Fotogenetinis kodas

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Nors kuratoriai – trys, koncepcijos autorius vienas – Adamas Mazuras. Jis jau senokai mums pažįstamas, sutinkame jį konferencijose tai Vilniuje, tai Rygoje, tai Taline, tai Nidoje. Prieš porą metų matėme jo kartu su Łukaszu Gorczyca ir ta pačia Natalia Żak kuruotą Rytų Europos fotoknygų parodą Nacionalinėje dailės galerijoje. Bet tuo metu jis jau kūrė savąją Lietuvos fotografijos istorijos versiją, kurios išskirtinis bruožas – „ne viena, bet daug istorijų. Tai vaizdų, asmenybių ir reikšmių labirintas.“

Atvykę į Tarptautinio kultūros centro galeriją Krokuvos centrinėje aikštėje, iškart pasijutome svarbaus įvykio dalyviais. Visą atidarymo dieną atsakinėjome į klausimus lenkų televizijai ir kitoms žiniasklaidos priemonėms. Į atidarymo vakarėlį ant galerijos stogo suvažiavo kuratoriai ir fotografijos tyrinėtojai iš visos Lenkijos. Gurkšnodami vyną, valgydami krevetes, įdarytus baklažanus, vištų sparnelius jie vis klausinėjo apie asmenybes ir reikšmes. Kitą dieną paklausyti Adamo Mazuro pokalbio su parodos dalyviais – Valentynu Odnoviunu, Vilma Samulionyte, Alvydu Lukiu, Gyčiu Skudžinsku ir Gintautu Trimaku – susirinko pilna didžiulė salė.

Ne taip paprasta gana kompaktiškoje galerijoje parodyti beveik du šimtus metų fotografijos, net tokios nedidelės šalies kaip Lietuva. Pradėjus tyrinėti paveldą, gali kilti pagunda apsiriboti XIX amžiumi. Arba XX a. vidurio kasdienybės fotografija ir jos garsiausiais autoriais. Ar parodyti vien Vilnių – ir taip sukurti fotografinę paralelę tuo pat metu Krokuvos nacionaliniame muziejuje veikiančiai parodai „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“ (kuratoriai Giedrė Jankevičiūtė ir Andrzejus Szczerskis). Bet Mazuras, Samulionytė ir Żak tokių apsiribojimų išvengė padalinę visą daugialypę fotografijos istoriją į septynis teminius segmentus, apeinamus skirtingai nudažytų kambariukų, koridorių, salių, praėjimų labirintu. O kiekviename segmente minties gylį ir įvairovės aprėptį kuria skirtybių sugretinimai, paliekant pačiam žiūrovui įsivaizduoti, kas galėtų užpildyti intervalus. Dauguma sugretinimų – itin taiklūs, nors kai kas ir kelia abejonių.

Į galeriją pakilusį žiūrovą iškart pasitinka išdidinta Stanisławo Kazimierzo Kossakowskio fotolaboratorijos Vaitkuškyje nuotrauka: pats dvarininkas, jo samdytas fotografas Józefas Krajewskis ir du berniukai sukioja didintuvus, merkia fotopopierių į voneles, bet tik vaidina dirbančius, nes fotografuojantis laboratorija apšviesta. Rėmelių ir kamerų ritmas yra tarsi būsimos parodos ir fotografijos istorijos konstruktas, tuštumų daugiabutis, kuriame apsigyvens vis kiti vaizdai. Pro šią entuziasto fotolaboratoriją patenki į to vis labiau tolstančio amžiaus prietemą, tikriausiai būtiną eksponuojant muziejines fotografijas. Kiek keista, kad čia dominuoja mėgėjų – minėto Kossakowskio ir Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus – užfiksuotas lietuviško kaimo gyvenimas ar jo performansas studijoje. O žymiausio to laiko profesionalo ir menininko Józefo Czechowicziaus fotografuotos Vilniaus panoramos – mažesnės, jos tarsi atsitraukia į antrą planą. Ir visai nėra portretų, kuriuos atstoja dabarties menininko Roberto Kuśmirowskio instaliacija „Fotochirurgija“ – visa siena nukabinėta tarsi dagerotipiniais, ambrotipiniais, kalotipiniais ar šlapio kolodijaus technika kurtais svarbių ano laiko personažų portretais, bet jie pagaminti pasitelkus dirbtinį intelektą. Yra ir paties menininko autoportretas, įdėtas į anų laikų medinį rėmelį, bet matome ne jo akis, o dailiai apkirptą pakaušį. Iš tiesų – ką mums sako nepažįstamų praeities žmonių veidai? Beveik nieko.

