Pirmieji laimėjimai Terpsichorės pasaulyje

Rugsėjo 1-ąją jubiliejinius mokslo metus pradės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. Nors tuometis Meno reikalų valdybos viršininkas prie LTSR Ministrų tarybos Juozas Banaitis įsakymą dėl choreografijos skyriaus steigimo prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos pasirašė tik 1952 m. kovo 20 d., įpareigodamas muzikos mokyklos direktorę Liudmilą Keželytę iki rugsėjo 1-osios surengti mokinių priėmimą. Spėju, kad šio įsakymo atsiradimą galėjo inspiruoti ir Valstybinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovo Vytauto Grivicko 1951 m. birželio 20 d. laiškas Banaičiui. Laiške baleto vadovas rašė: „Norint išbristi iš šios padėties ir pagerinti spektaklių meninį lygį būtina prie LTSR operos ir baleto teatro įsteigti choreografijos mokyklą. [...] Choreografinės mokyklos įsteigimo klausimas iškeltas Visasąjunginiame meno reikalų komitete Maskvoje, tačiau iki šiol neaišku, kada tai bus sprendžiama“ („Vytautas Grivickas: baletmeisterio užrašai“, Vilnius: Tyto alba, 2005).

Kaip ten buvo, dabar ne tiek svarbu, bet rugsėjo 1-ąją choreografijos skyriaus duris pravėrė pirmieji mokiniai. Tiesa, dalis jų netrukus buvo išsiųsti į Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos choreografijos mokyklą, tad po šešerių metų į baleto trupę įsiliejo pirmieji mūsų choreografijos skyriaus absolventai Elena Chadarauskaitė, Nijolė Šimkūnaitė, Birutė Makačinaitė ir Rimas Marcišauskas (klasikinio šokio dėstytoja Genovaitė Sabaliauskaitė).

Tokia buvo pradžia – be trimitų, ugningų kalbų ir šventinės pompastikos. Tiesiog visi dirbo savo darbą – mokytojai mokė, sugebėdami derinti darbą teatre su pamokomis, mokiniai mokėsi. Ir tik didžiausi fantazuotojai galėjo manyti, kad po kelių dešimtmečių mūsų choreografijos skyriaus mokiniai profesionalumu, menine branda prilygs arba bent jau priartės prie Maskvos, Leningrado, Minsko, Kijevo ar Permės baleto mokyklų auklėtinių.

Ilgas buvo „čiurlioniukų“ kelias į Terpsichorės olimpą. Tik 1974 m. mokytojos Lili Navickytės‑Ramanauskienės auklėtinė Loreta Bartusevičiūtė sugebėjo pelnyti asmeninį įvertinimą už Lietuvos ribų – sąjunginiame menų festivalyje „Baltosios naktys“, vykusiame Leningrade, gavo diplomą „už Fryderyko Chopino „Preliudo“ atlikimą“. Po kelerių metų, 1979-aisiais, kita „čiurlioniukė“ Jolanta Valeikaitė sėkmingai pasirodė sąjunginiame baleto konkurse Maskvoje – ji taip pat įvertinta diplomu. Ledai buvo pralaužti, įgijusi daugiau pasitikėjimo, kartais palaikoma tik savo mokytojos Ados Tamulevičiūtės-Nasvytienės, Valeikaitė 1988 m. sugebėjo tapti net dviejų tarptautinių baleto konkursų Varnoje (Bulgarija) ir Paryžiuje laureate.

Atrodo, sėkmingi pirmieji „čiurlioniukių“ žingsniai tarptautiniuose klasikinio šokio renginiuose suteikė daugiau pasitikėjimo ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, tad nieko nuostabaus, kad 1994 m., kai Lietuva jau buvo negrįžtamai išsivadavusi iš „broliškos“ Sąjungos globos, choreografijos skyriaus atstovai pravėrė Vakarų pasaulio duris – dalyvavo Tarptautiniame baleto konkurse Lozanoje (Šveicarija). Debiutas buvo sėkmingas: mokytojos Elenos Švedai ir repetitoriaus Jono Katakino įdirbis pasiteisino – Rūta Jezerskytė iškovojo pirmąją savo pergalę tarptautiniuose konkursuose. Po šios pergalės niekas baleto gerbėjų nebestebino – nei jos pergalė Tarptautiniame baleto konkurse Džeksone (JAV) 1998 m. ar po metų laimėjimas Nagojoje (Japonija), nei Alexandros Radius prizas (Olandija) geriausiai 2002 metų šokėjai.

