Ašara Dievo aky

Gegužės 8-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovus pasitiko ukrainiečių tautiniais raštais pasidabinusios moterys, istoriniais kostiumais vilkintys vyrai su vėliavomis rankose. Neapsieita be bendrų nuotraukų su įvairiakalbe publika. Salėje vyravo pakylėta nuotaika. Ukrainiečių choras jautriai, su lyriška priegaide sugiedojo savo valstybės himną, o į jį, akompanuojant Charkivo teatro orkestrui, visa žiūrovų salė atsiliepė Vinco Kudirkos žodžiais – dauguma klausytojų negrabiai valė rasojančias akis. Kaimynų skausmas mums pažįstamas. Atrodė, kad čia pat buvo Sausio 13-oji. Ukrainiečiams agresija tęsėsi jau 75 dienas... 

Scenoje Charkivo ir Lietuvos operos ir baleto teatrų direktoriai Olegas Orishchenko bei Jonas Sakalauskas apsikeitė komplimentais ir nuoširdžiais pasiglėbesčiavimais. Svečio 60-mečio proga buvo įteikta Ukrainos kovos su okupantais simboliu tapusių geltonų saulėgrąžų puokštė.            

Charkivas – antras pagal dydį ir reikšmingumą Ukrainos miestas. Istorijoje – buvusi poloviečių tvirtovė. Jau daugiau nei šimtmetį pasakojama legenda apie etmoną Mazepą. Šiandien jis savitas kovos už Ukrainos žemę simbolis.

Nuo sunaikinimo grėsmės kolegas siekiantis apsaugoti Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro kolektyvą surengti Lietuvoje gastroles. „Tai neįprastos gastrolės. Karo veiksmai privertė teatro artistus, muzikantus bėgti, slėptis. Ne vienas artistas išvažiavo į Kijevo priemiesčius, Lvovą, užsienio šalis: siekė apsaugoti šeimas. Surinkome teatro branduolį“, – pasakojo nepaprastai jautrus, bet gebėjimo organizuoti nepraradęs teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Olegas Orishchenko, jau du mėnesius nematęs šeimos. Jis, ne vienus metus įvairiuose orkestruose grojęs trimitininkas, gerai žino, ką reiškia muzikantui prarasti scenos pojūtį, todėl Lietuvos pagalbą ypač vertina.

J. Sakalauskas, visa direkcijos komanda, Artūras Alenskas plūkėsi ieškodami vietos apgyvendinti daugiau nei 250 žmonių būrį. Jame ir 28 teatralų vaikai. Važiavo ilgai, okupantams šaudant, sprogdinant, saugodamiesi minų. Kelis šimtus teatro žmonių, kurie iš Ukrainos į Vilnių po nakties skraiste vyko traukiniu išjungtomis šviesomis, lengvaisiais automobiliais, autobusais, instrumentų ir dekoracijų, kitokio rekvizito prikrautomis mašinomis, reikėjo apgyvendinti ir rasti vietą repeticijoms. Talkino įvairios ministerijos. Net dviem mėnesiams prieglobstį nuo karo muzikantai rado Alytaus rajone, Daugų technologijos ir verslo mokykloje. Čia įsikūrusiems, buitį tvarkyti bandantiems ukrainiečiams buvo reikalinga teatro, rėmėjų pagalba. „Kiekvieną dieną bendraujame su Ukrainos kultūros ministru. Kalbame ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. Stipri Ukraina labai svarbi Europai, labai svarbi Lietuvai. Tai yra mūsų visų karas. Svarbu ne tik Ukrainos laimėjimas, bet ir jos integracija į Europos šeimą. Lietuva, manau, padės visaip“, – spaudos konferencijoje sakė Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.

Charkive gimęs aktorius, dabar pedagogas, įvairių apdovanojimų pelnęs teatro vyriausiasis režisierius Armenas Kalojanas sakė, kad teatras negali nuolat dirbti nuotoliniu būdu. Artistai turi būti scenoje. „Dėkojame Lietuvai. Ypatingą įspūdį padarė visur matomi ukrainietiški ženklai – spalvos, vėliavos ir nuoširdumas. Menas padeda išgyventi skausmą. Yra teatro žmonių, išėjusių į frontą, apverkėme žuvusį, sveikinome per bombardavimą gimusį mūsų šeimos narį“, – pasakojo režisierius.