Šmaikštaujantis įvadas nuteikia nenuobodžiauti ir toliau, pirmiausia – užsukant į Vilnių, mėgstamiausią fotografų objektą. Čia pasakojimas pradedamas ne mūsų istoriografijoje įprastu Abdonu Korzonu, bet gerokai vėliau – XX a. pradžioje – kūrusiu Janu Bułhaku, kurį lenkai laiko savosios fotografijos „tėvu“. Beje, mane kalbinę žurnalistai vis klausė, ar šioje parodoje pristatyti mūsų fotografijos „tėvai“, o aš vis kalbėjau apie skirtybių genofondą. Kita vertus, Bułhakas iš tiesų Vilniuje sukūrė akademinius fotografijos studijų, mąstymo apie  „šviesos estetiką“, fotografijos kaip meno pagrindus. Pats kelis dešimtmečius stebėjo kasdien vis kitaip šviesos perpiešiamą miestą, visus užkrėtė piktorializmu. Taigi buvo ir Vilniaus fotografijos „tėvas“. O gal „tėvu“ laikyti Mošę Vorobeičiką, tuo pat metu fotografavusį skurdžias žydų kvartalo gatveles ir knygoje jas pavertusį futuristiniu miražu? Tik kad karas, sovietų okupacija visa tai nubraukė ir fotografija turėjo gimti iš naujo. Reikėjo atrasti naujus „tėvus“.

Ta nauja pradžia kaip tik yra ryškiausias salės akcentas – į nišą įmontuota išdidinta Antano Sutkaus fotografija „Maratonas Universiteto gatvėje“ (1959). Taip, ta pati, daug kur matyta per balkoną persisvėrusi, virš gatvės pakibusi mergina, turbūt jau nukonkuravusi „Pionierių“, gal net patį Sartreʼą. Jos pusiau skriejantis kūnas susijungia su saulėtos gatvės kreive į veržlią figūrą ir anonsuoja kasdienybės įvykių – „lemiamų momentų“ – gaudymo bumą, kartu su Romualdu Rakausku sukurtą fotoknygą „Vilniaus šiokiadieniai“ (1965). Dinamiškai sumaketuota knyga propaguoja po karo atsigavusio, atjaunėjusio ir džiugiai modernėjančio miesto įvaizdį. Nors ir mėgstu šią knygą, smagu, kad jos optimistinį naratyvą čia piktokai išjuokia Mindaugo Navako cinkografijos iš 9 dešimtmetyje kurto „Vilniaus sąsiuvinio“. Į fotografijas įmontavęs miestui per didelius primityvių formų objektus menininkas perkonstravo sovietines erdves į ateivių kosmodromą. O šalia eksponuojami Andrejaus Vasilenko kadrai liudija, kad ano sąsiuvinio vizijos jau virsta makabriška tikrove, kai griaunamas-perstatomas Vilnius tampa nežinia kuo. Vis dėlto šį fotografų pokalbį trikdo keistas intarpas – 1992 m. Rolando Šimulio sukurtas montažas „Mieganti Venera“ – tarp žaislinių senamiesčio pastatų lyg pliaže prigulusi guliveriška nuogalė. O gal šis vaizdas pranašiškai išjuokia dabartinę savivaldybės reklamą apie „Europos G tašką“, kur miestas pardavinėjamas kaip prostitutė?

