Vėluoju siųsti atviruką

Modernistinis Kauno centrinio pašto pastatas pagal paskirtį nebenaudojamas ir kažko laukia. Jo nenugriovė. Bet ryšiams palaikyti tokių didelių erdvių ir nebereikia, kai pakanka išmanaus mobiliojo telefono. Ištaigingas pašto fasadas, sukonstruotas jungiant užapvalintas ir stačiakampes formas, puošiant liaudiškų ornamentų citatomis, dabar reiškia tik praeitį. Tad menininkai jau ne kartą juo naudojosi kaip laiko mašina. Ji veikia jau vien kabinetų išdėstymu ir pro plačius langus plūstančia šviesa, nukeliančia į kitokius laikus, kai žinios reikėdavo laukti, o pokalbius su žmonėmis kituose miestuose ar šalyse – užsisakyti iš anksto. Tuomet siunčiamas laiškas turėjo ne tik tekstinį, bet ir vaizdinį svorį, nes ant voko reikėjo klijuoti pašto ženklą, nusipirktą atstovėjus eilę erdvioje operacijų salėje, kurios grindys primena močiutės austą lovatiesę. O nuo gautų laiškų nuklijuoti ženklai tapdavo „langeliais į pasaulį“, kaip primena ne vienas šiųmetės Kauno bienalės kūrinys.

Anuometinį ryšių kūniškumą išryškina antrame aukšte eksponuojama Ievos Martinaitytės-Mediodios instaliacija. Jos pagrindas – menininkės rašyti laiškai mamai, kuri juos atsiimdavo tame pačiame pašte. „Brangi Mamyte, Aš čia. New Yorke. Sunku buvo praeiti per sieną. Davė 3 mėn. Būti... Truputį vėluoju siųsti atviruką... O kai gaunu laiškus, atrodo viskas čia pat... Na, tuo ir baigiu. Viskas eigoje, šviesu, kartais liūdna, bet nėra blogai, būna daug džiaugsmo taip pat, o taip pat ir per vidurį...“ Žodžiais nutylimą išsiskyrimo skaudulį „išgyvena“ paveikslai, susiraukšlėję tarsi nusimesta oda ir tebekraujuojantys. Toje pačioje erdvėje fragmentiškai pristatomi latvės Diānos Tamanės atvirlaiškiai, kuriuos jai siųsdavo mama, sunkvežimio vairuotoja: „būk atsargi bendraudama su naujais žmonėmis... nebūk nuo žmonių priklausoma emociškai... pasikliauk savo natūralia išmintimi ir intuicija...“

Pašto salėje užsimezgantis virtualus dukters pokalbis su ne sava mama galėtų simbolizuoti bienalės temą. „Artumo geografija“ aktuali tampa tada, kai geografiškai ir / ar kultūriškai nutolę žmonės ir tautos niekada nesusitiks, bet jei nors kartą pasiklausytų vienas kito, gal rastų ir kažką bendro. Kartu tai – nuoroda į paralelinius parodos segmentus Rygoje ir Liublianoje, kurių dauguma mūsų skaitytojų taip ir nepamatys.  

Studijuodama Kaune užsukdavau pas tetą Danguolę, dirbusią pašto viršutiniame aukšte, – ji buvo direktoriaus sekretorė. Tetos nebėra, nebėra ir ant pakylos stovėjusio prašmatnaus jos darbo stalo, o buvusio pašto darbuotojų kabinetai ir salės tušti, apie jų funkcijas primena tik likę užrašai: „Vyresnysis inžinierius energetikas“, „priimtos siuntos“. Taip pat – spintelės laiškams, langeliai, konvejeriai ir kitokie gremėzdiški ryšių įrenginiai. Kauno bienalė dar kartą pakvietė tyrinėti pašto erdves, susitikti su jo vaiduokliais (2015 m. to paties siekė Nicolas Bourriaud, kuruodamas parodą „Gijos. fantasmagorija apie atstumą“), prisiminti laikus, kai progreso idėja dar nebuvo pasenusi, o taika ir bendradarbiavimas buvo politikos raktažodžiai.

