7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rytojaus atsiminimų fragmentai

Sylvios Plachy fotografijų paroda „Kada bus rytojus“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Marija Martinaitytė
Nr. 37 (1444), 2022-11-18
Fotografija
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.

Kaip užfiksuoti rytojui (o gal rytojų)? Po pasaulį keliaujanti ir į Vilniuje esančius Radvilų rūmus atvykusi vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy paroda „Kada bus rytojus“ (kuratorė Gabriella Csizek) bando į tai atsakyti. Iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo šiek tiek chaotiška – tvarkingai sukabintos fotografijos nekuria tolygaus ar chronologinio pasakojimo, nebando supažindinti su konkrečiomis vietomis ar asmenimis (nors jie labai dažnai pažįstami), o ir juodų rėmelių jūroje fragmentiškai sušmėžuoja balta spalva. Tačiau čia ir nebandoma sukonstruoti kokios nors labai logiškos vizualinės sekos: parodant Sylvios Plachy gyvenimo atsiminimų nuotrupas, mums leidžiama susipažinti su autorės asmenybe ir tuo, kaip ji matė supantį pasaulį.

 

Fotografės užfiksuotoje aplinkoje vis pasirodo ir mums pažįstami veidai: kai kuriuos ji fiksavo gavusi užsakymus iš laikraščių ar žurnalų, kai kuriuos – kaip savo pažįstamus ar artimos aplinkos veikėjus. Pamatome tuometinio Niujorko meno lauko grandus: savo kūrinio fone pozuojantį Jeaną-Michelį Basquiat ir su entuziastingai kažką šaukiančiais savo vaikais pro pravažiuojančios mašinos langą iš lauko mojantį Joną Meką. Tačiau iš garsių asmenybių portretų, matomų parodoje, vienas įdomiausių – André Kertészo (galbūt ne be reikalo ši nuotrauka atsidūrė ant parodos plakato). Nuotraukoje – ne pats garsus vengrų fotografas ir Sylvios Plachy draugas bei mokytojas, o jo šešėlis. Portretuojamas kažko ranka siekiantis Kertészas tarsi pasislepia ar yra paslepiamas, bet tuo pačiu metu atsigręžiama į jo kūrybą – jis ir pats dažnai sukeistindavo fiksuojamą vaizdą, savo nuotraukose žaisdamas šešėlių formuojamais vaizdais.

 

Plachy fotografijose taip pat vis pasikartoja jos šeimos (ne visada) jaukios istorijos. Ant galinės automobilio sėdynės sėdintys ir muilo burbuluose skendintys tėvai, iš daugelio kadrų sudėliotas lyg kinematografiškas koliažas, vaizduojantis jos vyro ir tėvo kivirčą, didelio formato blunkanti mamos, stovinčios prie Sylvios tėvo kapo, nuotrauka... Šiose fotografijose Plachy atsiskleidžia kaip stebėtoja, fiksuojanti gyvenimo akimirkas, kurias ne visuomet pavyktų apibūdinti žodžiais, – dėl vaikystėje nesibaigiančio kraustymosi ir besikeičiančių vietų išmokta kalbėti vizualiąja kalba, pagauti akimirką dar prieš jai įvykstant.

 

Šeimos atsiminimai ir portretai nebūtų išsamiai paminėti, pamiršus jos sūnaus Adrieno Brody vardą. Nors parodoje pilna nuotraukų iš Adrieno vaikystės ir kadrų, jį lankant jau suaugusį filmavimo aikštelėse, labiausiai įsimena vienas jam parodos erdvėje skirtas kampas. Žvaigžde jis tampa ne tik savo filmų plakatuose, bet ir mamos kurtuose šventiniuose atvirukuose, o jaukiai surežisuoti momentai mane stebinčią irgi įtikina ir priverčia su nekantrumu laukti to atviruko savo nelabai naudojamoje pašto dėžutėje. Tiesa, išsiskiria ir dar viena nuotrauka, daryta 1976 m. kelionės į Plachy gimtąją Vengriją metu: jos dar mažas padykęs sūnus lipa ant nepažinto socialistinio realizmo stiliaus paminklo. Tai lyg pranašystė po maždaug penkiolikos metų ateisiančiai komunistinio režimo Vengrijoje griūčiai, kuriai įvykus Sylvia Plachy vėl fiksuos panašaus tipo skulptūras toje pačioje šalyje, tik jau su ištuštėjusiais buteliais prie herojų kojų.

 

Plachy domisi ne tik savo gimtosios šalies, bet ir jos namais tapusios Amerikos problemomis. Ją domina vienišumas (galerijos languose pamatome alegorizuotus vienišos jaunystės ir senatvės vaizdus, besiplaikstančius ant plonos medžiagos), socialiai atstumti asmenys (parodoje atsiranda nemažai kadrų, kuriuose – moterys, užsiimančios seksualiniu „darbu“). Ji savo fotoaparato objektyvu tarsi gaudo nematomus ir besislepiančius vaiduoklius, nors kartais atrodo, kad tai daro kiek romantizuodama, poetiškai pagražindama.

 

Galiausiai parodoje atsiskleidžia dar vienas įdomus Sylvios Plachy kūrybos aspektas – fotografė mėgsta portretuoti gyvūnus taip, lyg jie būtų žmonės, lyg jie turėtų kažką pasakyti. Todėl gal nėra labai netikėta, jog iš parodoje rodomo režisierės Rebeccos Dreyfus trumpametražio filmo sužinome, kad vieną savo nuotrauką „Košmaras“, vaizduojančią pavargusį emocingą žirgą, gal kiek ir juokaudama Plachy įvardija kaip savo tiksliausią autoportretą. Nors parodoje randame dar vieną jau neseniai sūnaus užfiksuotą Sylvios portretą vaizdo įrašo formatu, šis bandymas parodos kontekste atrodo naivokai. Tačiau nemanau, kad parodos lankytojams pritrūksta pačios fotografės veido – ją pažįstame per jos atsiminimus ir žvilgsnį.

 

Paroda veikia iki sausio 8 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Sylvios Plachy fotografijų parodos „Kada bus rytojus“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.