Iš čia į tamsų koridorių išvilioja „Fotografų kelionės“, kur dominuoja didžiuliai, sodriai žali Artūro Railos peizažai iš projekto „Žemės galia“ (2005): pilkapis, ąžuolas, upė. Tai tik kelios iš daugelio menininko kartu su virgulininkais sužymėtų energetiškai įkrautų Vilniaus vietų. Galima pasidavus fotografijų įtaigai jose įžvelgti „Šventaragio miesto“ mitologinius centrus. Bet galima ir atsitraukus stebėti, kaip gimsta tikėjimas, palaikomas ritualais ir žinojimo slaptumu. Atsitraukimą garantuoja ir šalia kabančios mažytės nespalvotos Balio Buračo piliakalnių fotografijos – ir dokumentai, ir atkaklaus senovės saugotojo gyvenimo misija. Etnografijos rinkimo judėjimas buvo itin platus tarpukario Lietuvoje ir trumpam atgijo prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui. Tuomet Alvydas Lukys Nidoje atrado „Krikštus“, o Algimantas Kunčius išfotografavo Lietuvos tolumas. Tačiau Krokuvoje eksponuojami ne jo „Tolių vaizdai“, bet dešimtmečiu vėlesnė „Debesų knyga“, kur didingi vandens garų kūnai maitina svajotojo vaizduotę.

Ir tylą. Bet prieš tai reikia užsukti į „Autoportretų“ kambarį. Mazuras jau senokai su kolegoms dalijasi savo atradimu, kad cenzūros ar drovumo varžomoje Lietuvoje kai kurie fotografai užsidaro vieni su fotoaparatu ir išsirengę nuogi kuria performansus. Jį ypač domina Rimaldas Vikšraitis ir Violeta Bubelytė, kurie taip fotografuojasi iki šiol. Vis dėlto parodoje šie du fotografai atsiduria per arti vienas kito. Vikšraičio žaidimai su lyties dviprasmybėmis, jo klounada paverčiant penį nosimi pasidažiusios moters veide iškabinti virš subtilių ir gerokai mažesnių Bubelytės performansų su veidrodžiais ir juos nustelbia. Taip tarsi iš naujo įtvirtinamas vulgaraus vyriškumo dominavimas fotografijoje, nors to kuratoriai tikrai neplanavo.

Kiti šioje salėje eksponuojami darbai, išskyrus Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės eksperimentus su vizualiąja kultūra, net nėra autoportretai. 9 dešimtmetyje Alfonsui Budvyčiui ir Algirdui Šeškui striptizą suvaidinusi Milda Drazdauskaitė taip pati savęs nefotografavo. Apsinuoginusius vaikinus studijoje portretavęs Virgilijus Šonta irgi retai pats pasirodydavo kadre. Tačiau Dorotos Gawędos ir Eglės Kulbokaitės darbas siūlo pamąstyti apie tai, kuo tapo autoportreto žanras skaitmeninės fotografijos laikais. Jos kelis kartus užfiksavo vaikiną, kuris sudėtingai susirangęs pro kojas telefonu fotografuoja asmenukes. Autoportretas atpigo taip, kad norint prasibrauti pro informacinį triukšmą prireikia išmonės ir akrobatikos. Mankštinamasi vien dėl efekto, o sielos gelmių ar charakterio paieškos užmirštamos.