Bienalės kuratorės Alicia Knock ir Inga Lāce atskaitos tašku pasirinko žemyną, kuris mums nesiasocijuoja nei su galia, nei su progresu, nei su taika, nei su bendradarbiavimu, apie kurį svajotume. Tai – Afrika. Ir vien šis įvardijimas išduoda, kad tas žemynas mums – abstrakcija, kad nedaug žinome apie jį sudalinusias sienas, teritorijas ir istorijas. Nebent prieš ten išsiruošdami paklausiame, kuriai Europos valstybei jos kažkada priklausė, nes bus aiškiau, kurią pažįstamą kalbą ten supras. Na o dabar Afriką matome tik kaip Rusijos sąjungininkę, sabotuojančią Ukrainą (ir mus) palaikančius Jungtinių Tautų sprendimus. Pašte klausydamasi kuratorių svarsčiau, ar dabar – blogiausias, ar kaip tik geriausias metas pažindintis su Afrika. Kol mano abejones išsklaidė vienas personažas, ant galvos užsimaukšlinęs veidrodinį kubą ir pasirodęs ne tik pašte, bet ir kituose bienalės taškuose – P.A.R.A.K.E, prie apleisto pastato A. Juozapavičiaus prospekte. Spėju, kad tai Kamerūne gimęs Jeanneʼas Kamptchouangas, nes bienalės svetainėje jis pristatytas lyg ir su ta pačia kauke. Jei norėtum pažvelgti jam į veidą, pamatytum tik save. Tik taip mes ir matome Afriką – mėginame suprasti per savo nelaimes, patirtis, istoriją ir nesuprantame. Mūsų sąmonėje Afrika – tiktai kolonistų sukurtas dirbtinis darinys, kurį derėtų rašyti su kabutėmis – „Afrika“.

O kuratorės stengiasi priartinti žemėlapį, kad įžiūrėtume atskirų šalių – Benino, Etiopijos, Ugandos, Dramblio Kaulo Kranto, Senegalo, Sudano, Zimbabvės – tapatybę, kad pasigilintume į ten gyvenančių menininkų pasakojamas mikroistorijas. Visur ant sienų – laikraščių puslapiai, pranešantys apie streikus, neteisėtus rinkimus, korupciją, Rusijos oligarchų įtaką. Etiketėse – daug neįprastų pavardžių, kurių tautinės priklausomybės pats nenustatysi, kitaip nei čia dalyvaujančių europiečių. O iš atvirukų ir portretų į lankytojus žvelgia juodaodžiai herojai, kurių vardai ir nuopelnai lieka nežinomi, nes tiesiog trūksta informacijos. Per atidarymą kuratorės viską nuosekliai pasakojo (nors tik dalį tų pasakojimų pavyko išgirsti), bet „lydraščių“ vengė, tad vėliau ateisiantys žiūrovai daugumos istorijų neperskaitys. Galbūt taip mus skatina vartyti bienalės laikraštį, ieškoti informacijos internete (nes juk viskas prieinama), o gal pabrėžia negalimybę susikalbėti, nors ne vienas kūrinys gimė bendradarbiaujant, afrikiečiams įtraukiant lietuviškų aktualijų ženklus. Ar tai geriausias būdas išryškinti „Artumo geografijos“ painumą? Nes ryšys užmezgamas nepaisant nuotolio ir nenoro žinoti. Nes nuorodų sumaištyje ieškai bent vienos kitos sąsajos.

Pradėkime nuo jų. Nors afrikiečių problemos mūsų dažniausiai nejaudina, parodoje netrunki pastebėti, kad Rytų Europos šalis su Afrikos valstybėmis sieja buvimo imperijų kolonijomis patirtys – primesta svetima kalba, represinės institucijos, resursų išeikvojimas, genocidas. O dabar mus skiria užsibuvusi blogio imperija, kažkaip įtikinanti afrikiečius, kad Ukrainos miestų griovimas ir žmonių žudymas yra karas prieš kolonializmą, nors tai – absurdas. Tačiau paroda liudija, kad menininkai susikalba greičiau nei politikai. Šiuo požiūriu itin įtaigi būrio skirtingų šalių atstovų, pasivadinusių „Mutantų mokykla“, instaliacija „Aš esu savo paties saulė“ pašto rūsyje. Jos atspirties taškas – Senegalo rašytojo Ousmaneʼo Sembeneʼo romanas ir filmas „Dievo medžio gabalėliai“ apie geležinkelininkų streikus prancūzų kolonizuotame Senegale XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Romane iki tol politinio balso neturėjusios moterys ne tik tampa šeimų maitintojomis, bet ir keturias dienas žygiuoja vietoj vyrų iš Tieso į Dakarą – ir įtikina prancūzus sutikti su streikuojančių darbuotojų reikalavimais. Tačiau instaliacijoje tuos įvykius dokumentuojantį filmą, nuotraukas, relikvijas ir memorabilijas supa užuominos į lietuviškus protestus, pavyzdžiui, Romo Kalantos susideginimą. O ant sienos surašytas keistas traukinio maršrutas, jungiantis Lietuvos ir Afrikos šalių miestus, į pasakojimą įtraukia Sembeneʼo „lietuviškąjį alter ego tremtyje“ – Joną Meką. Tad Senegalo geležinkelininkų streiko traukinys jau veža tremtinius į Sibirą, o bėgančiuosius nuo sovietų okupacijos – į Vakarus. Spėju, kad šiuo traukiniu pavažinėjus tampa sunkiau patikėti Rusijos išsigalvojimais apie Ukrainą. Žinoma, jei afrikiečiams pavyko iš tikrųjų suprasti mūsų istoriją, o ne tik panaudoti jos ženklus.