Nuo 2013-ųjų teatrui vadovaujantis direktorius O. Orishchenko savo kolektyvą pristato kaip Rytų Ukrainos nacionalinės kultūros lyderį. Kai su direktoriumi kalbėjomės apie jo vadovaujamą kolektyvą, jis sakė: „Pradėjęs dirbti atkreipiau dėmesį į repertuarą. Jį plėtojome, siekėme parengti aštuonias premjeras per metus. Stengėmės išsaugoti didelį repertuarą – 45 „gyvus“ spektaklius. Mūsų naujieji rūmai – 1500 vietų klausytojų salė, 450 vietų kamerinė erdvė. Fojė pastatėme nedidelę sceną su fortepijonu ir taip sukūrėme Parketo salę, kurioje telpa iki 250 žiūrovų. Joje rodydavome netgi mini operas. Vasaros renginiams turėjome ir lauko sceną. Ji mus itin gelbėjo pandemijos laikotarpiu. Pradėjome dirbti su potencialiais žiūrovais. Priešais teatro rūmus plyti didelė, graži, šviečiančių fontanų puošiama aikštė, jungianti teatrą su centrine Charkivo gatve. Ją vadiname Prieteatrio (Priteatralnaja) aikšte. Žmonės aikštėje mėgaudavosi gražia aplinka ir gyva muzika. Galop atsirado net ir teatro rėmėjų. Iki karo su jų pagalba pastatėme Aramo Chačaturiano baletą „Spartakas“. Pajutome ir kitokią paramą. O kas išliks po karo?“

Sprogimai sudaužė teatro langus, degė stogas, yra kitų pažeidimų. Per nuotolinę vaizdo konferenciją duženų fone apie tai kalbėjo ir pirmasis direktoriaus pavaduotojas Igoris Tuluzovas, nuo karo pradžios neišeinantis iš teatro pastato, – jis ten gyvena ir rūpinasi visais ūkiniais pastato gelbėjimo reikalais. O kas dar galėtų būti?

Teatre dirbo 778 žmonės. Ukrainos prezidento valia visiems darbuotojams garantuoti atlyginimai, tačiau artistai turėjo išsislapstyti. Su visais jais stengiamasi palaikyti ryšį – tiek su likusiais Ukrainoje, tiek su pasitraukusiais. Leista surinkti šią į Lietuvą atvykusią 220 darbuotojų grupę, kuri šiuo metu ir pristato Charkivo teatro spektaklius Lietuvoje. Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje rodyta Georges’io Bizet opera „Karmen“, Joniškio kultūros centre – baleto koncertas su fonograma, Palangos koncertų salėje – baleto koncertas su simfoniniu orkestru, Vilniuje – šokio spektaklis pagal Carlo Orffo kantatą „Carmina burana“, o gegužės 9 d. karuose žuvusiųjų atminimui sostinės Šv. Jonų bažnyčioje kolektyvas atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“.

Operos ir baleto teatre surengtame koncerte pasirodė ukrainiečių baleto trupė, intrigavo balsingas, disciplinuotas, savita maniera dainuojantis choras: liejosi nenutrūkstanti, kvėpavimo pauzių negriaunama, minkštai skambanti, gerai subalansuota kantilena (choro vadovas – Ukrainos garbės artistas Oleksijus Chernikinas). Koncertą choras pradėjo Taraso Ševčenkos tekstu sukurta Danylos Kryžanovskio paplitusia daina „Platusis Dniepras šniokščia, ūžia“. Ji jau 6-ajame dešimtmetyje buvo dainuojama ir Lietuvos chorų. Teatro choras pritarė ir solistų atliekamoms arijoms. Chorinės muzikos kultūra Ukrainoje iki šiol aukšta. Daug solinio dainavimo specialybę aukštosiose menų mokyklose baigusių jaunuolių dainuoja ne tik muzikinių teatrų choruose, bet ir kituose valstybiniuose kolektyvuose. Ir Charkive chorų stoka nesiskundžiama. Ekstremalios sąlygos gal ir dabar suartins mūsų kultūras.

