Gegužės 8-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovus pasitiko ukrainiečių tautiniais raštais pasidabinusios moterys, istoriniais kostiumais vilkintys vyrai su vėliavomis rankose. Neapsieita be bendrų nuotraukų su įvairiakalbe publika. Salėje vyravo pakylėta nuotaika. Ukrainiečių choras jautriai, su lyriška priegaide sugiedojo savo valstybės himną, o į jį, akompanuojant Charkivo teatro orkestrui, visa žiūrovų salė atsiliepė Vinco Kudirkos žodžiais – dauguma klausytojų negrabiai valė rasojančias akis.

Ir mene pasitaiko nederlingų metų. Nuo tokio „badmečio“ neapsaugotas niekas – nei profesionalūs meniniai kolektyvai, nei švietimo įstaigos, ruošiančios būsimus profesionalus. Nuo ko priklauso tas „badmetis“, kuris kartais sujaukdavo ir choreografijos skyriaus absolventų, ir jų mokytojų planus? Nuo mokytojų? Bet didesnė jų dalis juk prieš tai ir po to sugebėdavo profesionaliai atlikti savo darbą. Nuo mokinių, jų profesinių duomenų, gebėjimo perimti mokytojų teikiamas žinias? Bet į choreografijos skyrių priimdavo gabiausius, po skrupulingos atrankos (su sąlyga, jei būdavo iš ko rinktis!).

2022 m. vasario 24-oji pakeitė ne tik Didžiosios istorijos naratyvo kursą, bet ir kiekvieno mūsų mažąsias istorijas. Stebint vaizdus iš kovojančios Ukrainos, neapleidžia jausmas, kad galiausiai žmogiškumas, meilė ne tik kitam žmogui, bet ir gyvūnui nugalės. Beribis humanizmas ir bandymas gyventi toliau karo fone ryškus mūsų viršelį puošiančiame kadre iš filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“.

Kare sukrečia viskas. Man jo ženklu patį pirmą rytą tapo dvi jaunos moterys, „Currenttime.tv“ korespondentės Kijeve Julija Žukova ir Julija Goričeva. Išvakarėse, kaip visada, žiūrėjau „Currenttime.tv“, kuris, girdėjau, dabar ne vienam jau tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Iki pat vidurnakčio buvo laukiama Ukrainos Rados sprendimo skelbti šalyje ypatingą situaciją: Julija Žukova laukė kartu su visais ir nuolat pranešinėjo, kas vyksta. Kitą rytą prasidėjo karas.

Šimtmečio „Traviata“ grįžo kaip nugalėtoja, trykšdama emocijų fejerverkais ir tikrut tikrutėliu publikos ažiotažu. Vilnietiškosios „Traviatos“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre bilietai iššluoti, planuojami papildomi spektakliai pavasarį. Naujųjų išvakarėse LRT parodyto Niujorko „Metropolitan Opera“ spektaklio peržiūros mediatekoje per parą šoktelėjo dvigubai aukščiau nei visų iki šiol rodytų operų mėnesio peržiūros.

1. Prieštaringus jausmus sukėlęs slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre kūrybos procesas, kurio dalimi teko būti. Tai spektaklis, neabejotinai turėjęs potencialo tapti išskirtiniu kūriniu Lietuvos teatro kontekste. Šiaip ar taip, jis dosnus netikėtų vaidmenų, iš kurių visų pirma išskirčiau Ilonos Kvietkutės Sonią.

Vėžlienos sriubos? Demidovo blynelių su juodaisiais ikrais? Putpelių sarkofage, įdarytų žąsų kepenėlėmis ir triufeliais? O gal romo pyrago su figomis ir cukruotomis vyšniomis? Aišku, kiekvienas patiekalas bus serviruojamas su atitinkamu gėrimu... Tai tik dalis filmo „Babetės puota“ meniu. Visą rasite jau tradicija tapusioje kalėdinėje žurnalo temoje. Šįkart autorių prašėme pasvajoti, su kokiu režisieriumi jie norėtų pavakarieniauti. Nors viena jų teigia, esą šiame pasaulyje yra ir sukalbamesnių profesijų nei režisieriai bei kino kritikai, ir fantazijose jau beveik mato tarantiniškas kraujo upes už senas ir naujas nuodėmes, žiemos šventės – susitaikymo metas.

Mantas Daraškevičius, baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, nuo 2006 m. šoka Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupėje. 2008–2009 m. jis stažavosi Estijos „Vanemuine“ teatre. Per savo karjerą sukūrė vaidmenis spektakliuose „Barbora Radvilaitė“ (choreografė Anželika Cholina, LNOBT, 2011), „Čiurlionis“ (choreografas Robertas Bondara, LNOBT, 2013), „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, LNOBT, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, LNOBT, 2018), „Stebuklingas mandarinas“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, LNOBT, 2018) ir kt.

„Čia tikrai esama kažkokios mistikos su ta mūsų bažnyčia – joje gamykla prasidėjo, o ją grąžinus baigėsi“, – sako buvęs Kauno radijo gamyklos darbuotojas Algirdas Kepežinskas. 1993 m. jo įkurta radijo stotis „Tau“ 102,9 FM bangomis šį vėlyvą rudenį žadėjo transliuoti buvusių darbuotojų pasakojimus. Tai – parodos „Banga: Žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje dalis. Kuratorė Auksė Petrulienė, M.K. Čiurlionio muziejuje įsteigusi bendruomenių platformą, šitaip tęsia savo „Mažąsias istorijas“ apie Kauno pramonę, kurios nebeliko.

„Scanoramos“ kasmetinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje debiutavo dar tik pradedantys savo kūrybinį kelią kūrėjai ir tie, kurių trumpametražiai filmai jau spėjo apkeliauti žymius tarptautinius festivalius. Programoje, suskirstytoje į keturis blokus, buvo galima išvysti ir keturis lietuvių režisierių filmus, be jų, konkurso žiuri taip pat vertino Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos ir Rusijos režisierių darbus. Atrodo, kiekvieno kūrėjo žodis prieš užtemstant kino salės šviesoms leido suvokti, kas sieja devynių Baltijos jūros regiono šalių filmus.