„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.

„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.

Esu dėkinga Emilijai Škarnulytei (na, gal per anksti dėkoju...), kad fiziškai būdama jos vaizdo ir garso instaliacijose laisvai matau tai, ką tuo metu galiu ir noriu. Iškart turiu patikslinti – turiu omenyje savo regos, klausos ir širdies pojūčius fiziškai patiriant jos filmuotas „erdvės skulptūras“, savotiškus išplėstinio kino pasakojimus. Performatyviai kinematografiški lėtai slenkančių vaizdų koliažai nuosekliai gludina šias mano patirtis, neriant daugiabriauniais įprastai neprieinamų vietų skerspjūviais, ar tai būtų branduolinis reaktorius uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, ar povandeninių laivų bazė Norvegijoje, ar Šiaurės ašigalio ledynai, ar Naujosios Meksikos smėlynai.

Nors dauguma Lietuvos muziejų ir kuratorių vis dažniau pagalvoja apie mažuosius parodų lankytojus, aktualių, įdomių, informatyvių, kokybiškų į vaikus orientuotų parodų vis dar labai trūksta. O parodų, skirtų išimtinai vaikams, Lietuvoje nėra daug, todėl kiekviena jų – ypatingas įvykis, keliantis susidomėjimą.

Jonas Mekas mėgo manifestus. Kartais tai tebūdavo vienintelė frazė, paskubomis užrašyta ant po ranka pasitaikiusios servetėlės, bet būta ir tokių, kuriuose papunkčiui susakyti avangardinio kino principai, teigiama tokio kino nepriklausomybė, progresyvumas ir pasisakoma už kūrėjų išraiškos laisvę. 1961 m. Meko grupės vardu parašytame Naujojo Amerikos kino manifeste karingai išdėstomi principai, apibrėžiantys tai, ką mes šiandien vadiname avangardiniu ar pogrindiniu (angl. underground) kinu. O 1996 m. pasirodžiusiame „Anti kino šimtmečio manifeste“ teigiama, kad dominuojančią kino istoriją padiktavo kapitalas, ir kviečiama švęsti eksperimentinio kino amatininkiškumą, avangardinį kiną laikant neparašyta kino kaip bendros patirties su draugais istorija. Mekui apskritai būdingas manifestinis kalbėjimo būdas, ekspresyvus rašymo stilius, neretai matomas jo kritikos tekstuose. Toks yra ir 1965 m. rašytas ir čia pirmąkart lietuviškai spausdinamas „Žmogus negali gyventi vien tik melodrama“ (vertė Alvyda Stepavičiūtė).

Puikioje Benjamino Moserio plunksnos Susan Sontag biografijoje radau įdomų elitistų ir snobų palyginimą. Esą Sontag buvo elitistė, nes domėjosi daug pasiekusiais, išsilavinusiais žmonėmis, o ne snobė, nes snobus domina turtingi arba pagal kilmę aukštos socialinės padėties žmonės. Pritaikius šį palyginimą lietuviams, paaiškėtų, kad esame snobų tauta. Mus domina karaliai, turčiai, milijonieriai sportininkai ir ypač žvaigždės, tauškiančios apie sėkmę, namus bei turtus, o serialai apie Anglijos karalienes ir karalius bei kitokius valdovus, filmai apie princesę Dianą neišnyksta iš televizijų programų.

Adamas McKay’us filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“) sukūrė kaip įspėjimą. Kadaise buvęs vyriausiasis „Saturday Night Live“ (televizijos šou) scenaristas išgarsėjo anarchistinėmis komedijomis su Willu Ferrellu („Žinių vedėjas“, „Įbroliai“), tačiau „Oskarų“ nominacijas pelnė už tamsesnes politines satyras „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) ir „Valdžia“ („Vice“, 2018). Šiuos filmus galima traktuoti kaip McKay’aus maištą prieš kvailybės triumfą JAV politikoje.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Viskas prasidėjo beveik prieš metus, kai NDG pakvietė 14–18 metų jaunuolius dalyvauti unikaliame edukaciniame projekte „Kažkoks keistas menas“ ir įgyti parodų kūrimo patirties. Atsižvelgiant į kūrybinių užduočių rezultatus (visi norintieji turėjo sukomponuoti ir nufotografuoti tris – „nuobodų“, „keistą“ ir „įdomų“ – objektus bei aprašyti kompoziciją) buvo atrinkti 25 projekto dalyviai (vėliau du iš jų pasitraukė) iš 13-os įvairių Vilniaus mokyklų.

Keturiuose muziejaus kambariuose ir erdvėje šalia rūmų jau kurį laiką veikia Mindaugo Navako paroda, čia eksponuojami per pastaruosius penketą metų sukurti darbai. Nors vilniečiams įprasta manyti, kad skulptorius kuria dominuojančius erdvėje kūrinius, rodomus neišvaizdžiose vietose, šioje parodoje jis įtvirtina posūkį prie skulptoriams gana neįprastos medžiagos – porceliano.