Lietuvoje girdėjome ne vieną ukrainiečių dainininką. Vyresnioji karta prisimena 1971 m. Vilniuje vykusio M. Glinkos konkurso laureatą, artistišką, puikų bosą Anatolijų Kočergá, vėliau dainavusį visuose reikšmingiausiuose pasaulio teatruose. Dainininkas V. Strelkovas mąstė apie akademinės muzikos situaciją šiandien: „Ar ne per daug finansuojama populiarioji kultūra? Ją daugiau jaunimo pažįsta. Akademinę muziką propaguojantys kolektyvai privalo ieškoti patrauklių formų publikai sudominti. Žiūrovą reikia užkariauti. Būtina teatruose vesti edukacinius užsiėmimus, skaityti paskaitas. Mažojoje salėje nuolat rengiame solistų koncertus. Kamerinė muzika patraukia klausytojus. Tuomet jie eina žiūrėti operos. Dabar teatras džiaugiasi jaunosios kartos solistais. Kad ir tokiu puikiu baritonu kaip tarptautinių konkursų laureatas Volodymiras Kozlovas. Gal ir jūsų teatras pakvies jį dainuoti.“

Lietuvos ir Ukrainos artistų vienybę scenoje ir siekiuose liudijo bendromis baritonų pajėgomis, talkinant Charkivo teatro chorui, atlikta Ūdrio daina iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“. Su Charkivo teatro baritonais V. Kozlovu ir Mykyta Marynchaku ją atliko Vytautas Juozapaitis ir Jonas Sakalauskas.

Teatrą reprezentavo tenorai, iš kurių išsiskyrė Gaetano Donizetti Nemorino romansą iš operos „Meilės eliksyras“ dainavęs labai muzikalus lyrinis tenoras Maksymas Vorochekas, Šv. Jonų bažnyčioje giedojęs ir Mozarto „Requiem“. Tenorai keitė vienas kitą. Sudėtingos gastrolių aplinkybės nedarė įtakos koncerto repertuarui. Nepaisant nuovargio, repeticijų stokos, svetimo teatro akustikos ypatumų, artistai siekė parodyti visas išgales. Skambėjo Aleksijaus Srebnytskio, Serhiyjaus Hontovyi atliktos sudėtingos arijos (Kalafo iš Puccini „Turandot“, Manriko stretto iš Verdi „Trubadūro“).

Iš 45 teatre dirbančių solistų koncerte išgirdome Dalilos ariją iš Camille’io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ dainavusią artistę, puikų mecosopraną Viktorią Zhytkovą. Regėjome ištisą svečių operos solistų paradą: dainavo sopranai Olena Shyriaeva, Olena Starikova ir Yulia Piskun, mecosopranai Natalia Matveieva, Romanas Gordeievas. Charkivo teatro baleto trupė pristatė ištraukas iš spektaklių „Spartakas“ ir „Pandoros paslaptys“. Koncertą baigė choras, suteikęs galimybę pasiklausyti ištraukų iš ukrainiečių nacionalinio repertuaro – Mykolos Lysenko operos „Tarasas Bulba“ ir Semeno Hulak-Artemovsky operos „Zaporožietis už Dunojaus“.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Orfo „Carmina burana“, įdomiai prie baleto įvesti solistai. Aišku, kiekvieno teatro akustika – kietas riešutas, jam perkąsti reikia laiko.

Charkivo operos ir baleto teatro simfoniniam orkestrui dirigavo Yuriy Yakovenko ir vyriausiasis dirigentas, Ukrainos garbės artistas, dar ir vargonininkas Dmytro Morozovas, kuris yra festivalio „Open Air“, vykusio 2012–2014 m. dabar nuo žemės paviršiaus nušluotoje Bučoje, įkūrėjas, dirba su jaunimo simfoniniu orkestru. D. Morozovas Šv. Jonų bažnyčioje dirigavo ir Mozarto „Requiem“. Galingai skambėjo Ukrainos himnas, pritariant D. Morozovo valdomiems vargonams. Nepaprastai mėgstantis šį instrumentą dirigentas vargonavo ir solo. Prie atlikėjams pavojingos bažnyčios akustikos bandė prisitaikyti visi atlikėjai.

Oficali koncerto dalis atliepė Europos vienybės idėją, išsakyta meilė žmonėms, norintiems gyventi laisvoje visuomenėje, atstatyti barbarų sugriautą kraštą, pagerbti kritusius. Dona eis requiem...