Visas pastato rūsys yra tarsi pogrindis – vienintelė vieta, kur galima eksponuoti tai, kas uždrausta, kas slegia ir atrodo beviltiška. Admireʼas Kamudzengerereʼas, užraizgęs ankštą patalpą vytelėmis, kreida aprašinėjęs juodas sienas skambiomis citatomis, įsteigia „Proto kapines“, kuriomis tampa visas kariauti panoręs pasaulis. Andrii Dostlievas ir Lia Dostlieva sukūrė gana jaukų kambarį, bet žiūrint į tapetais išklijuotas sienas kažkas mirguliuoja – tikriausiai Vinicoje apsistojusių pabėgėlių palikto Somalio miražas. Kita vertus, menininkai šiuo kūriniu primena apie vengrų bėgimą priešinga kryptimi Antrojo pasaulinio karo metais. Tas pats karas užfiksuotas Judith Blum Reddy šeimos nario laiškuose, „išvažinėtuose“ geležinkelio bėgiais. Jais Holokaustą išgyvenęs žydas gana sausai praneša, kaip vienas po kito žuvo jo artimieji, kaip jis pats jaučiasi Vienoje apgyvendintas buvusiame nacio bute – gerai įrengtame puikiame būste, kurio tuštuma slegia. O šalia Anastasia Sosunova ant konvejerio išdėlioja dabar persekiojamų žmonių simbolinius kūnus – vaizdus, paimtus iš nepriklausomybės pradžioje leisto gėjų žurnalo „Naglis“ ir Ugandos analogiško žurnalo „Bombastic“. „Instaliacija raginama kelti klausimą, – rašoma bienalės kataloge-laikraštyje, – kas buvo pašalintas iš sovietmečio tautų draugystės ideologijos, ir kaip mes galime tai ištaisyti?“ Iš tiesų – kaip? Nes šis komentaras tiktų visai parodai. O aš žiūrėdama į angą, kurion garmėdavo siuntiniai, prisimenu pašto operacijų salėje matytą nuotakos kraitinį kilimą – jį estas Jaanusas Samma išaudė tos pačios lyties asmenų vestuvėms (Estijoje jos bus įmanomos jau kitais metais).

Dirbtinės tautų draugystės makabriškas pasekmes išreiškia François Xavier Gbré instaliacija pirmame pašto pastato aukšte prie įėjimo: ant sienų suklijuoti afrikietiški pašto ženklai, anų laikų plakatai apie sovietinį kosmoso užkariavimą ir fotografijos – 1992 m. pastatyto Regioninės Afrikos palydovinio ryšio organizacijos centro, 2012 m. užbaigto Kinijos ir Malio draugystės tilto. Visada absurdiškai atrodęs anų herojų patosas keistai dera su steriliomis jau yrančių šiuolaikinių pastatų erdvėmis. „Dabarties istorija gal būtų kitokia, jei tada būtų naudota kitokia retorika, kitokie vaizdai“, – pristatydama kūrinį sakė kuratorė Alicia Knock. Nežinia, ar vaizdai turi tiek galios, bet juose matome „trečiąjį pasaulį“, iškritusį iš Vakarų dėmesio orbitos ir pasigautą autoritarinių režimų. Ir štai dabar kinų statytas „draugystės“ tiltas žirglioja per bevaisę raudoną dykumą, kurioje šmėkštelėjęs gyventojas yra tik bereikalingas atsitiktinumas, šalutinis progreso rezultatas.

