianos Čemerytės kompozicijos. Vėliau girdėti kūriniai šį įspūdį tik sustiprino. Kurti aukštąjį meną, kuriame nėra dirbtinio atotrūkio nuo realybės ir primestos teorinės programos, kitaip sakant, įgyvendinti tai, kas šiuolaikinėje muzikoje atrodo tiesiog neįmanoma: sujungti aukštąjį meną su spontanišku klausymosi malonumu. Tai padaryti mėgina ši kompozitorė, ir jai pasiseka – mūsų visų džiaugsmui.“ (Vertė Jūratė Žukauskaitė.)
Beje, 2017 m. D. Čemerytės Th. Manno festivaliui sukurtas kūrinys turėjo pozityvių pasekmių ir Vokietijoje – galima sakyti, gandas nuėjo iki Liubeko. Būtent Liubeko operos teatras ir Budenbrokų namai Liubeke kompozitorei užsakė iki 2021 m. sukurti kamerinį kūrinį egzilio tema. Jis skambės greta Arnoldo Baxo, Haraldo Genzmerio, Claude’o Debussy, Leo Smito, Mieczysławo Weinbergo kūrinių. Greta skambančios muzikos turėtų būti skaitomos politinės esė, ištraukos iš romano „Budenbrokai“, Thomo ir Heinricho Mannų laiškų etc.
Tačiau grįžkime prie pirmosios autorinės D. Čemerytės kompaktinės plokštelės. Ją sudaro 7 dalys – 7 kūriniai: 1. „Mondgeflüster“ išilginei fleitai, 2. „TePra I“ akordeonui ir išilginei fleitai, 3. „TePra II“ akordeonui, 4. „Mondgesang“ akordeonui ir išilginei fleitai, 5. „TePra I“ akordeonui, 6. „TePra II“ akordeonui ir išilginei fleitai, 7. „Mondgeflüster“ II išilginei fleitai. Susidaro koncentrinė forma, kurios ašis „Mondgesang“ – paskiausiai sukurtas plokštelės opusas, parašytas galvojant apie leidinio visumai dar trūkstamą dėmenį, o sykiu nulėmęs plokštelės pavadinimą.
Plokštelės trukmė – 51’15 min., irgi bylojanti apie tam tikrą koncentriškumą. Gal ir atsitiktinai ji susiklostė, tačiau, ko gero, labai nudžiugino kūrinių autorę. Nes atliepia racionalų D. Čemerytės muzikinių patirčių užnugarį – tai grigališkojo choralo, ankstyvojo daugiabalsumo studijos, pedagogų Osvaldo Balakausko ar Ryčio Mažulio, kompozitorių Arvo Pärto ar Godehardo Joppicho poveikių užnugariai.
Ir vis dėlto tai individualaus balso ištarmė, bylojanti savu muzikinės švaros, kūrybinės sveikatos pojūčiu, individualizuotomis proporcijomis, savąja raiškos būdų atranka. Ne, čia neaptiksime „vertimosi per galvą“ ar kokio kūrybinio įžūlumo. Netgi tie, kurie tiesiogiai nesimpatizuoja akordeono ar išilginės fleitos tembrui, išgirs šių tembrų gebėjimą elegantiškai atsiskirti, susilieti, transformuotis, tapti kažkuo kitu, priminti kažką, ko realiai nėra, iš vieno ar dviejų tapti trimis, keturiais. Maga net kažkaip specialiau įvardyti išlikusį pastarosios muzikos įspūdį – tembrų sutartinė.
Tad norėtųsi paantrinti rašytojui M. Flügge, kuris įžvelgė bene esminę D. Čemerytės muzikos savybę – sujungti aukštąjį meną su spontanišku klausymosi malonumu. Sykiu prisiminčiau epigrafe pacituotą E. Gedgaudo mintį, įžvelgiančią santykio būtinybę: bet tik tada, jei viskam vadovauja niekuo nepakeičiamoji meilė... Taip, D. Čemerytės kompaktinėje plokštelėje vadovauja ne įsipareigojimas, bet kažkas daugiau. Meilė? Turbūt.