Dailė
Atradau Joną Meką Lietuvoje. Kai Lietuva žiūrėjo jo filmus Šiuolaikinio meno centro rūsyje, išgirdau jo tekstus ir poeziją. Draugai, su kuriais tuo metu gyvenau, turėjo vieną „Laiškų iš niekur“ egzempliorių. Tarp 1994 ir 1996 metų Mekas siuntė laiškus iš Amerikos į Lietuvą. Rašė apie savo gyvenimą ten, prisiminė pirmus metus Niujorke, draugystę su Jurgiu Mačiūnu, dalinosi mintimis apie šiuolaikinį pasaulį ir rekomendavo, ką skaityti.
Ta knyga buvo tikras atradimas. Prieš 20 metų irgi rašydavau laiškus į Prancūziją, kad papasakočiau apie savo nuotykius Lietuvoje. Meko laiškai buvo raktas suprasti šalį, kurioje pradėjau gyventi. Nors būdamas lietuvis jis žvelgė kitomis akimis nei vietiniai, iškart tapo artimas.
Kadangi pavyko gerai suprasti Meko laiškus, iškart užsimaniau juos versti. Man norėjosi, kad ir kiti, taip, kaip aš, jį atrastų. Prancūzijoje beveik niekas nežinojo apie tuos jo tekstus lietuviškai. Teko ieškoti originalių laiškų egzempliorių kreivais keliais, nes „Baltos lankos“ jų jau nebeturėjo. Radau bute pas jo bendramintį Algimantą Antaną Naujokaitį. Tai jis publikavo Meko laiškus „Valstiečių laikraštyje“. Naujokaitis gyveno prie Lukiškių aikštės esančiame tamsiame bute. Šis buvo visas prikrautas knygų, ir nemažai jų – apie Meką.
Taip ir prasidėjo mano kelionė su Jonu Meku. Versdama jam kelis kartus parašiau, mainėmės faksogramomis per vyro darbovietę. Nors rašė jis rašomąja mašinėle, visą laiką ką nors piešdavo ant popieriaus: mažą „Bolex“ kamerą. Tai buvo jo ženklas ir taip jį atpažinau, kai susitikome „Les Boreales“ festivalyje. Knygoje dar turiu jo palinkėjimą: nuoširdus ačiū už terrific translation, kaip jis parašė.
Verčiant kilo kelios kalbos dilemos. Mekas į skaitytojus savo laiškuose dažnai kreipdavosi „tu“. Prancūzų kalboje tai gana neįprasta. Tai buvo vienas pirmųjų klausimų, kuriuos teko spręsti. Taip pat ne taip paprasta, bet įdomu buvo paaiškinti, kodėl per Jurgio Mačiūno laidotuves visi buvo prašomi atsinešti būtent po jurginą. Jurginas į prancūzų kalbą verčiamas dalhia, nors skamba kažkaip lietuviškai, tai vis dėlto ne ta pati gelė.
Per 20 metų Jonas Mekas, be abejo, tapo dar žinomesnis, nors dar tikrai ne pačiai plačiausiai visuomenei. Kaip vertėja, padedu kitiems jį atrasti. Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė sumanė Meko gimimo šimtmečio proga į prancūzų kalbą versti visą jo poeziją. Pradėjom darbą praėjusį rudenį. Kartu su lietuviu vertėju Ainiumi Selena dirbom drauge dar su keturiais poetais. Aiškinom jiems kalbos struktūrą, semantiką, potekstę ir jie perteikė visa tai prancūziškai. Jonas Mekas tapo jiems atradimu. Kas stebino juos labiausiai – jo poezijos stilių įvairovė. Lyg Mekas būtų dar jaunas žmogus, kuris išbando save visaip reikšdamasis. Po savaitės darbo susirinkome Cassis miestelyje, kur Mekas kurį laiką gyveno, ir deklamavome jo eiles originalo bei prancūzų kalbomis. Ir Mekas tapo atradimu vis naujiems žmonėms.
Pažintis su Jonu Meku vyksta ir jo šalyje, pavyzdžiui, Biržuose, kur jis būdamas vaikas gyveno pas savo dėdę kunigą. Šiame mieste įsikūrė Jono ir Adolfo Mekų palikimo centras. Pilies spintose guli jo dokumentai, surūšiuoti, sunumeruoti ateičiai, kuriuos jis pats atsiuntė. Viename Biržų bare, kaip pasakojo vietos gyventoja, net plakamas Jono Meko kokteilis. Senas paštas turi būti remontuojamas ir ateityje čia bus galima išvysti mamai siųstą mėlyną ančių pūkų striukę, skaityti Jono Meko brolio Adolfo dienoraštį ir taip toliau. Ten, kur stovėjo šeimos namas Semeniškiuose, dabar įrengta lentelė. Taip pat visai neseniai išleisti visi Jono Meko raštai.
Turbūt toks Meko likimas – būti vis iš naujo atrandamam. Jo ir jo brolio nesenai išleisti laiškai mamai – dar vienas pavyzdys. Rašydami iš Amerikos ar kitokių vietų, jie piešia vaizdą, ką reiškia būti emigrantu. Tuo metu tai reiškė ilgai stovėti eilėse pašte norint siųsti daiktus į Lietuvą, galvoti, kaip apeiti cenzūrą, kad eilėraščių rinkinys pasiektų namus, etc. Šiuos laiškus irgi verčiau į prancūzų kalbą.
Jono Meko gimimo šimtmetis turbūt skatino ir dar skatins pasidalinti medžiaga, prisiminimais, faktais apie jį, taip kuriant vis naują jo paveikslą. Jis dirbo intensyviai, kryptingai, apgalvotai. Tuo įsitikinau pamačiusi jo atsiųstas dėžes Biržuose. Apie viską pagalvota. Ten yra jo korespondencija, dokumentai, liudijantys apie jo gyvenimą ir darbą. Tačiau visa Meko kūryba, jo veikla, jo ryšiai tikrai dar neištyrinėti. Jis yra žmogus, kuris gyveno tarp Amerikos avangardo ir buvo jo dalis, net jei grįžo amžino poilsio į kuklias kapines kažkur Lietuvos šiaurėje, ir tuo jis bus vis iš naujo įdomus jaunam lietuviui, kuriam bus sunku patikėti, kad karo pabėgėliui pavyko įsikurti Amerikoje ir daryti įtaką pasauliui, kaip ir Andy Warholui ar Johnui Lennonui. Jis amžiams įrašė Lietuvos vardą pasaulinės kultūros žemėlapyje.
Bet kokiu atveju dar turiu darbų. Dar liko neišverstas Jono Meko ir brolio Adolfo apysakų rinkinys „Knyga apie karalius ir žmones“. Tikriausiai ateis laikas, kai bus galima jas skaityti prancūziškai. Ir Jonas Mekas bus atrandamas vis iš naujo.