Ryšių būtinybę pabrėžianti paroda iš tiesų įrodo priešingą dalyką – kaip sunku juos užmegzti, kai net artimuosius į tolimas šalis nubloškia karai ir ekonominės katastrofos. Tai simbolizuoja pašte išlikusios trys telefono būdelės, dabar užpildytos oranžine nerimo šviesa. Vidurinėje – telefonas, o kraštinėse – du vienas kito nematantys broliai, gyvenantys priešingose geležinės uždangos pusėse. Jei teisingai supratau, tai – Nikolayʼaus Karabinovichiaus instaliacija (šioje vietoje etiketės susipainioja). Užlipus į antrą aukštą, anas fizinis telefonas „prisiskambina“ praeities filmui – ištraukai iš Georgijaus Danelijos komedijos „Mimino“ (1977). Filme skambutis į Sakartvelo miestą Telavį pasiekia Tel Avivą ir du vienas kito nepažįstantys vyrai ima kartu dainuoti, kol pravirksta. Jų atrastas nuotolinis ryšys tik užaštrina artimo ryšio negalimybę, patirtą sovietmečiu, kai pasaulis buvo uždraustas. Todėl turėtume suprasti, ką dabartiniai apribojimai reiškia daugelio Afrikos šalių piliečiams, kuriems Oduras Ronaldas ir Martinas Chirumwa sukūrė „Galimybių Respublikos“ pasus, kad jie bent vaizduotėje padėtų įveikti sienas. Milžiniškos pasų nuotraukos vilioja blizgiais paviršiais, tačiau performansas toje pat salėje priminė apie vis dar neįveikiamą kolonializmo ir rasizmo sieną: juodaodis „barmenas“ pilstė kavą atidarymo dalyviams, daugiausia – baltiesiems europiečiams, kurie gal net nesusimąstė apie savo pačių veiksmais patvirtinamą pasenusią pasaulio tvarką. Juk juodaodžio tarno buvimas neerzina žvilgsnio, jei augdamas žiūrėjai tokius animacinius filmus kaip „Mes ieškome juodulio“, kur sutiktas juodaodis iškart palaikomas tuo piešinius terliojančiu chuliganu. Tokia ta sovietinė tautų draugystė.

Kuratorės ją siūlo pakeisti šiuolaikine versija, kai menininkai sąmoningai siekia jungti kultūriškai ir geografiškai nutolusių tautų ženklus. Jos šalia sukabina Magdalenos Birutės Stankūnaitės-Stankūnienės batikos darbų seriją „Žemynos pasaka“ (1990) ir čekės Adélos Součkovos instaliaciją, pasakojančią apie kuriančias žemės deives, pavaizduotas žydrais pikseliuotais simboliais. O prancūzė Marie-Claire Messouma Manlanbien, ilgai tyrinėjusi, meditavusi, siuvusi, sukūrė ovalinį kilimą arbatos gėrimo ceremonijai, jungiantį lietuviškas staltieses su afrikietiškais audiniais, papuoštą mažyčiais raudonu kaspinu perrištais ritinėliais ir veidrodėliais, kad žiūrėdami į kūrinį dar kartą pažvelgtume į save.

Panašios sąsajos sieja daugelį bienalės kūrinių – ilgainiui jos net ima atrodyti mechaniškos, nepaisant menininkų pastangų įsigilinti. Štai Ibrahimas Mahama iš Ganos užtaisė apleisto raudonų plytų pastato (A. Juozapavičiaus pr. 19) kiaurymes iš lietuviškų lovatiesių ir savo šalies istorijas pasakojančių audinių pasiūtais tekstilės darbais. O senajame Kauno tvirtovės parako sandėlyje P.A.R.A.K.E Angolos menininkai Yonamineʼas ir Ihosvanny Cisnerosas iš visokiausių daiktelių ir paveikslėlių sudėliojo įspūdingą altorių, kurį apšviečiančios lietuviškų trispalvių žvakės išryškina ne tik afrikiečių portretus, plunksnas, kaukes, puodelius, manekenus, pabirusias raides, bet ir Lietuvos politikos herojų – partizano Adolfo Ramanausko-Vanago, Vytauto Landsbergio, Dalios Grybauskaitės ir Ingridos Šimonytės – portretus, kurių atradimas ne visiems vietos žiūrovams patiks, gal net suerzins. Instaliacija „Saugotojas“ tarsi čia pat, mums bežiūrint, formuojasi iš pasaulio chaoso ir vėl suyra į neaprėpiamą reikšmių daugiakalbystę – ir būtent toks įspūdis išlieka apėjus visus bienalės taškus.

Tuo ir baigsiu, nors paminėjau vos kelis kūrinius. Mėgindama aprėpti viską rizikuočiau užversti laikraščio puslapį pavardžių sąrašu. O bienalė juk pirmiausia siūlo patirtis – įsivaizduojamų ryšių sistema paversto pašto, „Valdovės menę“ saugančio parako sandėlio, tekstilinę bienalės ir Kauno praeitį primenančių apleistų pastatų. Ir tik susidomėjus galima mėginti iššifruoti čia užkoduotas istorijas, taip prisiartinti kelis iki šiol tolimus menininkus. Ką nors sudainuoti, paverkti ar pasijuokti kartu.

Bienalė veikia iki spalio 29 d.

Kauno centrinis paštas (Laisvės al. 102, Kaunas)

P.A.R.A.K.A.S (Prancūzų g. 2, Kaunas)

A. Juozapavičiaus pr. 19, Kaunas

Vidžemės turgus (Brīvības str. 90, Ryga)