Pro Kunčiaus debesis grįžtam į „Tylos“ skyrelį, kur tyli daiktai ir abstrakcijos, o Gintautas Trimakas šviesai jautriu cheminiu junginiu brauko popieriau lakštą, kad tas „sugertų“ parodos laiką lėtai mėlynuodamas. Šalia – Remigijaus Pačėsos klasika: „Durys“, „Lietingas vakaras“, „Interjeras su karve“, „Garsiakalbis“, kuriuos jis fotografuodavo tik sulaukęs tikslaus apšvietimo. Ir Alfonso Budvyčio rastos širdies formos „Bulvės“, plūduriuojančios plastikinio maišelio prietemoje tarsi gimdoje. Ir, žinoma, Gyčio Skudžinsko „Tyla“ – bet kokių dviejų paviršių susidūrimuose įžvelgti jūros horizontai. Į horizontu apribotą tolį iškeliauja Jonas Mekas su Algirdu Landsbergiu ir Leonu Lėtu, nufotografuoti Adolfo Meko perkeltųjų asmenų stovykloje 1948-aisiais.

Kaip ir pačioje fotografijos istorijoje, taip ir šioje parodoje temų ribos pralaidžios, ypač kai viena atitverta erdvė nejučia pereina į kitą. Maniau, kad Vilmos Samulionytės fotografuoti metrikacijos biurų interjerai iškalbingai tyli apie čia susituokusių porų likimus. Bet kataloge perskaitau, kad tai – „Asmeniniai atminties aktai“. Irgi tinka. Nors kiti šalia pristatomi fotografai tyliai mąsto apie Lietuvos okupacijos atmintį (kaip ir Mekas). Jos pradžią žymi Vytauto V. Stanionio „Nuotraukos dokumentams“ (1946, 1987), kuriose matome sovietiniais piliečiais verčiamus Seirijų kaimo gyventojus, poromis pozuojančius menininko tėvui. Valentyno Odnoviuno fotografuotos represinių struktūrų kalėjimų kamerų akutės čia sugretintos su Indrės Šerpytytės projektu „(1944–1991)“. Abu menininkai stengiasi priminti tą patį, bet subraižyti akučių stiklai liudija stebėjimo prievartą apskritai, o Šerpytytės mediniai namukai yra konkrečių partizanų kankinimo ir tardymo vietų „suvenyrai“, trukdantys šalia tų pačių pastatų gyventi lyg nieko nebuvo.

Po šios rimtosios dalies kuratoriai vėl mėgina pokštauti rodydami „Įvairią Lietuvą“. Liūdnokai rusvam Tado Kazakevičiaus atsisveikinimui su „Tuo, ko nebebus“ (2014–2015) priešinasi ryškiai margaspalvės Ramunės Pigagaitės fotografuotos laiptinę plaunančios moterys (2004): visos vienodai susilenkusios, bet vilkinčios skirtingai gėlėtus chalatus. Tokios mados irgi nebebus, ji jau dabar nyksta. Tačiau kitas sugretinimas – ne toks sėkmingas, artėjantis prie banalybės. 7 dešimtmetyje Aleksandro Macijausko fotografuotuose kaimo turguose kaimo moterys jau palygintos su kiaulėmis, vyrai – su arkliais. Dabar tie kadrai eksponuojami pramaišiui su Mindaugo Kavaliausko miesto turgumi, kuriame vyrai ramstosi į automobilius ar į juos sukiša galvas kaip anuometiniai arkliai – į drobinius maišus. Žinoma, čia matome paties turgaus kaitą, bet palyginimai susiaurina Macijausko fotografijų skaitymą iki pokšto atpažinimo.

Tačiau nepaisant kelių nemalonių akibrokštų, kuratoriams pavyko išgauti labirintiškai daugialypės fotografijos istorijos patirtį. Nors Lietuvoje darbai jau matyti ir visos istorijos versijos jau, regis, papasakotos, taiklūs sugretinimai atveria properšas gaiviam žvilgsniui. Nusistovėjusias žinias tarsi prapučia vėjas ir kažkas suraibuliuoja.

Paroda veikia iki rugsėjo 24 d.

Tarptautinis kultūros centras (Rynek Głowny 25, Krokuva)