Atrasti kažką, kas „sudrebintų“ tikrovės suvokimo pagrindą, šiuolaikiniame kine vis sunkiau, ypač dokumentikoje, kurioje, regis, jau kuris laikas dominuoja įvairiausio plauko projektai, o kūrėjai nesugeba ne tik prieiti prie savo personažų, bet ir užmegzti elementaraus small talk’o, kuris, kaip parodė Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, gali nuvesti prie pamąstymų apie gyvenimo prasmę ir mus supantį pasaulį. Užtat dažnai galima matyti, kaip veikėjams primetamas kūrėjų požiūris ar net į lūpas „įdedami“ jų žodžiai. Tada išties pradedi manyti, kad geram dokumentininkui neužtenka išmanyti kino amato, kai kuriems režisieriams tiesiog duotas talentas pamatyti ir išgirsti žmogų arba neduotas.

Spalio 8 d. prasidedantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Šis „Kino“ žurnalo numeris – didesnio kino pasakojimo apie lietuviško kino raidą sklaidos dalis. Žurnalo redakcijoje publikacijai ruošiamas didelės apimties leidinys „Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai“. Tai tekstų apie kino raidą ir dabartį rinktinė, kurios autoriai – kritikės ir kritikai, aktyvūs žurnalo turinio formuotojai.

Rugsėjo 1-ąją jubiliejinius mokslo metus pradės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. Nors tuometis Meno reikalų valdybos viršininkas prie LTSR Ministrų tarybos Juozas Banaitis įsakymą dėl choreografijos skyriaus steigimo prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos pasirašė tik 1952 m. kovo 20 d., įpareigodamas muzikos mokyklos direktorę Liudmilą Keželytę iki rugsėjo 1-osios surengti mokinių priėmimą.

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.

Ukrainos kino tyrėja Olha Voznyuk tekste apie naująjį Ukrainos kiną rašo, kad šiuo metu, t. y. po 2022-ųjų vasario 24 d., jos gimtinėje filmuojamas kitoks kinas – dokumentuojamas karas, fiksuojami jo žiaurumai, ir autorė optimistiškai viliasi, kad kinas taip pat prisidės prie Ukrainos pergalės. Ji skaitytojus supažindina ir su ukrainiečių kinu, pradėtu kurti po 2014-ųjų Rusijos invazijos. Tuomet šalies kine atsirado visas būrys jaunų kūrėjų, išgarsėjusių jau debiutiniais filmais. Naujajai kino kartai vis svarbesnės tampa savojo „aš“ paieškos, savęs pažinimas ir tapatybės suvokimas. Aptariamų filmų daug, tačiau kol kas tik maža dalis rodyta Lietuvoje. Tikėkimės, kad viešai prieinamų kūrinių atsiras vis daugiau, juo labiau kad apie Ukrainos šiuolaikinį kiną žinome tikrai labai mažai.

Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:

„Ir vėl turime diktatorių, ir vėl vyksta karas. Ir vėl reikia, kad kinas nebūtų nebylus.“ Tai viena Volodymyro Zelenskio frazių, pasakytų per 75-ąjį Kanų festivalio atidarymą. Ar jautri Ukrainos prezidento kalba padarys nors menką įtaką ne tik tarptautinei kino bendruomenei, parodys laikas. Nors tą patį atidarymo vakarą virš Kanų praskridę reaktyviniai lėktuvai sukėlė kai kuriems ukrainiečių kino atstovams panikos priepuolį.

„1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ 2022-aisiais, minint šio reikšmingo įvykio penkiasdešimtmetį, Kauno valstybinis muzikinis teatras pristato naują kūrinį – roko operą „1972“ apie Kauno pavasario įvykius“, – tokiais žodžiais Kauno valstybinis muzikinis teatras pakvietė į naujausio Kipro Mašanausko veikalo premjerą.

Gegužės 8-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovus pasitiko ukrainiečių tautiniais raštais pasidabinusios moterys, istoriniais kostiumais vilkintys vyrai su vėliavomis rankose. Neapsieita be bendrų nuotraukų su įvairiakalbe publika. Salėje vyravo pakylėta nuotaika. Ukrainiečių choras jautriai, su lyriška priegaide sugiedojo savo valstybės himną, o į jį, akompanuojant Charkivo teatro orkestrui, visa žiūrovų salė atsiliepė Vinco Kudirkos žodžiais – dauguma klausytojų negrabiai valė rasojančias akis.