Pasirodo, kartais ir geras pavyzdys užkrečiamas. Tais pačiais metais jėgas Tarptautiniame konkurse Paryžiuje išbandė dar viena jubiliato auklėtinė: mokytojos Jolantos Vymerytės mokinė Neli Beliakaitė pateko į finalą ir pelnė diplomą. Po metų Beliakaitė pakartojo Jezerskytės žygį į Šveicariją. 1997 m. jaunoji šokėja pelnė diplomą už šiuolaikinės choreografijos atlikimą VIII Tarptautiniame baleto konkurse Maskvoje. Beje, labai įdomi detalė – nors šių dviejų „čiurlioniukių“ pergalingą žygį į Lozaną skiria tik metai, jų diplomai nevienodi: prie Beliakaitės pavardės pridėta Mademoiselle, o Rūta – tiesiog Jezerskytė. Ką gi, matyt, per metus organizatoriai suprato, kad Lietuva – tai ne Rusija.

1989 m. choreografijos skyrių baigė Eglė Špokaitė. Kaip įprasta, po absolventų ataskaitinio koncerto buvo skirstoma ir spėliojama, kas ką šoks, kas turi duomenis, o kas ne. Tie, kurie nenuspėjo Špokaitės galimybių ir ateities, ilgai negalėjo ar nenorėjo susitaikyti, kad jų pranašystės neišsipildė. Lietuva turėjo unikalią baleriną, tik nesugebėjo jos objektyviai įvertinti. Tarptautiniuose „vandenyse“ Špokaitė debiutavo 1994 m.: tarptautiniame baleto konkurse „Maja“ Sankt Peterburge užėmė III vietą ir pelnė bronzos medalį, tais pačiais metais tapdama ir Tarptautinio baleto konkurso Permėje (Rusija) laureate. 1995 m. Špokaitė – jau Tarptautinio konkurso Helsinkyje nugalėtoja, o po metų Tarptautiniame baleto konkurse Nagojoje (Japonija) nuskynė auksą.

Šiandien prisiminėme tik tas mūsų baleto žvaigždes, kurios nušvito Terpsichorės olimpo danguje, tarsi nušviesdamos kelią savo pamainoms. Dabar nieko nestebina ne tik sėkmingas dalyvavimas įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, bet ir jų gausa. Tad ir dalyvavimas juose tapo vos ne mados reikalu ar prestižu. Mūsų Baleto skyriaus jubiliejaus proga leisiu sau pacituoti profesionalios baleto kritikės Natalijos Černovos (Maskva) nuomonę apie tris jubiliato auklėtines: „Sakralinis skaičius trys, paradoksaliai įkūnytas vilniečių šokėjų „pas de trois“ (trejetas), virto lietuvių šokio mokyklos ženklu pastaruosiuose tarptautiniuose šokio festivaliuose bei baleto artistų konkursuose. [...] Trys jaunos balerinos Eglė Špokaitė, Rūta Jezerskytė ir Neli Beliakaitė laimėjo prizus Permėje, Sankt Peterburge, Lozanoje ir Maskvoje. [...] Lietuvių balerinų „entrée“ įvyko, aišku, Vilniuje – jas sujungė mokykla. [...] Visuose konkursuose artistės išsiskyrė iš kitų aukštu ūgiu, ilgomis šokio linijomis. Ir muzikalumu, kuris atsiranda ne tiktai gamtos dėka, bet yra išugdomas pedagogų.“

Tad ar bereikia geresnio tiek Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, švenčiančio jubiliejų, tiek jo pedagogų bei auklėtinių įvertinimo.