Medžiaga, ritmas ir erdvė

Keturiuose muziejaus kambariuose ir erdvėje šalia rūmų jau kurį laiką veikia Mindaugo Navako paroda, čia eksponuojami per pastaruosius penketą metų sukurti darbai. Nors vilniečiams įprasta manyti, kad skulptorius kuria dominuojančius erdvėje kūrinius, rodomus neišvaizdžiose vietose, šioje parodoje jis įtvirtina posūkį prie skulptoriams gana neįprastos medžiagos – porceliano. Mindaugas Navakas kūriniuose dažnai derina ne tik įvairias medžiagas, bet ir ironiją bei sarkazmą. Manau, kad apie šią parodą galima kalbėti iš įvairių atspirties taškų. Šiuo atveju aptarsiu parodoje matomą porcelianą.

Tuo, kad Navakas mėgsta eksperimentuoti, naudodamas ready made ir savo kurtus darbus iš molio, galėjome įsitikinti parodoje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, 2014 m. vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šiandien kelis įspūdingus personalinės parodos objektus galima rasti ten pat pastovioje ekspozicijoje. Vėliau, 2020 m., po pirmojo karantino, galerijoje „(AV 17)“ vykusioje personalinėje parodoje „Porcelianas“ eksponuoti naujausi porceliano kūriniai.

Manau, kad jei laiką tarp paskutinių personalinių parodų skulptorius būtų praleidęs Kinijoje, jis neabejotinai būtų nukeliavęs į Dzingdedženą, kur grupė asistentų paslaugiai sukurtų užsakytus kūrinius iš geidžiamos medžiagos. Autoriui teliktų piešti eskizus ir nurodyti darbų dydžius. Jėzuitas tėvas François Xavier d’Entecolles’is, rašydamas laišką iš šio miesto 1712 m., mini, kad norint pagaminti porcelianinį dirbinį reikia septyniasdešimties porų rankų. Pirmąsias dvidešimt porų, priklausiusių šachtininkams bei medžiagos ruošėjams, rinkusiems, sijojusiems ir maišiusiems kaoliną ir pentusą, dvi sudedamąsias porceliano medžiagas, galima būtų praleisti, numanant, kad porcelianas pirktinis. Bet likusių penkiasdešimties porų rankų darbą – formavimą, dekoravimą, glazūravimą ir degimą, – tikėtina, atliko pats autorius.

Atrodytų, personalinė paroda sudėta iš trijų pagrindinių elementų: medžiagos, ritmo ir erdvės, kurioje ji vyksta. Šlapias, paruoštas darbui porcelianas yra neįtikėtinai tižus, tirpstantis nuo drėgmės. Džiūdamas virsta trapia, sunkiai sujungiama medžiaga, kiekvieną akimirką pasiruošusia subyrėti į šukes nuo slėgio, skersvėjo, smūgio ar savo paties svorio. Tik išdegtas aukštoje temperatūroje porcelianas pasikeičia į tvirtą, atsparią vandeniui, ne smūgiams, medžiagą, kurią ir matome parodoje. Navakas naudojasi šiuo porceliano trapumu, kabindamas skulptūras prie sienos ir erdvėje, montuodamas stulpus iš segmentų, dydžiu pranokstančių žiūrovą. Žvelgiant į kūrinius, kūnu galima pajusti nerimą, ar einant salėmis nenuvirs struktūra, kuri balansuoja ore.

Autoriaus naudojamos įvairios medžiagos – akmuo ar varnalėšų lapai – kuria ritmą savitu būdu. Jo sukurtas porcelianas dekoruotas šešiakampės žvaigždės ornamentu ir paliktais sujungimais, plyšiais. Navakas jungia kelias šios medžiagos mene tradicijas: sanitarinis porcelianas, mėgstamas konceptualių autorių, yra lygus ir glotnus. Tai paviršius, skirtas funkcijai: lengvas valyti, plauti. Jis eksponuojamas toks, koks ir sukurtas fabrike. Taip pat porcelianas yra viena iš medžiagų, kurias naudoja keramikai, dažnai piktnaudžiaujantys paviršių dekoratyvumu. Tai medžiaga, kuri lengvai priima bet kokią formą, tekstūrą, ją lengva dekoruoti, lengva pakeisti. Manyčiau, kad žvaigždės ornamentas, sukurtas ant skulptūrų, nėra tiesiog dekoras, tai paviršius, kitaip matomas šviesoje. Slystanti, natūrali dienos šviesa muziejaus erdvėje nėra įprasta. Trimačiai kūriniai, apšviesti  muziejų ir galerijų šviestuvais, tampa dramatiškai teatrališki. Navakas išlieka nuoseklus pasirinkdamas parodos pavadinimą: kambariuose ir lauke šviesa sujungia kūrinius.

Ir galiausiai – Radvilų rūmų erdvė, kurioje matoma vientisa instaliacija, išnaudojanti kambarių išdėstymą judant erdvėje. Kūriniai pasitinka ir palydi žiūrovą, versdami suktis ar pereiti instaliaciją keliomis kryptimis iš naujo. Darbai veikia kaip ryšys tarp erdvės ir aplinkos, vaizdas pro langą tampa tokia natūralia instaliacijos tąsa, kad, akiai užkliuvus už savadarbio krepšinio stovo gretimame kieme, nejučia nusprendi, jog tai vienas iš sudėtinių parodos objektų.

Manau, apmaudu, kad autorius nepraleido pandeminių metų Kinijoje, kur, tikėtina, kūrinių dydis ir kiekis būtų padvigubėjęs. Bet nors tai ir neįvyko, manyčiau, kad Navako kūriniai, eksponuojami Radvilų rūmuose ir lauke, yra vientisas, didelis meno kūrinys. Sukurtas ir išeksponuotas taip, kad geriausiai atskleistų patį porcelianą.

Paroda veikia iki spalio 31 d.